Devyniasdešimtmetės gyvenimas: akių tamsą atsveria puiki atmintis

Močiutę pasveikino jauniausioji anūkė Saulė, kuri mokosi Petro Vileišio gimnazijoje. Prieš 70 metų tą pačią mokyklą baigė ir močiutė Birutė Tiškauskaitė-Baltrūnienė.

Pasvalietė Birutė Baltrūnienė, 23 metus buvusi rajono aklųjų ir silpnaregių vadovė, sulaukė 90-ojo jubiliejaus: 

– Prieš gerus metus dar bent langą įžiūrėjau, o dabar nė kiek nebematau. Aš įpratusi bendrauti, būti tarp žmonių, o šiandien mano geriausi draugai – televizija ir radijas. Įdomiausios istorinės, politinės, gamtos temos. Man padeda ir Kiemeliuose gyvenanti sūnaus Aido šeima, ir pasvalietė Janytė Karoblienė, kurios sūnus dėl silpno regėjimo priklausė mūsų draugijai, vėliau tapo masažuotoju. Janytė – mano pagalbininkė, daugiau kaip savanorė. 

Birutės šviesus protas, puiki atmintis ir klausa atsveria akių tamsą, dar pašmaikštauja: 

– Mano liežuvis tai gerai dirba… Dievulis pamaudo, pamurkdo ir vėl ištraukia. Ir krūtis nupjauta, ir spinduliukų esu gavusi, ir struma operuota, ir širdies stimuliatorius įdėtas, ir akių ligos, ir dar visokių smulkesnių negalavimų… 

„1945-46 mokslo metais buvom Pasvalio gimnazijos antrokių mergaičių klasė ir bažnyčioje lankėm tikybos pamokas. Bet jas greitai uždraudė“, – Birutė prisimena fotografiją prie varpinės.

Jau daugiau nei ketvirtį amžiaus Birutė našlė, su vyru Petru užaugino sūnus Valdemarą ir Aidą: 

– 35 metų Valdemaras 1995-aisiais rimtai susirgo. Aneurizma, liko neįgalus. Gerai, kad jo sūnūs jau buvo paaugę. Valdemaras studijavo Vilniaus inžineriniame statybos institute ir po trečio kurso vedė. Pagal paskyrimą išvyko į Kupiškį, ten ir gyvena. 

Klasės draugai Birutė Tiškauskaitė, Milda Baltušytė, Bronius Mačiūnas. 1952 m. pavasaris.

Valdemaro sūnūs Mindaugas ir Justinas įsikūrę užsienyje. 

– Jie pirmieji mano anūkai. Mindaugas Norvegijoje. Jo dukros ir mano proanūkės Gerda ir Gabija taip pat jau užaugusios. Į Lietuvą atvažiuoja kokius du kartus per metus, – apie savo atžalas pasakoja Birutė. – O anūkas Justinas išlošė žaliąją kortą ir išvyko į Ameriką. Ten gyvena ir mano proanūkė Maja. Sykį buvo atvažiavę.

1950-ųjų Pasvalio gimnazistės.

Birutės sūnūs ir anūkai – statybos specialistai: 

– Tik anūkas Džiugas baigęs tarptautinį verslą, gyvena ir dirba Vilniuje, augina sūnų Torą, taigi dar vieną mano proanūkį. 

Mums besišnekučiuojant, pasveikinti močiutės atbėga jauniausioji anūkė Saulė, kuri mokosi Petro Vileišio gimnazijoje. 

Beje, tą pačią Pasvalio gimnaziją prieš septyniasdešimt metų, 1952-aisiais, baigė ir močiutė Birutė: 

Ant senojo Pasvalio tilto Birutė (dešinėje) su drauge Stase Gelažnikiene, gimusia 1923 metais ir dar gyvenančia Vilniuje.

– Gimiau 1932 metais Raudonpamūšėje. Tėvai yra sakę, kad pasaulį išvydau vasario 5-ąją, per Birutės vardadienį, tik dokumentuose įrašyta kažkodėl vasario 10-oji. Mūsų kaimas pačiame Krinčino parapijos paribyje, o į Saločius buvo geresnis kelias. Tad Saločių bažnyčioje mane ir pakrikštijo. Dėl pavardės irgi buvo painiavos. Turėjau būti Tiškauskaitė, bet metrikuose užrašė Taškauskaitė. Gimnazijoje savo pavardę atsitaisiau. Dviem metais vyresnis brolis Vytautas liko Taškauskas. 

Jo anūkas Tomas Taškauskas – žinomas poetas. 

– O dviem metais jaunesnės seserys – dvynės Ona ir Antanina, – Raudonpamūšėje Birutė augo keturių vaikų šeimoje, dabar likusios su Ona Puodžiūniene, kuri gyvena Guodžiuose, mamos tėviškėje. – Sesuo Antanina Gasiliūnienė gyveno Biržuose. 

„Dirbau kasininke zagozerne, taip anuomet vadinosi Pasvalio grūdų produktų kombinatas, su kolege Onute Tarvydaite-Dumpiene iš laborančių pasiskolinom baltus chalatus, aš pakėliau telefono ragelį
ir nusifotografavom. Čia gali būti apie 1955 ar 1956 metus“, – pakomentuoja Birutė Baltrūnienė.

Ir Pasvalio krašto žmonėms pažįstamas jos sūnus Virginijus Gasiliūnas – filologas, redaktorius, žurnalistas, Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto darbuotojas. 

– Kai būna Pasvalyje, Virgutis ir mane aplanko, – sūnėno dėmesiu pasidžiaugia Birutė. 

Ji pasakoja, kaip tėtis Juozas Tiškauskas, buvęs Lietuvos kariuomenės kareivis, iš parceliuojamo Raudonpamūšės dvaro gavo aštuonis hektarus žemės. Apie tai rašoma ir knygoje „Raubonių istorijos vingiais“. 

– Mamytė į Raudonpamūšę atitekėjo iš Vabalninko krašto, iš Guodžių. Aš šešerių metų su vyresniu broliu pradėjau eiti į Dagilynės mokyklą, bet vėliau atidarė ir Raudonpamūšėje, – Birutė prisiminė, kad pradinėje mokėsi prie trijų valdžių – Smetonos, sovietų ir vokiečių. – Po pradinės ėjau į Vileišių mokyklą, kur baigiau penktą skyrių, o 1945-aisiais pradėjau lankyti Pasvalio gimnaziją. 

1952-aisiais baigusi gimnaziją, Birutė neilgai dirbo Pasvalio ir Pumpėnų melioracijos buhalterijoje, 1955–1983 metais – Pasvalio grūdų produktų kombinate. 

– Pradžioje jis vadinosi zagozerno ir dirbo daug rusų, – prisimena Birutė Baltrūnienė. 

Ji nuo vaikystės prasčiau matė, mokykloje sėdėjo pirmame suole: 

– Viena akimi blogiau mačiau. Gal dėl to, kad sirgau tymais, gal pakenkė, kad vaikystėje sunkiai kėliau sofą. Gal mano akytės buvo tiesiog silpnesnės. 1983 metais atšoko tinklainė, teko daryti operaciją. Su dokumentais jau negalėjau dirbti, pasirašydavau tik su didinamuoju stiklu. Kretkampyje, aklųjų reabilitacijos centre, keturis mėnesius mokė, kaip nematančiam ar silpnaregiui elgtis, išgyventi. Gavau neįgalumo grupę. Metus namuose dariau užuolaidų laikiklius ir plaukų segtukus. Atveža iš Panevėžio ir dirbu. Buvo toks namudinis darbas. 

„Rasa mūsų draugijoje nuo vaikystės“, – prisimena Birutė Baltrūnienė, iš kurios rajono aklųjų ir silpnaregių draugijos vadovės pareigas 2007 metais perėmė Rasa Rimkūnaitė.

Nuo 1984-ųjų iki 2007 metų Birutė vadovavo rajono aklųjų ir silpnaregių draugijai, kuriai priklausė apie šimtą narių, per tą laiką užaugo nauja jaunimo karta: 

– Atėjo vaikai, mokėsi, studijavo, pakeitė vyresniuosius. Draugijoje jaučiamės kaip šeima, vieni kitus gerai pažįstam, susitinkam, pabendraujam, pasitariam, kuo galima padėti. Per tiek metų susigyvenom.

Tik dabar Birutė jau visiškai nebemato: 

– Didelė glaukoma. Imu buteliuką įsilašinti, išlaistau, o vaistai brangūs… 

Tačiau savo jaukiuose namuose ji žino kiekvieną kampelį: 

– Šituos namelius statėmės su mano tėvais, nes jų sodybą vertė melioracija. Nors turėjom butą, tačiau mano vyrui, kilusiam iš didelio ūkio, labai reikėjo namo. Statėmės ilgai, septynerius metus, nuo 1974-ųjų. Ir patys prie statybų dirbom, mano švogeris padėjo, ir samdėmės. Pagaliau 1981-aisiais atėjom gyventi. 

Birutės vyras Petras Baltrūnas, miręs 1996 metais, buvo kilęs iš Panevėžio rajono, dirbo vairuotoju: 

– Jų šeima turėjo ūkį ir Pervalkuose. Pusę šeimos ištremta. Petras buvęs partizanas. Jau vėliau chirurgas Čiburas išėmė iš nugaros kulkas, naktį išoperavo. Visą gyvenimą sutikau labai gerų žmonių, kurie mums daug padėjo. 

Birutė Baltrūnienė, ilgametė Pasvalio rajono aklųjų ir silpnaregių draugijos pirmininkė, šventė 90-ąjį jubiliejų. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Birutė ir Petras susituokė 1959-aisiais. 

– Tais pačiais metais į Ameriką išleidom Barborą Armonienę, su kuria Pasvalyje, Stoties gatvėje, gyvenom pas Vaitaitį ant buto, – Birutė prisiminė bičiulystę su knygos „Palik ašaras Maskvoje“ autore, yra išsaugojusi jos laiškų, nuotraukų. 

Politikos ir istorijos skersvėjai skaudžiai įtraukė. Apie tai pasakojo ir Birutė: 

– Mano dėdė, mamytės brolis, Antanas Dobradziejus buvo Smetonos laikų karininkas ir dirbo Dimitrove, kur buvo uždaryti politiniai kaliniai. O vėliau prie ruso jį išmetė net iš griovių priežiūros… Gimnazijoje su Petrute Šimoliūnaite nestojom į komjaunimą ir mūsų neprileido prie egzaminų. Bet daugiau visi mokslo dokumentai išlikę…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.