Žiemos rytais Mikoliškio vyrai užkuria traktorius ir valo kaimą

Mikoliškio gyventojai Lukas Milčius (kairėje) ir Vilmantas Petraitis savo traktoriais nubraukia sniegą nuo viso kaimo gatvių. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Prisimenate, gerokai pasnigus, vykome į Pušalotą pakalbinti miestelio geradario Eugenijaus? Jis savanoriškai sėda į traktoriuką ir nubraukia plačią savo gatvę. Pasidalinus pasakojimu apie šį žmogų, sulaukėme atsiliepimų su siūlymais nuvykti ir į kitus kaimus – ten taip pat yra tokių šaunuolių! Tad nekantriai laukėme snygio ir keliavome į Mikoliškį – pas Luką Milčių ir Vilmantą Petraitį. 

Su vyrais susisiekus, jie, kaip ir tikėjomės, – kuklinosi… Šiaip ne taip išgavome jaunojo mikoliškiečio Luko sutikimą. Na, o jis padrąsino ir Vilmantą – tad prie ežerėlio sėkmingai įvyko vyriška fotosesija su dviem traktoriukais.

Jaunuoliui savam kaime – geriausia 

Lukas – dvidešimt septynerių ugniagesys-gelbėtojas. Jau penkti metai dirba Panevėžio priešgaisrinėje gelbėjimo valdyboje. Nėra, kaip pats sako, grynakraujis mikoliškietis, bet čia – didžiąją gyvenimo dalį. Tėvai gyveno Panevėžyje, tačiau vaikų auginti ten nenorėjo – siautė gaujos, „tulpiniai“, o susišaudymai buvo kasdienybė… Tad atsikėlė į ramų Mikoliškį, kur ir užaugo Lukas su sese Monika. Vaikinas Joniškėlio technikume įgijo agronomo specialybę. Pastaraisiais metais ėmė kurti ir savo ūkį. Be to, yra kaimo bendruomenės tarybos narys. 

Retai išvysi Luko metų jaunuolį besidarbuojantį, gyvenantį savo gimtinėje. „Nemėgstu kažkur važinėti, pokyčių. Buvau išvykęs padirbėti į Norvegiją (ten mano tėvai), bet tai – ne man… Svarbu būti vietoje, namie. Ir tikrai neplanuoju kažkur lėkti“, – šypsosi jaunuolis, suprasdamas, kad bendraminčių turi nedaug. O ir atlygį dažnas dabar nori gauti už viską. Ar sunku šiandien daryti daugiau nei privalai? 

– Yra dar vienas dalykas – žmonių požiūris. Kartais atrodo, – stengiesi, bet vis tiek nebus gerai. Taip visur. Būna, susinervini, bet, atsiprašant, nusispjauni, ir tuo baigiasi, – nuoširdžiai taria Lukas. 

Nors mikoliškietis dirba fizinės ir emocinės ištvermės reikalaujantį darbą, negali nepastebėti jo ramybės. Būti ugniagesiu – jo vaikystės svajonė. „Kiek žinau, giminėje tik vienas senelio brolis buvo ugniagesys“, – nors jo nepažinojo. O ir tėvai – meno žmonės, abu muzikalūs, šiomis pėdomis nusekė ir sesuo. Na, svajonės mus pasiekia iš kažkur aukščiau… 

Nors Luko darbas – neišvengiama akistata su nelaimėmis, mirtimi, jis nuo pat pradžių laikėsi nuostatos: „Namai yra namai, o darbas yra darbas. Tiesiog negalvoji apie tai, ir viskas. Turbūt dažnas ugniagesys pasakys tą patį…“ 

Po budėjimų jaunuoliui nepritrūksta jėgų ir pravažiuoti Mikoliškio gatvėmis su sniego valytuvu. Kas teikia stiprybės ir energijos darbams, vaikinas pasakyti negali – kažkas tiesiog veda. 

Prisimena, kai su seneliu Stasiu ėmė konstruoti savadarbį traktorių. Vėliau jį pardavė, dar kiek pridėjo ir nusipirko šį – būdamas šešiolikos primontavo skydą sniegui valyti. Išsilaikė traktorininko teises. Ir 2011 metais žiemą pradėjo valyti gatves. Juo ir šiandien švarina kaimą, dirba žemę. Taigi, per tiek metų tai jau tapo savaime suprantama laisvalaikio dalimi… „Čia buvo labai didelė problema – niekas nevalydavo gatvių. Tad pradėjau pats. Vėliau su manim susisiekė seniūnė, ėmėm šnekėtis. Na, išėjo taip, kad dabar padedu reguliariai“, – šypsosi L. Milčius. 

Gatvių ir kilometrų niekada neskaičiavo, bet, kol nuvalo visą kaimą – gatves, aikštutes, sankryžas, šaligatvius, praeina maždaug keturios valandos. Jei sniego daug, gatvė plati – reikia ir keliskart braukti. Sningant apie šeštą ryto Mikoliškyje visad išgirsi malonų traktoriaus burzgimą… Bet Lukas sako, jog jam tai natūralu: „Pats vaikštau, pats važinėju, – neįsivaizduoju, kad tai kažkokie geri darbai… Reikia, ir valau.“ 

Geri darbai – iš poreikio 

Naudingai pasivažinėja ir Vilmantas. Abu jie, skirtingų kartų vyrai, žiemą rūpinasi savo kaimo švara bei saugumu. V. Petraitis valo gatvę, kurioje gyvena, – Liepų, bei apvažiuoja aplinkui, – pagal situaciją. 

Mikoliškyje Vilmantas nuo 1999 metų. Čia gyvena su žmona Dalia, kuri dirba Panevėžyje, bei garbaus amžiaus mama. Na, o jo tėviškė – Deglėnų, Jakūbonių kraštas. Nuo gimtosios seniūnijos taip pat nenutolo… 

Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Daugiau nei dešimt metų V. Petraitis buvo Joniškėlio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės gimnazijos vairuotojas. Dabar jau kelerius metus dirba Pasvalio autobusų parke. Įvažiavus į Mikoliškį, prie ambulatorijos iškart pamatėme maršrutinį autobusą – tai Vilmanto transporto priemonė, kuria vežioja keleivius reisu Mikoliškis– Joniškėlis. 

Kai su žmona Dalia įsigijo namus Mikoliškyje, susidūrė su problema – namo reikės kažkaip parvažiuoti… 

Rajono keliais Vilmantas autobusu važinėja keliolika metų. Būna, per pusnis vos grįžti namo. Bijai dėl keleivių, vaikų… Tačiau daug metų vietos valdžia tam neskyrė dėmesio. Džiaugiasi, kad šiais metais, kai buvo labai slidu, pagaliau barstė smėlį! To anksčiau nėra buvę. 

Technika – jo arkliukas: „Su ja – visąlaik. Jei ne darbas su technika, tai laisvalaikis…“ – šypsosi kraštietis. Tad tuoj patobulino savo traktorių, kad juo galėtų stumdyti sniegą. Ir žiemą ėmėsi valyti kelią, privažiavimus. 

„Žmona anksti ryte važiuoja į darbą, reikia prastumti kelią. Būdavo, atsikeli, žiūri – ir garažo duris turi atsikasti (juokiasi). Kai daug prisninga, kelio nenuvalęs ir su autobusu neišvažiuočiau. Iki šiluminio punkto (ten laikome autobusą) kartais reikia iškart su traktorium važiuoti“, – apie kasdienybę pasakoja vyras. 

Niekas už tai nemoka, to daryti nepriklauso. Bet Vilmantas dėl to nesuka galvos: „Darai dėl savęs. O jei pakeliui ir kam nors kitam pasidaro geriau, – ir man nieko blogo… Neatsisakome padėti kitiems – tiek žiemą, tiek ūkio darbuose.“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.