Apie grožį ir gyvenimą. Juk tai – beveik tas pats…

Autentiškų rūbų kūrimas, grožio puoselėjimas – Laimutės aistra. Aidos GARASTAITĖS nuotr

Audringiausią sausio pavakarę susitikome su Laimute Skoblickaite – mokytoja, save apibūdinančia kaip moterį, kuri daro tai, kas jai gražu. Ji – auklėtoja, geografijos, ekonomikos ir žmogaus saugos mokytoja Pumpėnų gimnazijoje, Ustukių mokykloje. Na, o laisvalaikiu gyvena viena savo svajonių – modeliuoja nuostabius rūbus, siuva, mezga, neria… Jai svarbu kurti grožio pojūtį, kuris įkvėptų ir kitus. Laimutė – atviras ir jautrus pasauliui, kosmopolitiškas žmogus, su ja be galo įdomu kalbėtis. Pažvelkime iš arčiau…

Pati svarbiausia – namų mokykla 

Laimutė – vienturtė, save vadinanti gamtos vaiku. Gimtinė – vienkiemis Skėrių kaime. Šalia Balsių malūnas, o ūkiniai pastatai prigludę prie kapinių. Pušynas ant kalno – jos, penktokės, sodintas. O dabar jau šakų nebepasieksi… 

Tiesa, gimė Kalneliškiuose. Bet čia šeima tepagyveno pusmetį – pirko namus Skėriuose. Kur susipina ir rašytojo Kazio Sajos, ir amžinatilsį fotografo Vido Dulkės likimai. Skoblickai namus pirko iš Vido senelės, o žemė aplinkui kadaise buvo Sajų namai. Rašytojas K. Saja vis paprašo Laimutės mamytės uždegti žvakelę ant jo tėvų kapo Skėriuose…

Laimutės tėveliai – paprasti, bet išskirtiniai tuo metu žmonės: gyveno kolūkyje, tačiau nebuvo kolūkiečiai. Mama Janina (Arlauskaitė) kilusi iš Trūliškio. Baigė aštuonias klases, kursus Kaune, dirbo pieninės vedėja Kalneliškiuose. Laikė gyvulių, augino daržoves. (Ir šiandien darbšti mama nepanoro atsisakyti karvutės!) O vėliau, iki pat senatvės, – senosios Pasvalio vaistinės Vyšnių gatvėje sanitare. 

Tėčio Juozo tėviškė – Žadeikonių kraštas. Buvo savamokslis muzikantas, be jo neapsieidavo jokia šventė, mokėjo groti turbūt visais instrumentais… Kol galėjo, dirbo Pasvalio lentpjūvėje. Laimutė nepaliauja stebėtis: „Mano tėtis baigė keturias klases, o aš tris aukštuosius. Bet niekad nemokėsiu tiek, kiek jis… Tada ruošė gyvenimui. Mokėjo padaryti viską, ko imdavosi.“ 

Nors Laimutės Skoblickaitės ir rašytojo Kazio Sajos kaimynystę skiria aštuonios dešimtys metų, vienija tėviškė – Skėrių kaimas.

Bet likimas – nepermaldaujamas: kiek duoda, tiek atima… Tėvelį pasiglemžė klastinga priklausomybė. Tad abiejų rūpestį atstojo mama. Laimutė vadina ją savo angelu sargu. Keturiasdešimt septynerius metus moteris nuoširdžiai išgyveno tai, kas šeimai buvo duota. Ir išmokė dukrą, kai jai tebuvo penkeri: skaityti, skaičiuoti, važiuoti dviračiu, plaukti, melžti karvę, megzti… (Tada Laimutė nusimezgė lemtingą pirmąjį šaliką.) Pirmoje klasėje nebuvo ką veikti. Ir niekas net neįtarė, kad namuose – kažkas ne taip… 

Laimutė švelniai prisimena paskutinius tėvelio pusę metų. Atleidimą, gražų atsisveikinimą su anūkais, išėjimą… 

Svajonių ir darbų karuselėje 

Dešimt klasių Laimutė baigė Valakėliuose, vidurinę – dabartinėje Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje. Vėlesnis kelias – sudėtingas, kadangi sekėsi viskas, tačiau svajonės vienkiemio mergaitei, neturinčiai didelio bagažo, atrodė per tolimos… 

Senelis iš tėčio pusės buvo siuvėjas – „aprengdavo“ ištisas šeimas. Šis amatas visada žavėjo ir ją. Mama dukrai numegzdavo dailių rūbelių, tačiau pasiūti nemokėjo – o tai tik sužadino norą išmokti pačiai. Prisimena ir, kai nuėjusi pas gerą krašto meistrę bei paprašiusi kiek netradicinio suknelės modelio, sulaukė atsakymo: „Taip pasiūti tiesiog neįmanoma!“ Na, ir užvirė pyktis – juokiasi Laimutė. Puošti, modeliuoti – štai, ko ji norėjo. Bet studijos Klaipėdoje atrodė kažkas nerealaus… 

Klausite, kaip Laimutė tapo mokytoja? „Atsidūriau tam tikru laiku tam tikroje vietoje su tam tikrais žmonėmis“, – lemtingus sutapimus atskleis ji. Atgimimo laikas, jaunimas su gitaromis bažnyčioje… Jai pasiūlė tapti tikybos mokytoja, – tada buvo pati specialybės pradžia, reikėjo katechetų. Tapo mokytoja Pasvalyje. 

O Laimutės mokslų kelias – ilgas, painus ir kupinas nuotykių. Stojo į teologijos studijas VDU, bet pritrūko „plauko“ nemokamoms studijoms. Padirbėjo, stojo darsyk – ir vėl tas pats… Užsiplieskusi dvidešimtmetė nuėjo į verslo mokyklą kitapus kelio – taps barmene! Žavėjo darbas, kur gali bendrauti, turi kasdien gražiai atrodyti. O darbo knygelėje parašyta: „Tikybos mokytoja“, dokumentuose geriausi pažymiai. Ilgaplaukė, lieknutė mergina. Pažiūrėjo kaip į retą eksponatą… Pasiūlė mokytis mažmeninės prekybos komersante. Dirbo ir barmene – žymiajame „Stumbro“ restorane. (To meto Kaune matė visko – susišaudymus, sąskaitų suvedinėjimą…) Beje, pasvalietė buvo vienintelė barmenė ilgu sijonu! 

Dailutė teologijos studentė iš Pasvalio Kaune.

Atsivėrus sienoms, pasinaudojo galimybe vykti į Vokietiją dirbti aukle. (Gailisi tik, kad Pasvalyje tuo metu niekas nemokė anglų kalbos. Teko greitai pramokti vokiškai – rusiškai juk niekas ten nekalbėjo…) 1996-aisiais pusmetį gyveno milijonierių šeimoje netoli Frankfurto. Vaizdai kaip seriale: paauksuoti čiaupai, dešimties metrų ilgio spinta, pilna „Chanel“, „Versace“ rūbų, pati šeimininkė – nagų dizainerė, tada lietuvei negirdėtas dalykas. Bet ten būdama suprato, kad į užsienį – tik keliauti, ne gyventi. Širdį netikėtai ėmė plėšyti dar nepatirtas tėvynės ilgesys. Tuose namuose buvo stiklinė siena, pro kurią matyti kylantys lėktuvai. „Tik pajusdavau, kaip ašaros upeliais teka…“ – prisimena.

Šeimininkė susirado draugą turką ir siūlė Laimutei kaip auklei kartu vykti į egzotišką šalį. Nors jau buvo tapusios draugėmis, – to tikrai nenorėjo. Erfurte tuo metu studijavo lietuvių. Kuo greičiau grįžo su jais, – parą nevalgiusi ir negėrusi, ankštame furgonėlyje. Kad tik greičiau į Lietuvą… 

Pasibasčiusi po pasaulį, galiausiai sėkmingai įstojo į teologiją. Penkerius metus praleido Kaune. Nuomojo kambarėlį Žaliakalnyje. Ten pat gyveno ir žurnalistas Rolandas Vilkončius, tapo draugais. Nuomininkė močiutė taupė, tad žiemą tebūdavo septyni laipsniai šilumos, maudytis negalima… Šmirinėjo žiurkės ir tarakonai. Aukštu žemiau gyveno vyras, kuris, vėliau sužinojo, – nužudė keturis žmones. O už lango – gražiausi Kauno vaizdai… 

Laimutė nepraleidžia progos kasmet apsilankyti mados kolekcijų pristatymuose, kur pasisemia
įkvėpimo.

Tačiau niekas nesutrukdė geriausiais pažymiais baigti universiteto, nepraleisti nė vienos paskaitos. O kad Laimutė – ne kaunietė, kursiokai sužinojo tik per išleistuves. Laisvės alėjoje turėjai numanyti, kaip apsirengti… Kaunas – ne vilnietiška laisvė, čia karaliavo poniutės. Bet Laimutė buvo praėjusi dar geresnę mokyklą – mamos, kuri išmokė prisižiūrėti. Dukrai įdiegė įprotį visada nuo galvos iki kojų būti švariai ir tvarkingai – o kas jei įvyks avarija, teks pasirodyti daktarams? Ir šiandien Laimutei tai natūralu. 

Vėliau – ekonomikos ir pedagogikos studijos Šiauliuose. Diplomą atsiėmė prieš pat gimdymą – pilvelyje jau spurdėjo antrasis sūnus Rafaelis. Šiandien jam – dvylika, o vyresnėliui Patrikui – aštuoniolika. 

2015 metais Laimutė baigė dar ir geografijos studijas. Ir jau dvidešimt ketverius metus dirba mokykloje. Atvirai pripažįsta – iš darbo „eina“ kasdien… Bet sulaiko vaikų nuoširdumas, natūralumas, jų meilė ir abipusis sutarimas. „Esu beprotiškai atlapaširdiška… Ir vaikai turbūt tai jaučia“, – švelniai šypsosi mokytoja. 

Savo pomėgiu Laimutė dalijasi ir mokykloje. Per mokyklos išleistuves savo kurtais rūbais aprengė visas keliasdešimt mergaičių… Jos nepaprastai džiaugėsi, tapusios modeliais. Na, o Pasvalio krašto muziejuje yra buvęs Laimutės kurtų suknelių pristatymas, Panevėžyje – mezginių paroda. Galbūt netrukus sulauksime ir naujos kolekcijos… 

Grožio terapija 

– Na, o mano didžioji svajonė – dangus… – prasitaria Laimutė. Ją visą gyvenimą žavi stiuardesės darbas. Ir dabar, kur nors skrisdama lėktuvu, kaifuoja – skrydis galėtų niekad nesibaigti. Laisvė, nepriklausomybė, atitrūkimas nuo visko… Galbūt tai, ko gyvenime taip trūko. 

Svajonės gyvenime tapo hobiais – laisvalaikiu ji modeliuoja rūbus, mezga, neria, siuva bei keliauja (labai mėgsta ir vairuoti), tampa gide. Nors siuvėjos amato niekur nesimokė (studijas atstojo mados žurnalas „Burda Style“ ir begalinis smalsumas – iš mamos paveldėtas), tai – didelė jos gyvenimo dalis, be šio pomėgio savęs neįsivaizduoja. 

Na, o Laimutės mūza gali tapti nepažįstamojo žvilgsnis, praeivės šypsena… „Galbūt jo daugiau nesutiksiu, bet gimsta nuostabios mintys ir tuosyk kuriu jam“, – mintimis dalijasi moteris. Rūbų dizainas – kaip eilėraščių rašymas. Kaip išraiška ir meditacija. 

Kurti grožį – Laimutės gyvenimo būdas: „Kažkas, ko turbūt niekada negalėsiu paaiškinti. Tai mano išsigelbėjimas, tam atiduodu visą save. Kitaip manęs pasauly gal jau ir nebebūtų…“ 

Sukūrus savo šeimą, kartojosi vaikystės likimas. Savo atžalas, Laimutė pripažįsta, augino viena. „Nenusisekė, – tai nenusisekė…“ – pečiais tegūžteli moteris. Šiandien trise gyvena Pasvalyje, jaukiame namuke prie Lėvens upės. Berniukai jai švelniai sako – mama, dabar jau skirk laiko sau! Rafaelis – mamos fotografas įkvėpėjo Juozo Statkevičiaus kolekcijų pristatymuose, kuriuose ji kasmet apsilanko. Patrikas – pagalbininkas socialinių tinklų klausimais (Laimutė pildo savo feisbuko tinklaraštį). 

Tiesa, lankydamasi aukštosios mados renginiuose, Laimutė išvysta ir keisčiausių paradoksų… Tarkime, 2017 metų pavasario-vasaros J. Statkevičiaus kolekcijos pristatymo metu girdėjo žymias aukštuomenės moteris plūstantis riebiausiais keiksmais… kadangi prie aukštakulnių prilipo šieno šapelis. Pristatymas alsavo kaimiška, lietuviška dvasia, kurios miestietės paprasčiausiai nesuprato. Tad ir mokydama vaikus Laimutė sako: „Galite neišmokti jūrų marių, kalnų… Svarbiausia – turėkite žmogiškumo.“ 

O pati mada, Laimutė šypsosi, yra žaidimas: vieną sezoną tas galima, ano negalima… Šios moters spintoje beveik visi rūbai – kurti pačios. Tik kasdieniai marškinėliai ir džinsai pirkti. O ir juos išsiuvinėja! Moteriai svarbu, kad stilius būtų autentiškas – kad aprangoje būtų kas nors paties žmogaus, kas būdinga tik jam. Juk esame tokie gražūs, būdami skirtingi, patys savimi…

Na, o išvydusi Laimutę einant gatve, kaskart susižaviu – ir mažam miestelyje galima stilingai atrodyti! Dailus paltas (tiesa, iš studentiškų laikų! – o atrodo vis dar pritrenkiančiai), aukštakulniai, originali rankų darbo suknelė… „Visada buvau skrumnutė. Genai – tėveliai labai dailūs…“ – kukliai taria, prakalbus apie figūros paslaptis. 

Su šypsena prisimena aplinkinių, pratusių prie elegantiškos kaip gulbė moters, žvilgsnius, kai po ūkio darbų pas tėvelius su murzinais treningais ir auliniais reikėjo nulėkti į „Maximą“ alaus ir cigarečių darbininkams… O šiaip su šlepetėmis parduotuvėje Laimutės neišvysi, bet tikrai nėra taip, kad negalėtų išnešti šiukšlių nepasidažiusi – juokiasi pašnekovė. 

Laimutė tiki, kad reikia save pakylėti – dėl savęs paties. „Pirmiausia – tai aš pati save labiausiai myliu. Tai darau dėl savęs bei dėl to, kad ir kitiems būtų geriau… Jei nesirūpinsiu savimi, negražiai kalbėsiu, jaus ir aplinkiniai. O šiame begaliniame chaose labai norisi ko nors gražaus. Iš kur daugiau, jei ne iš savęs?“ – sako moteris. Juk grožis spinduliuoja. Bet patarimų Laimutė nelinkusi piršti – nebent žmogų tikrai gerai pažįsta, ir žino, kas jam patinka. Juk kiekvienam jaukus savitas, tik jam tinkantis grožis…

Laimutė neretai sulaukia replikų: „Ir vėl tu su ta savo mada, reikia praktiškai gyventi…“ Tačiau pasikalbėjus, supranti, jog grožis – labai gyvenimiškas dalykas… Puoselėti grožį – tai rūpintis gyvenimu, padėti gyventi sau ir kitiems: 

– Sako, kad grožis išgelbės pasaulį. Neišgelbės… Nes visas pasaulis yra grožis. Jeigu mūsų pasaulis nebūtų gražus, gal jo nė nebūtų. Grožis yra pasaulio dalis – mums tik reikia tai pamatyti. Kiekvienam daiktelyje, kiekviename žmoguje, – tiki Laimutė. Nors įprasta sakyti, jog sendami vystame, anot jos, – žmogus yra lyg amžinai žydinti grožio gėlė, kiekviename laiko tarpsnyje.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.