Malūnas – šeimos legenda, kurią nori papasakoti pasauliui

Prieš tris dešimtis metų Giedriaus Uždavinio įkurtam „Ustukių malūnui“ šiandien vadovauja sūnus
Kipras.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Šie metai – jubiliejiniai „Ustukių malūnui“! Pasvaliečiai gerai prisimena kavinę „Lukas“, taip pat – parduotuvę „Ugnė“, kur pirmąkart buvo galima nusipirkti vynuogių… Šiandien svečius vaišiname gardžiais užkandžiais – pasvalietiškais trapučiais. Per tris dešimtis metų Giedriaus Uždavinio įkurta įmonė nukeliavo ilgą ieškojimų ir atradimų, kūrybos ir verslo kelią. Galiausiai grįžo prie savo šaknų – malūno, kuris seneliams kadaise leido išgyventi tremtyje. Tai įkvėpė šeimos verslo idėją… Kalbėjomės su Giedriumi ir Kipru Uždaviniais – „Ustukių malūno“ šeima – įkūrėju bei naujuoju vadovu. Kaip vystėsi ir kuo šiandien gyvena ši vizionieriška, šiuolaikiška ir drauge tradicijas gerbianti įmonė? 

Pradžia – daug anksčiau nei prieš trisdešimt metų… 

„Dabar jau svajoja ir vykdo jaunimas, o mes vis prisimenam tai, kas buvo… Kai patys buvome jauni. Svajokliško amžiaus“, – nusišypso Giedrius Uždavinys. 

Būsimasis „Ustukių malūno“ įkūrėjas dirbo kultūros srityje. Tačiau, kad galėtų išmaitinti šeimą, ilgainiui buvo priverstas imtis ko nors kito. 

– Buvo laikas, kai viskas byrėjo, griuvo, keitėsi. Reikėjo tiesiog daryti, nors nieko neišmanėme, neturėjome patirties, ryšių su kitomis šalimis, iš kurių mokėmės vėliau, – viskas buvo nauja. Mokėmės iš savo klaidų, – prisimena. Be to, Lietuvai atgimstant, paklausa buvo kone viskam – trūko daugybės prekių, nuo maisto iki sauskelnių. Erdvė verslui – atvira. 

Tada, prieš tris dešimtis metų, besvarstant, kaip užsidirbti, mintis užplūdo vaikystės prisiminimai, šeimos pasakojimai, sentimentai… Giedriaus senelis dirbo malūne Ignalinos krašte – kol ištrėmė į Sibirą. Ten pasisakė, jog turi supratimo apie malūnininkystę, ir gavo darbo. Tačiau maisto vis tiek tragiškai trūko. Purtydami maišus, kampuose rankomis užspausdavo po saujelę miltų… Užrakinus malūną, maišus išpurtydavo, miltus susipildavo į kišenes. Padėjo ir kaimynei su dviem mažamečiais vaikais. Tik taip išgyveno… 

– Šeimoje vis pasakodavo šią senelio istoriją. Mintyse liko, jog malūnas – kažin koks gėris… – pasakoja Giedrius. Tai, kas brangu – sentimentai, vyresniųjų pamokymai, tam tikru gyvenimo laiku „išlenda“. Nors atrodo, kad sprendimus priimi visiškai savarankiškai, kažkas jų link visgi pastūmėja… 

Kelias malūno link buvo vingiuotas 

Giedriaus mama dirbo pieno kombinate. Vaikystėje ši vieta žavėjo – jau vien ledai kokie… Bet visgi suabejojo, ar šioje srityje tęsti veiklą – technologijos itin sudėtingos. Na, o tėvukas darydavo gerą alų. Bet, įžvelgęs grėsmę, pasakė: „Vaike, aš tavęs nemokysiu.“ Giedrius pripažįsta, jog šiandien už tai dėkoja: „Supratau – gal nereikia, kad kaimo moterys eitų ir keiktų mane už savo prarastus vyrus… Taip laimingas netapsiu. Ir likau prie malūno idėjos“.

Po klajonių bandant verslauti Rusijoje ir Latvijoje, Giedrius grįžo į Pasvalį. 1992 metais nusipirko Pumpėnuose sklypelį – norėjo statyti viešbutį. Čia įkūrė įmonę. Be to, tuo metu buvo išparduodamas kolūkių turtas. Iš „Pavasario“ būsimajam viešbučiui nusipirko Ustukiuose kontorą su valgykla, dirbtuves. „Tatula“ suteikė paskolą – nors giminaičiai ir susiėmė už galvų… „Nežinai, kur ledas plonas, ir eini. Kai neįvertini grėsmių ir išdrįsti – paskui nebėra kur trauktis“, – kalba verslininkas. „Vadovaujiesi ne vien protu – ir jausmais, esi pilnas azarto…“ – atvirauja. O tuo metu ir vaikai dar buvo maži! Namų židinio ugnimi rūpinosi žmona Ramunė… 

„Ustukių malūnas“ šiandien gamina ekologišką, iškirtinę produkciją – Lietuvos ir užsienio ragautojų
pamėgtus įvairių grūdų trapučius, trapukus
. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Deja, apgyvendinimo verslas tuo metu žadėjo daug problemų, situacija vis prastėjo. Viešbučio teko atsisakyti… Bet ką nors daryti vis tiek reikėjo. 

Pirmiausia, iš lentų sukalė vežimuką, jį apšiltino stiklo vata, sumeistravo stogelį, įdarbino pardavėją – Pasvalio autobusų stotyje buvo galima nusipirkti ledų, alaus, limonado, kramtomosios gumos… To pas mus dar nebuvo. 

Pasiryžo veiklą plėsti. Ustukiuose nebuvo kaimo parduotuvės – ėmė prekiauti. Po pamokų vaikai užeidavo limonado… Jurgėnų aerodromo turguje prekiavo šiltu maistu. Paskui įkūrė minėtą kavinę „Lukas“, bufetą ligoninėje, parduotuvę „Ugnė“, trumpai veikė kavinė sporto komplekse. Įsisuko į maitinimo verslą. 

– Maždaug tuo metu kaip tik „Darbo“ laikraštyje perskaitėme, kad ekologinis judėjimas „Tatulos programa“ kviečia dalyvauti rašant verslo planus. Ekologija? Juk tais laikais išvis valgyti nebuvo ko! Bet galvoje suskambėjo varpelis… Intuicija liepė bandyti, – prisimena G. Uždavinys. 

Pirmasis verslo planas, kurį parašė, buvo skirtas komposto gamybai. Laimėti paramos nepavyko. „Ir ačiū Dievui!“ – šiandien juokiasi Giedrius. Taip ir turėjo būti… Nes kitas bandymas buvo lemtingas – verslo planu jis įprasmino šeimos patirtį, užsibrėžė įkurti malūną. Gavo paramą įrangai įsigyti. Prasidėjo ilgas mokymosi kelias… Keliavo į užsienį, sėmėsi patirties iš Skandinavijos šalių, teko daug mokytis, ugdyti supratimą ir įgūdžius. Verslininkas tiki, jog pačiu laiku pasuko ekologijos keliu – jau tada neatsiliko nuo Vakarų, nors ir turėjo mažesnes finansines galimybes. „Šiandien ekologija – savaime suprantana. O tada žmonės į mus žiūrėjo kaip į keistuolius. Bet mums patiko tokiais būti“, – pripažįsta Giedrius Uždavinys. 

Išgyvenęs krizę ir pokyčius, malūnas toliau sukasi 

Malūnas įsikūrė būtent Ustukiuose. Iš čia – ir žymusis pavadinimas „Ustukių malūnas“. Pradžioje dirbo beveik viską – užsiėmė prekyba (įmonei priklausė net septynios parduotuvės), maitinimo verslu – vieni pirmųjų sukūrė mokyklų maitinimo sistemą (aptarnavo trisdešimt ugdymo įstaigų). Tiekė ir ekologiškas daržoves darželiams, ligoninėms – buvo vieni pirmųjų Lietuvoje. 

Šiandien, pažvelgęs atgal, verslininkas pripažįsta, jog bandė aprėpti daug visko – gal net per daug… Mažai vietos paliko ir „atėję“ prekybiniai tinklai. Tad viena „Ustukių malūno“ užduočių tapo gryninti savo veiklą. Malūnas, girnos, miltai… 

Pirmieji šalyje pradėjo netradicinių, tada iš rinkos išnykusių, miltų gamybą – žirnių, rupaus malimo ir kt. Pateko į prekybos tinklus. Plečiant tiekimą į Pabaltijį, Kaliningradą, Ustukių girnų nebeužteko – nusipirko cechą Krinčine, vėliau – Pasvalyje, gamino kruopas. O griežtinant reikalavimus, jau didžiąją dalį gamybos pavertė ekologine. 

Jubiliejinis „Ustukių malūno“ trisdešimtmečio simbolis. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Itin sunkus, ilgai trukęs periodas – 2010–2011 metų krizė. „Faktiškai atsidūrėme bankrotinėje būsenoje, kurioje buvome bent penkerius metus. Klaikiai sunkus laikas… Bet kažin kokiais stebuklingais būdais kapstėmės – kaip įmanydami. Nes kiekviena diena galėjo būti paskutinė,“ – didžiulius iššūkius prisimena verslininkas. 

Na, o 2015–2016 metais į Pasvalį po mokslų grįžta Uždavinių jaunimas… Į verslą įsitraukė abu sūnūs, Lukas ir Kipras, su antrosiomis pusėmis. Įmonėje įvyko kokybiniai pokyčiai: „Labai sunku ką nors pakeisti, kai įsigalėjusios tradicijos – tai žmogiška, nes didelis kolektyvas pasuka kelią taip, kaip jam geriau, kaip žmonės įpratę. Bet, kai atėjo šeima, įvedėme savo taisykles. Nebuvo paprasta… Įsiliejo jaunimas su savo požiūriu į produktus, tvarką. Įmonė ir toliau keičiasi, modernėja. Išgyvenome ir jaunatviškų klaidų. Ir aš pats turėjau keistis“, – apie sudėtingą pokyčių etapą prabyla Giedrius. 

Malūno komandą šiandien sudaro daugiau nei šešiasdešimt žmonių. Tarp jų – ir senieji malūno darbuotojai, su kuriais bendradarbiaujama jau daug metų, taip pat – jaunoji karta. Kipras Uždavinys baigė ekonomikos mokslus, su šeima gyvena Pasvalyje ir jau septynerius metus dirba šeimos įmonėje, šiandien yra jos direktorius. Vyresnysis brolis Lukas gamina įrengimus, jo žmona Kamilė prisideda prie rinkodaros. Giedrius pasakoja, jog malūnas jaunajai kartai iš pradžių buvo svetimas, bet ilgainiui pajuto, jog tai – stiprioji įmonės pusė, galimybė patiems pasigaminti žaliavos. 

Verslo viziją kuria malūnininko proanūkis

 „Jei jau perleidžiu, tai – visas vadžias, nebelaikau už jų. Dabar Kipras vadovauja, strateguoja veiklą, priima sprendimus, o aš išsakau mintis, kaip galėtų būti“, – sakė Giedrius. Šiandien „Ustukių malūno“ vadovas – Kipras, o Giedrius save vadina patarėju, konsultantu. „Didelis džiaugsmas, kai yra tęstinumas to, ką pats darei. Sutikime – jei dūšelės neįdėsi, nelabai kas išeis… Visa tai tampa artima Kiprui, tai tampa jo kūnu. Kaip mama kraujagyslėmis suaugusi su savo vaiku, taip turi būti ir versle – tekėti bendra kraujotaka. Turi tuo gyventi, kitaip nieko nebus. Kipras kuria pats, tuo gyvena, jam čia viskas rūpi… Biochemija vyksta, ir man širdis dainuoja (šypsosi). Žinoma, tai nėra paprasta, jau daug žilų plaukų jo galvoje…“ – pripažįsta Giedrius. 

Jam teko būti ne tik gyvenimo, bet ir verslo mokytoju. Ar buvo griežtas? 

– Aš manau, kad ne… Bet versle yra viena žmones jungianti savybė. Drovūs žmonės verslo nepadaro. Drovumas, kuklumas – gera žmogiška savybė, bet versle tiesiog nesuveikia. Kaip sporte būtinos tam tikros savybės, taip čia – šioks toks nekuklumas… Bet džiaugiuosi tuo, kad ateinanti jaunoji karta – etiškesnė, kitaip elgiasi vieni su kitais, su aplinka. Mes buvome įpratę kasdien laviruoti ant išgyvenimo ribos – tad išaugo dantys ir nagai, įpratome gintis tuščioje vietoje… Bet sunkumų, išbandymų – iki ausų ir šiandien, – atvirauja pašnekovas. 

Šeimos verslas – dovana ir iššūkis. Bendram tikslui reikia suvienyti patirtį ir jaunystę, tradicijas ir naują požiūrį. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Kalbiname Kiprą – kokie jausmai užplūsta, perimant šeimos verslą? 

– Iš tėvų pusės jutau įpareigojimą – leisdavo žinoti, kad tikisi, laukia, jog versle galėčiau pritaikyti savo išsilavinimą. Užprogramavo… Ir niekad net nesusimąsčiau, kad galėčiau čion negrįžti, dirbti kur nors kitur. 

Tėvukui nebuvo pasirinkimo – jis įkūrė verslą, kad išgyventų, išlaikytų šeimą. Mūsų atveju taip nebėra. Žinau, kad galiu susirasti darbą, pasiekti tikslus, įgyvendinti svajones. Dabar klausiame – kiek galime sau leisti? 

Besikalbant su Uždavinių šeima supranti, jog savaime malūnas nesisuka… 

– Dedu daug vilčių. Dabar įmonėje vyksta gražūs dalykai, plečiamės. Tačiau su tuo ateina ir nerimas, įsipareigojimai. Juk viskas – iš skolintų pinigų, pritraukėme partnerių. Kai tai suvoki, nupurto šaltis… Bet nėra kur trauktis. Negali grįžęs namo, darbo palikti už durų. Atsikėlęs naktį, galvoji apie tai, ką reikia padaryti… – atvirauja Kipras Uždavinys. 

Tėvas ir sūnus – skirtingo „kirpimo“ verslininkai: „Tėtis kūrybiškas žmogus – kuria produktus, jam idėjos verda… O man reikia tvarkos, aiškumo, taisyklių. Jis sumodeliuoja vieno produkto gamybą ir jam jau reikia kito projekto. O man kaip tik tada prasideda pats įdomumas… Kaip sudėlioti viską, kad darbas būtų efektyvus? Kaip rasti aukso vidurį? Kaip dirbti, kad būtų tęstinumas?“ 

Kipro svajonė – ne tik išsaugoti šeimos palikimą, bet ir jį auginti: 

– Jei tėvukas pasitrauktų iš verslo, kas mes tada būtume? Ar melšime tą karvę, kurią jis užaugino? Įmonėms dažnai būna, jog, pasiekusios tam tikrą tašką, ima judėti žemyn. To nesinorėtų. Dedame viltis į tęstinumą – išlaikyti savo koncepciją ir ją perduoti visai mūsų organizacijai. Geras pavyzdys – „Biržų duona“. Joje kuria nebe vien savininkai – yra įdiegta kūrybiška įmonės kultūra. Aš pats šios gyslelės neturiu, tad žinau, jog turėsiu surasti kitą žmogų, kitą Giedrių (šypsosi). 

Kiprui nuo pat pradžių „kliuvo“ itin plati įmonės apimtis – ji buvo chaotiškai pasklidusi. Grynino idėją, jog susijusios „Ustukių malūno“ veiklos turi būti po vienu stogu. Kitaip perspektyvos nematė. 

Tėtis iš pradžių traukėsi – tokiam projektui įmonė neturi finansinių galimybių. Tačiau sūnus jų nenustojo ieškoti: „Mes neturime reikiamų pinigų, bet kažkas jų turi!“ Įsileisti akcininkus atrodė rizikinga, tačiau nugalėjo viltis, jog pavyks rasti patikimų, atvirų žmonių, su kuriais nebijotų dirbti. Tai leido ir tėčiui paleisti sūnų… Juk buvo ir nepasitikėjimo – kas, jei Kiprui nepasiseks? O partneriai – tam tikra kontrolė, verčianti versle išlaikyti sveiką protą. 

Tad pamažu Kipras Uždavinys ėmė vystyti didįjį projektą – „Ustukių malūno“ grįžimą į savo vardo vietą, Ustukius. Darbai jau įpusėjo, čia statomi modernūs cechai. Balandį numatomas persikraustymas…

Tobulėti verčia ir kylantys reikalavimai maisto produktams. Atsiveria du keliai – arba likti mažu gamintoju, teikiančiu rankų darbo produkciją, arba augti ir žengti koja kojon su pasaulio standartais. 

„Dabar pagrindinis tikslas – tapti viena iš moderniausių gamyklų bent jau Baltijos šalyse. Tokių produktų, kuriuos mes gaminame, aplinkui nėra daug. Siekiame tai daryti kokybiškai, šiuolaikiškai. Ir labai norisi išlaikyti inovacijas – naujus produktus, išskirtinumą. Juk dėl to visada ir buvome įdomūs… Pritraukiame klientus būtent dėl to, kad turime tai, ko kiti neturi. Tai tampa sudėtinga, kai vystome pramoninę gamybą. Teorija sako – efektyvumas didžiausias, kai nėra įvairovės. O mes norime rasti ir išlaikyti balansą – siūlyti išskirtinius produktus ir būti svarbūs Europos žemėlapyje“, – „Ustukių malūno“ viziją atskleidžia direktorius.

Vienas svarbiausių Kipro siekių – palaikyti draugiškus abipusius santykius su vietos žmonėmis – kad ir vieniems, ir kitiems būtų gera bei naudinga turėti „Ustukių malūną“. Kad kūrybiškasis malūnas garsintų Pasvalio vardą ne tik Lietuvoje…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Linkiu tėčiui greitesniu tempu atsitraukti nuo verslo, o paveldėtojams investuoti į profesionalias žinias, taikyti šiuolaikiškus įmonės valdymo principus ir neįklimpti į provincialumo mąstyseną. Tikiu kad viskas bus gerai su šia įmone.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.