Prieš dvi savaites prasidėjusiame festivalyje „Nepatogus kinas“ įvyko režisierių Virginijos Vareikytės ir Maximilien Dejoie sukurto dokumentinio filmo „Būsiu su tavim“ premjera.
Jo herojės – psichologė Valija Šap ir policijos pareigūnė Gintarė Meškienė – imasi sudėtingos misijos: sumažinti rekordinį savižudybių skaičių savo gimtajame Kupiškyje. Kasdien jausdamos baimę prarasti dar vieną gyvybę, Valija Šap ir Gintarė Meškienė nuo durų iki durų lanko vienišiausius bendruomenės narius ir savo empatija bei jautrumu iš nelaimės gniaužtų ištraukia ne vieną žmogų. Drauge joms pavyksta numalšinti krizę ir atrasti, kad savižudybių prevencija gali būti veiksminga, o sėkmingu Kupiškio pavyzdžiu vėliau ima sekti ir kitos šalies savivaldybės.
Nors savižudybių tema mūsų visuomenėje tebėra tabu, daug palankių vertinimų sulaukusio filmo kūrėjai sugebėjo įrodyti, kad net ir kalbant tokia sudėtinga tema galima nestokoti šviesos ir optimizmo.
„Mes prisidedam“
Nuolatiniams „Darbo“ skaitytojams Valijos Šap pavardė turėtų būti girdėta. Interviu su ja apie Kupiškio algoritmą – unikalią savižudybių prevencijos programą – prieš gerus metus buvo publikuota mūsų laikraštyje.
O Meškalaukyje gyvenanti Gintarė Meškienė Pasvalio policijos komisariate pustrečių metų dirbo bendruomenės pareigūne, tad mūsų krašto žmonės jai taip pat nėra svetimi.
Dokumentinis filmas „Būsiu su tavim“ buvo filmuojamas ketverius metus. Kaip tik tuo laikotarpiu Gintarė dirbo Kupiškio policijos komisariate.
– Vieno renginio metu Valija Šap garsiai pasakė: „Žmonės, pažiūrėkite, kas dedasi – Kupiškis pagal savižudybių skaičių pirmauja Lietuvoje! Mes privalome imtis iniciatyvos ir keisti situaciją.“ Šiuos žodžius išgirdo mano viršininkas Gintautas Misiūnas ir liepė susirasti psichologę bei pasakyti, kad policija prisideda prie šios iniciatyvos, – prisimena Gintarė Meškienė.
Algoritmas pradžioje gerai neveikė, todėl buvo daug eksperimentuojama, kaip tinkamai perduoti informaciją, efektyviai bendradarbiauti įvairioms institucijoms, trūko specialistų.
– Savo pirmo atvejo neužmiršiu niekada. Žmogus atvirai pasakė, kad nori trauktis iš gyvenimo. Tai buvo pati eksperimento pradžia, tad labai trūko kvalifikuotų psichologų, kurie galėtų suteikti profesionalią pagalbą. Man teko tris dienas bendrauti su tuo žmogumi, nuolat palaikyti ryšį, visais įmanomais būdais jį motyvuoti ir skatinti, kol pagaliau jis pateko pas specialistus. Tris paras aš kiekvieną minutę bijojau dėl jo gyvybės.
Pagalbos ieško iki šiol
Kaip pasakyti žmogui, kuris praradęs bet kokią viltį?
– Pirmiausia reikia labai nuoširdžiai išklausyti. Tam nereikia nei jokio specialaus išsilavinimo ar žinių. Kai kažkam skauda – jis gali labai daug papasakoti. Ir jei galvoja apie pasitraukimą iš gyvenimo – sako tai tiesiai. Daugelio mūsų aplinkoje gyvena žmonių, kurie yra nuliūdę, apimti nevilties, užuominomis kalbantys apie nereikalingumą. Mes labai dažnai bijome tokių žmonių klausti apie savižudybę. Mus glumina mintis, ką reikės sakyti, išgirdus teigiamą atsakymą. Tačiau bijoti nereikia. Reikia klausti tiesiai ir būti pasiruošus suteikti pagalbą: išklausyti, padrąsinti, tarpininkauti surandant profesionalią pagalbą, o jei reikia – ir palydėti iki jos.
Savižudybių prevencijos programoje Gintarė dirbo ketverius metus. Paklausta, ar galėtų prisiminti labiausiai sukrėtusią istoriją, moteris trumpam nutyla.
– Labai sunku nupasakoti tą jausmą, kai tu visomis išgalėmis stengiesi ištempti laiką, suteikti optimizmo, kol gyvenimu nusivylusį žmogų pasieks profesionalų pagalba… Kiekvienas, kuris į mus kreipėsi, kurį pastebėjome… Visa širdimi stengėmės jiems padėti. Kovojome dėl kiekvienos gyvybės… Kiekvienas atvejis unikalus ir kartu labai panašus. Filme yra keletas tikrai sukrečiančių istorijų, tačiau už kadro jų liko kur kas daugiau. Ar įmanoma prie to priprasti? Kai „prisigeri“ neigiamų emocijų, nėra lengva. Bet yra komanda – psichologai, medikai, savanoriai, su kuriais tomis istorijomis pasidalini, nepasiimi jų, nesaugai viena. Nors, kita vertus, dalis to amžiams lieka širdyje ir kartkartėmis stipriai suvirpa. Filme yra scenų, kur aš pas tuos žmones grįžtu po metų. Noriu aplankyti, noriu pažiūrėti, kaip jiems sekasi. Vieni priima, kiti – ne, ir tai labai natūralu. Tačiau tas ryšys yra ir tai padeda atgauti vidinę pusiausvyrą.
Gintarė yra gavusi ne vieną padėkos žinutę iš išgelbėtų žmonių. Nors su savižudybių prevencijos programa nebedirba seniai, iki šiol sulaukia pagalbos prašymų.
Ko reikia, kad Kupiškio algoritmas veiktų visoje Lietuvoje?
– Galima sukurti pačius idealiausius algoritmus, galima padaryti dešimt kartų geriau, nei kažkas padarė, bet jei visame tame nedalyvaus žmonės, nuoširdžiai tikintys tuo, ką daro, jei į tai nebus įdėta širdies, – nieko nebus.
Filmas
Gintarė Meškienė prisipažįsta, jog pasiūlymo filmuotis dokumentiniame filme iš pradžių nepriėmė rimtai.
– Iki tol savižudybių tema Lietuvoje buvo tabu, tad kai mes pradėjome garsiai apie tai kalbėti, sulaukėme labai didelio žiniasklaidos dėmesio. Ir kai mums pasakė, jog bus filmuojamas filmas, aš pagalvojau – dar vieni… Tuo metu buvo labai daug darbo, tad aš filmavimo komandos paprašiau dviejų dalykų – netrukdyti man ir būti nepastebimiems. Ten, kur žmonės atvirai išsipasakoja, bet kokie trukdžiai – labai nepageidautini. Man prisegė mikrofoną, su kuriuo teko vaikščioti dvylika valandų per dieną. Savaitėmis, net mėnesiais. Tai buvo labai įdomi patirtis.
Pareigūnė prisipažįsta, jog filmo kūrėjai atskirus epizodus jai rodė kūrybinio proceso metu, tačiau galutinis rezultatas ją sujaudino.
– Pirmiausia suvirpino širdį režisieriaus parinkti nuostabūs gamtos, kaimo, kiemo vaizdai. O po to, žinoma, pačios istorijos. Viena – tame dalyvauti ir visiškai kas kita – žvelgti iš šalies. Tai labai jaudina. Kai manęs klausia, kodėl verta pamatyti šį filmą, aš atsakau paprastai. Čia ne tas dalykas, kai patinka ar nepatinka, įdomu ar ne. Tai filmas, kuriame, nors ir pasakojamos nepažįstamų žmonių istorijos, jose kiekvienas atras kažką savo – girdėtą frazę, išgyventą situaciją, pažįstamą jausmą. Tai labai stipriai paliečia ir sukrečia.
Dokumentinį filmą „Būsiu su tavim“ galima peržiūrėti virtualioje festivalio „Nepatogus kinas“ kino salėje https://nepatoguskinas. lt/2021/
Lapkričio 23 d. filmo pristatymas, susitikimas su kūrybine grupe bei peržiūra vyks Pasvalio Mariaus Katiliškio bibliotekoje.
