Šešiasdešimtmetį pasitinkantis Gintautas Gegužinskas: visada bandau susikalbėti

Gintautas ir Vitalija šalia anūkams pastatyto žaidimų namelio. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Antradienį, gruodžio 21 d., Pasvalio rajono merui Gintautui Gegužinskui sukaks šešiasdešimt metų. Ilgiausiai Lietuvoje (su pertraukomis – 28-erius metus) mero pareigas einantį politiką vieni myli, kiti nekenčia, tačiau alternatyvos jam nesugeba rasti. Paskutines dvi kadencijas tiesioginius mero rinkimus jis laimi „sausai“ jau pirmame ture. 

Kas tai – įgimta charizma, protinga manipuliacija viešaisiais ryšiais? O gal iš tiesų egzistuoja kažkoks „Gegužinsko fenomenas“, verčiantis Pasvalio žmones kaskart rajono vedliu rinkti tą patį asmenį? 

Pokalbis apie tai ir ne tik. Šį kartą – be politikos. Beveik be politikos. 

– Ar galiu paprašyti mintimis grįžti į jūsų vaikystės Garliavą? 

– Gyvenome pačiame Garliavos centre, Donelaičio gatvėje. Vienoje pusėje buvo prekybos centras, o už tvoros – alaus kioskas, aplink kurį dienų dienas virė gyvenimas. Mama Anelė – savamokslė siuvėja. Ne tik siūdavo drabužius, juos taisydavo, bet ir versdavo paltus. Pamenate, būdavo tokie „Baltika“ paltai. Kai susinešiodavo, juos būdavo galima išardyti, blogąją pusę išversti į išorę ir vėl nešioti kaip naują. Kadangi mama dirbo namuose, tai kiekvienas rytas mums kvepėdavo jos keptais blynais. Atsikeldavo anksti ir visuomet pasirūpindavo, kad mes sotūs ir tvarkingai apsirengę išeitume į mokyklą. 

Su mama ir tėčiu.

Už viena mamai esu labai dėkingas. Be to – nebūčiau tuo, kas dabar esu. 1968 m. rugsėjo 15 d. ji sužinojo, kad mūsų kaimynų vaikai (jie buvo gimę tais pačiais metais, kaip aš, tik metų pradžioje) išėjo į pirmą klasę. Mama pagalvojo: „O maniškis tai liko namuose!“. Ir mane rugsėjo viduryje pagriebė už kalnieriaus ir nuvedė į mokyklą. 

Visi mokėsi jau D raidę, o aš nemokėjau nei skaityti, nei rašyti. Mano pusseserė (tokio pat amžiaus, kaip aš) jau mokėjo prie vieno pridėti vieną ir gauti du, o man tai buvo baisiai sudėtingas dalykas (juokiasi). Ir dar kas baisiausia. Kadangi mane į mokyklą nutempė pavėluotai, tai klasėje buvau pasodintas su mergaite. Vienintelis klasėje! Įsivaizduojate? 

Tėtis Kostas dirbo įvairiose organizacijose, o paskutinius dvidešimt metų prieš pensiją – Kauno autoremonto gamykloje, statybos brigadoje. Išėjo į pensiją šešiasdešimt dvejų, o po metų mirė… 

Kartu augo ir jaunesnioji sesuo Asta. Pamenu, man gal šešeri metai ir aš duobėta, neasfaltuota gatve stumiu vežimėlyje savo seserį. Užsiėmimas – ne kasdieniškas ir atsakingas, tad kaimynų vaikams išbandyti šį malonumą leidau tik tada, kai jie man davė saldainį…

Kadangi mano gimtadienis gruodžio 21 d., prieš pat Kūčias, tai religingi tėvai neleisdavo jokių linksmybių. Iš vaikystės likęs toks „priekaištas“ – kodėl sesės gimimo diena tokia gera – visi neša dovanas, linksminasi, o mano gimtadienio niekada nešvęsdavome (juokiasi). 

– Ar religingumo apraiškų buvo ir daugiau?

 – Kasdieniame gyvenime jo gal ir nebuvo tiek daug. Namie kabėjo šventi paveikslai, sekmadienis buvo šventas reikalas, o daugiau… Tačiau laidotuvės, keturnedėliai – buvo labai svarbūs. Ryškiu to pavyzdžiu galėtų būti mano tėvuko metinės. Buvo sukviesti artimieji. 18 val. – Mišios, 19 val. – kapų lankymas, 20 val. grįžome namo, susėdome prie balta staltiese uždengto stalo ir iki 23 val. giedojome rožančių. O tik tada ant stalo buvo sudėti patiekalai ir prasidėjo atminimo vakarienė. 

– Garliava – ne miestas, bet ir ne kaimas. Kodėl darbininko ir siuvėjos sūnus nusprendė tapti agronomu? 

– Tai nutiko kokioje šeštoje klasėje. Pas mus, suvalkiečius, niekas negali prapulti veltui. Mama išretino burokėlius, o aš tuos išrautus ir išmestus susirinkau ir pasodinau kaip rasodą. Kas keisčiausia, jie užaugo daug didesni nei mamos. Ir, va, nuo tada aš jau svajojau būti ne traktorininku, o agronomu. 

1979 metais baigęs vidurinę mokyklą įstojau į Žemės ūkio akademiją. 

– Ten sutikote ir būsimą žmoną Vitaliją? 

– Stojant buvo parengiamieji kursai, kuriuos lankė visi. Nuvažiavau ir aš. Pačią pirmą dieną priešais mane atsisėdo tokios mergiotės. Susipažinome. Viena iš jų buvo Vitalija. Po to patekome į vieną grupę. Taip ir prasidėjo… 

Kuo Vitalija išsiskyrė iš aplinkinių? Nežinau… Paprasčiausiai su ja buvo labai lengva bendrauti. O kuo Gegužinskas ją patraukė? Dabar, kai prisimenu… Aš buvau pakankamai nekalbus ramybės įsikūnijimas. Kalbėti pradėjau gerokai vėliau. Ko gero, po 1984 metų (kvatojasi). 

Studentiška šeima.

Trečio kurso pradžioje 1981 metais susituokėme. Studentiškas vestuves atšokome pas mano tėvus Garliavoje. Draugo tėvas paskolino „21 Volgą“, su kuria važiavome į Ukmergę atsivežti Vitalijos. Buvo smagus balius. Tiesa, alaus nebuvo. Prie jo teko pratintis jau čia – Pasvalyje (juokiasi). 

– Po Garliavos ir Kauno į pasaulio kraštą Joniškėlį… 

– Pasaulio kraštas buvo ne Joniškėlis, o Jakutija, kurioje su keturiasdešimties studentų statybiniu būriu „Pilėnai“ teko dirbti 1981 metais. Ten uždirbtų 1300 rublių užteko ir vestuvių kostiumams, ir aukso žiedams. 

O į Joniškėlį mus „nupirko“ Julikas Simonaitis. Tuo metu aš buvau Baltarusijoje kažkokioje olimpiadoje. Julikas Vitalijai pripasakojo, kad Joniškėlio technikumas – kone pasaulio bamba, kuriame labai įdomus ir turiningas gyvenimas. Jiems reikėjo agronomo ir dėstytojo, tad Vitalija ir sutiko. Grįžus man beliko tik pritarti. 

1984 vasario mėn. dar važiavome pasižiūrėti, koks tas Joniškėlio technikumas. Autobusas atvežė iki Joniškėlio, o iki Narteikių pėdinome pėstute. 

Balandžio 2 d. pradėjau dirbti vyr. agronomu. 

Atsikraustėme su sunkvežimiu, bendrabutyje gavome kambarį. Vėliau – du kambarius. Po to – butą. 

– Joniškėlio technikume tedirbote aštuonis mėnesius. Kokie jie buvo? 

– Laukdami naujo agronomo mechanizatoriai jam skirto UAZ 469 („viliuko“) kėbulą nudažė ne chaki, kaip įprasta, o ryškiai oranžine spalva. Tai jei kur važiuodavau, visi iš labai toli matydavo, kas atvyksta (juokiasi). Tam, kad galėčiau dirbti, teko į rankas imti žemėlapį ir bandyti surasti, kur yra fermos ir laukai. Išmokti jų pavadinimus. Anuomet buvo auginami linai, tai tekdavo juos vežti į „Pamūšio“ linų fabriką. Prisimenu, prisisodini moksleivių su šakėmis ir degtinės butelį įsidedi. Jei reikiamu laiku reikiamam žmogui jį paduosi, linų numeris pakils. O tai jau – 1000 rublių už vieną sunkvežimį – didžiuliai pinigai… 

O jei paklaustumėte, kas per tą trumpą laiką labiausiai įstrigo? Žmonės! 

Traktorininkai Bieliauskas, Grybauskas, Maminskas… Jie jau, ko gero, seniai iškeliavę, bet aš jų pavardes iki šiol atsimenu. Bubliai, Januševičius… Tie žmonės, su kuriais buvo gera bendrauti. Ir jau vėliau, dirbdamas kitose institucijose, kai užsukdavau į technikumą, jausdavausi taip, lyg būčiau grįžęs į savo ratą. 

– Nors prabėgo daugiau nei ketvirtis amžiaus, bet iki šiol atsiranda žmonių, vis priekaištaujančių jums už „raudoną“ komjaunuolišką praeitį. 

– Akademijoje buvau aktyvus įvairiose veiklose tiek komjaunime, tiek studentų statybiniuose būriuose. Kažkas tą aktyvumą pastebėjo ir perdavė Pasvaliui. 1984 metų pabaigoje, berods, spalio mėnesį, buvau iškviestas pas pirmąjį Pasvalio partijos sekretorių Stasį Bartkų. Pokalbis buvo maždaug toks: turi pasirinkimą – arba keliauji dviem metams į kariuomenę, arba kitas variantas – eik dirbti į komjaunimą, tada padėsime, kad nereikėtų tarnauti tuometei „didžiajai tėvynei“. 

Grįžęs pasakiau Vitalijai. Ji praverkė visą naktį (buvo paskutiniai jos nėštumo mėnesiai prieš gimstant antrajai dukrai). 

Mane atkalbinėjo ir tuometis technikumo direktorius Aleksas Kiminas. Sakė, kur tu eini – ten alga „ant popieriaus“ – 170 rublių, o pas mus gausi 420. Bet armijos variantas buvo lemiamas veiksnys. Taip tapau pirmuoju rajono komjaunimo sekretoriumi. 

Kokia buvo to komjaunimo realybė? Neseniai radau lapą, kuriame buvo parašyta, kad mūsų rajone buvo 4300 komjaunuolių. Pakankamai daug. Žinoma, buvo ir ta „raudona“, ideologinė pusė – komjaunuoliškos statybos ir kitokie dalykai. Tačiau buvo ir realus gyvenimas. Tai buvo organizacija, kuri užsiėmė jaunimo reikalais. Darė viską, kad jis būtų linksmesnis ir įdomesnis. Renginiai, sąskrydžiai… Tas pats „Bobų vasaros“ festivalis vyko po komjaunimo vėliava. Manau, kad mes prisidėjome prie to, kad būtume laisvesni. Juk jei nebūtų to buvę, ko gero, nebūtų ir to, kas nutiko vėliau. 

Tikrai žinau, kad už mane buvo žymiai „raudonesnių“.

– O tada gimsta Sąjūdis. 

– Su Sąjūdžiu nuo pat pradžios. Bičiuliavomės su Rastauskais, Dragūnais, Algiu Mulevičiumi. Pamažu ėmė formuotis toks ratas. Kas iš komjaunimo, kas iš kitur. Priklausiau iniciatyvinei grupei. 

Buvo labai savotiškas jausmas. Nuvažiuoju kaip komjaunimo pirmasis sekretorius į kokį plenumą, ten į galvą kala, kad kažkas elgiasi ne taip, kaip derėtų „plačiojoje sąjungoje“. Grįžtu į Pasvalį – visiškai kitoks bendraminčių pasaulis. Tiesą pasakius, tarp pačių komjaunuolių aršių buvusios santvarkos mylėtojų nebuvo, tad nebuvo ir priešpriešos. Manau, čia daug prisidėjo „Bobų vasaros“, kurios pakeitė jaunimo požiūrį į gyvenimą, „užvedė“ permainoms. 

Už tokį elgesį partija mane svarstė, planavo išmesti, bet nespėjo – 1989 metais išėjau pats. 

– Didelės permainos neatsiejamos nuo didelės rizikos. Ar nebuvo baisu? 

– Vitalijos tėvukas porą metų praleido Vorkutos šachtose. Išvažiavo sverdamas 90 kilogramų, grįžo – 45. Bet grįžo (beje, mirė visiškai neseniai). Uošvis į raudoną spalvą nelabai linksmai žiūrėjo, o aš buvau iš komjaunimo… Bet mes visuomet rasdavome bendrą kalbą. Iš jo gavau nemažai pamokų, kurios taip pat nulėmė kai kuriuos mano apsisprendimus. 

1989-aisiais – Baltijos kelias. Buvau tarp organizatorių. Su tuomete Rasa Rastauskiene buvome atsakingi už kelio atkarpą nuo Pasvalio iki Pumpėnų. Sausio 13-osios įvykiai. Pučas. Sudėtingi laikai. Tačiau baisu nebuvo. Nebent tą sausio naktį, kai budėjau prie parlamento ir kažkurią akimirką suvokiau, kad už mūsų esantys pastato stiklai atakos atveju kris ant minios. Tuomet buvo iš tiesų baisu. 

– 1990 metais Sąjūdžio deleguotas tampate Pasvalio rajono Tarybos nariu. Pasvalio miesto tarybos kvietimu – Pasvalio miesto, o 1995 m. – Pasvalio rajono meru. Ir taip su nedidele pertrauka iki pat šių dienų. Kokia tokio visuomenės pasitikėjimo paslaptis? 

– Nežinau. Daug metų aš esu matomas, mane žino ir pažįsta. Nesiginčiju – aš einu į pareigas, tai yra mano pragyvenimas, mano, kaip politiko, duona. 

Gal paslaptis tame, jog visada bandau susikalbėti? Šnekėjimas su žmonėmis, įtikinėjimai, bandymai rasti sutarimą, kažkaip spręsti problemas. Ne todėl, kad aš taip galvoju, bet padaryti taip, kad mes visi apie tai galvotume. Nors kuo toliau, tuo sunkiau tai padaryti. Kartais įspūdis toks, jog žmonės tampa vis piktesni.

– Kokia tokio populiarumo kaina? 

– Aš dėkingas dukroms – neblogi vaikai išaugo. Vyresnioji Gintarė gyvena Kaune, dirba „Maximos“ prekybos tinkle tiekimo vadybininke, moka gal penkias kalbas. Augina dukrytę Kariną. Jaunėlė Vilija – Vilniuje, valstybės tarnautoja, padovanojo mums tris anūkus Titą, Kostą, Miglę. Vaikai geri.

Dukros ir anūkai – didžiausias senelio džiaugsmas. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Jaučiuosi kiek kaltas, kad galbūt per mažai skyriau laiko žmonai, vaikams. Tačiau, jei pasirenki dirbti visuomenei, turi galvoti, kad laiko asmeniniams dalykams turėsi daug mažiau. 

Kaip tai kompensuoju? Buvimu šalia, apkabinimais. Vitalija labiausiai nori, kad būčiau namie… Judame, keliaujame. Esame apkeliavę šiek tiek pasaulio. Jaučiuosi nuskriaudęs šeimą, bet ką padarysi… 

– Ar politika iš savo prigimties gali būti morali? 

– Politika – kompromisų menas. O moralė juk nėra kiekvienam vienoda. Kiekvienas turi skirtingą įsivaizdavimą, ar jo poelgis kito atžvilgiu bus moralus, ar ne. Ar visada padarome taip, kaip norėtume, kaip širdis sako? Ne, ne visada, nes kartais tai neįmanoma. 

– Namie nusivelkate „mero švarką“? 

– Stengiuosi, nes žmona priekaištauja, kad per daug vadovauju (kvatojasi). 

– O kaip merui sekasi įkalti vinį ar iškepti kotletų? 

– Meras ne tik vinį įkalti moka, bet ir anūkėms lėlių namelį pastatė bei daugumą namo ir garažo statybos darbų padarė. Moku viską. Ir tai perėmiau iš tėvuko statybininko, kuris viską savo gyvenime darė pats. 

O štai su kotletais sudėtingiau. Šašlykus galiu labai skanius iškepti, o daugiau… Šeimoje į tuos reikalus nesikišu. Kai dukros būdavo mažesnės, Vitalijai grįžus iš kokių ilgesnių kursų, pirmiausia prašydavo pagaminti ko nors skanaus, nes „tėtis mus visas dienas vien kiaušiniene maitino“. 

– Ar sunku buvo suvalkiečiui priprasti prie pasvalietiško alaus. 

– Sunku. Pirmą kartą jo paragavau atsikėlęs čia gyventi 1984 ir iki kokių 1987 jį tik ragavau. Iš tikrųjų man tas „molis“ buvo neskanus. Bet po trejų metų pasidarė skanus ir kuo toliau tuo labiau skanėjo (juokiasi) 

„Savo užimtumą bandau kompensuoti buvimu šalia, apkabinimais.“ Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Gaminate naminį vyną? 

– Tėvukas darydavo. Likęs prisiminimas. Suvalkijoje norint padaryti vyšnių vyną, niekas uogų tokiam reikalui neduoda, jos sunaudojamos uogienei, o tauriam gėrimui skiriami kauliukai. Kai vyno mielės ima „vaikščioti“, jos tuos kauliukus pradeda kilnoti ir kartais jie ima ir užkemša vamzdelį, skirtą rūgimo metu susidariusių dujų pertekliui pašalinti. Kartą mums taip ir nutiko. Naktį sprogo 20 litrų butelis. Garsas buvo toks, kad visi namiškiai ant kojų pašoko. 

Kita smagi istorija nutiko 1993 metais. Mūsų namą apšvarino vagys. Policininkams užsiminiau, kad išnešė ir penkialitrius plastikinius butelius su vynu. Sakau, į protokolą netraukite, čia jau smulkmena. O pareigūnai man atgal porina – naktį patrulis buvo sustabdęs du piliečius, velkančius naminio vyno pilnus „bambalius“. Žodžiu, vagis rado, „bambalius“ grąžino. Tiesa – tuščius. 

– Kas iš nekalbaus Garliavos bernioko suformavo tokį Gintautą Gegužinską, kokį pažįsta visa Lietuva? 

– Pradžia, ko gero, buvo vaikystėje. Tėvukai buvo baigę keturias klases ir visiškai nesidomėjo mano mokyklos reikalais. Tai buvo absoliučiai mano asmeninis reikalas. 

Kita – visada buvo aišku, kad į kiemą galėsiu išeiti tik tada, kai būsiu baigęs dirbti man skirtą darbą, už kurį buvau atsakingas. Tai buvo labai gera atsakingumo ir savarankiškumo pamoka. 

O daugiau… Žmonės. Daugybė mano kelyje sutiktų žmonių, kurių kiekvienas davė ką nors savo.

– Koks yra tas Pasvalio krašto žmogus? 

– Ramus ir doras. Tas, su kuriuo labai lengva bendrauti. Aš labai tikiuosi jog jie supranta mane, o aš juos. 

– Kaip švęsite jubiliejų? 

– Kartu su žmona restorane. Ir dar. Žinau, kad tądien, ko gero, sulauksiu daug sveikintojų. Noriu pasinaudoti proga ir jų visų paprašyti. Aš gyvenime turiu viską – gerą žmoną, nuostabius vaikus, katę, namą. Jei norite mane iš tiesų nudžiuginti – padovanokite vieną gėlę ir pavedimo kopiją, kurioje – auka Pasvalio krašto vaikams. 

Gavėjas: „Gelbėkit vaikus“ 

Sąskaitos numeris: Nr. LT14 7044 0600 0034 8949 

Mokėjimo paskirtis: Parama Pasvalio rajono vaikams 

Tai bus pati geriausia dovana. Su mama ir tėčiu. 

– Banalus klausimas pabaigai. O jei būtų galimybė ką nors pakeisti per tuos 60 metų? 

– Ko gero, nekeisčiau nieko. Niekada negali žinoti, kad pakeitus bus geriau. O visa tai, kas vyko, buvo iš tiesų labai gerai. 

– Ačiū už pokalbį.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.