„Sunkiausia matyti lėtai žūstantį sūnų“

Šią moterį vargu ar išskirsite iš minios – smulkaus sudėjimo, trumpi, garbaus amžiaus nubalinti plaukai ir gilus, bet pavargęs žvilgsnis. 

Ponią Janiną (vardas, jos prašymu, pakeistas) Pasvalyje dažniausiai galima sutikti penktadieniais. Prieš aštuntą valandą ryto ji autobusu atvažiuoja iš kaimo ir pamažėl kiūtina į turgų. Čia perka mėsą, daržoves, kartais išsirenka vieną ar kitą dėvėtą drabužį sau ar vyrui. Pensija nėra didelė, todėl kiekvieną centą taupo kaip išmanydama.

Pakeliui iš turgaus būtinai užsuka į vaistinę – vaistus perka ne tik sau, bet ir į miestą negalinčioms atvažiuoti kaimynėms. 

Neseniai Janina atšventė gražų 80 metų jubiliejų. Tik moteris negirdėjo kukliame šeimos rate susirinkusiųjų artimųjų sveikinimų, jos mintys vis sukosi apie vienturtį sūnų. 

Su jo vardu lūpose ir skaudančia širdimi Janina keliasi bei gulasi jau pusę amžiaus. 

– Esu alkoholiko motina, – tyliai ištaria ir tarsi atsiprašinėdama kaltai nusišypso. Norėtų apsiverkti, tik per tuos metus jau seniai viskas išverkta. 

– Kada viskas prasidėjo? Seniai. Per daug seniai. Kai jam buvo 15 ar 16 metų, atsirado draugų kompanija. Tai vieną, tai kitą kartą ėmė grįžti namo išgėręs. Pabardavome, bet per daug nesureikšminome – paauglystė, jaunystė, klaidų ir atradimų metas – visi per tai perėjome. Galvojome – išsilakstys ir aprims, bet… Kuo toliau, tuo labiau potraukis išgėrimams stiprėjo. Kartą jį radau paryčiui be sąmonės gulintį prie mūsų namų slenksčio. Pasidarė baisu. Tuomet dar nesuvokiau, jog tai buvo ta akimirka, kai reikėjo jį griebti už pakarpos ir gelbėti nuo pražūtingo įpročio. O kai tai suvokiau, buvo jau per vėlu. 

Janina atsargiai dėsto žodžius. Sūnus Pumpėnuose baigė devynias klases. Mokslai netraukė, tad įsidarbino prie vienos žemės ūkio bendrovės veikusioje statybos brigadoje. Dirbo dvejus metus. Per tą laiką tarsi gėrė mažiau, bent jau darbo dienomis susilaikydavo. 

Vėliau brigada buvo išformuota. Jaunas vyras laimės ieškojo Panevėžyje, dirbo keliose Pasvalio įmonėse. Ir su kiekvienu prarastu darbu motyvacija ieškoti naujo silpnėjo, o paguodos paieškos velnio lašuose bei nuolat išgėrinėjančių bičiulių ratas plėtėsi ir stiprėjo. 

– Paskutinius penkerius šešerius metus gėrė diena iš dienos… Savo name jam davėme atskirą kambarį, kurį jis pavertė landyne… Kas yra baisiausia? Kai tu ten užeini ir matai prie stalo sėdinčius kelis vyrus. Kambaryje baisi smarvė, kuri atsiranda nuo niekada smilkti nesiliaujančių nuorūkų, prilaistyto alaus ir gendančio maisto. Tu žinai, kad prieš tave sėdi žmonės, bet jie praradę bet kokį žmogišką pavidalą. Vienas nugriuvęs ant žemės, kitas be perstojo keikiasi, trečias niekaip nepataiko įsipilti degtinės į stiklinę. Ir tarp jų – tavo sūnus… 

Janina nutyla. Iš į šoną nusukto žvilgsnio suvokiu, jog jos viduje kaunasi seni demonai. 

– Mes padarėme klaidą. Nuo mažų dienų nieko neatsakėme, viską, ko norėjo, pirkom, duodavom pinigų, lepinom. Juk buvo vienturtėlis… O ir kai pastebėjome, kad reikalai krypsta į blogąją pusę, save apgaudinėjome tikindami, jog jam tikrai nieko blogo nenutiks, jog dar truputį ir jis išsikapstys… Bandėme vežti pas specialistus į Panevėžį. Septynis mėnesius negėrė. O paskui vėl viskas iš naujo. Vėl nesibaigiantys draugai, amžinas pinigų kaulijimas, gulėjimas be sąmonės ir niekuomet nesibaigiančios pagirios, pykčiai ir girti riksmai, su kuriais reikia taikstytis kiaurą parą… 

Janina prisipažįsta, jog vienintelis stiprybės ir paguodos šaltinis – tikėjimas. 

– Meldžiuosi kiekvieną naktį. Jau dabar nepasakysiu, kiek tūkstančių kartų įsivaizdavau jį laimingą, apsuptą meilės, vaikų… Juk jis, kai negeria, yra geras vaikas. Jautrus, mylintis… Bet užtenka man pajusti menkiausią nuo jo sklindantį alkoholio kvapą ir… Kartais net nebelieka žodžių maldai… Rankos nusvyra ir norisi nieko nereginčiomis akimis bei krauju pasruvusia širdimi lėkti laukais kuo toliau nuo viso to košmaro. Ar jūs įsivaizduojate, ką turi jausti tėvai, kurie kiekvieną dieną mato lėtai žūstantį vaiką? Ir tu negali jam padėti! Kai žmogus karščiuoja, jam gali paduoti vaistų, pasiūlyti šiltą lovą, galų gale pasėdėti šalia ir palaikyti už rankos. O čia tu tik beviltiškai stebi agoniją. Ir tai veda iš proto. 

Janina atvirai pasakoja, jog buvo akimirkų, kai pasijusdavo esanti ant susinaikinimo ribos. Nedaug truko, kad ji būtų peržengta, bet tuo metu ji atrado „Al-Anon“ organizaciją, kuri rūpinasi ir padeda alkoholizmu sergančių žmonių artimiesiems. 

– Kažkurią akimirką pajutau, kad reikia gelbėti ne sūnų, bet gelbėtis pačiai – priešingu atveju – negrįžtamai palūšiu. Pradėjau domėtis ir Panevėžyje atradau „Al-Anon“ draugiją. Lankydamasi ten suvokiau, kad alkoholizmas yra liga ir reikia mokėti gyventi su ja sergančiu žmogumi. Ne smerkti, ne barti, ne provokuoti, o bandyti suprasti. Nuo to, kaip aš elgiuosi su alkoholiku, priklauso ir jo gyvenimas bei pasveikimas. 

Janina nedrąsiai džiaugiasi. 

– Sūnus vedė. Dabar išsikraustė gyventi į Pakruojį. Nors žmona, kaip ir jis, nespjauna į gėrimą, regis, geria mažiau. Tų ilgadienių „maratonų“ bent jau kol kas nebepasitaiko. O kai blaivūs – ir myli vienas kitą, ir pasikalba, ir ateitį planuoja… Aš esu giliai tikintis žmogus. Kai jie gyveno „susidėję“ – buvau neviltyje. Bet kai susituokė, manyje užgimė viltis, kad jam pavyks išsikapstyti ir aš prieš mirtį dar spėsiu išvysti anūkų. 

Spalio 15 d. Pasvalio krašto muziejuje vyks konferencija „Kaip bendrauti, kai susiduri su priklausomais asmenimis“, kurioje bus galima susipažinti su „Al-Anon“ organizacijos veiklos principais bei sužinoti, kaip elgtis, kai tavo artimoje aplinkoje yra asmenų, kurie rizikingai ir žalingai vartoja alkoholį. Konferencija skirta: bendruomenių pirmininkams, priklausomų asmenų artimiesiems, jų draugams, pareigūnams, socialiniams darbuotojams, medikams, vadovams, bendradarbiams, seniūnams, kaimynams, seniūnaičiams ir kitiems Pasvalio r. gyventojams.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.