Redakcija sulaukia skambučio – viena aktyvi rinkūnietė rekomenduoja laikraščiui pašnekinti savo garbaus amžiaus draugę. Ji – daug juda, yra veikli, padeda savo kaimo žmonėms… Mums susidomėjus, draugė pradžiunga: „Paskambinkit jai! Jei tik nebus išlėkusi į mišką.“ Susisiekėme su guviąja senole, aplankėme ją Rinkūnuose, išsikalbėjome… O šeštadienį Zinaidą Banelienę pasveikinome sulaukus gražaus aštuoniasdešimties metų jubiliejaus.
Jaukiuose namuose pasitinka šeimininkė su viena iš keturių dukrų, Lida. Vaišingos moterys tuoj pakvietė prie stalo, kur ir leidomės į gyvenimo pasakojimą…
Gyvenimas lengvas nebuvo
Į Rinkūnus Zinaida, sukūrusi šeimą, atsikėlė 1965 metais, o gimė Vainekonių kaime (šiandien jo – jau beveik nelikę). Kapinėse už Medinių kaimo palaidoti tėtis, mama ir seserys Genovaitė bei Rimutė, abi mirusios nuo onkologinės ligos.
Tėveliai Bačianskai buvo paprasti žmonės, valstiečiai. Mama tarnavo (prisimena ją dirbus Latvijoje, limonado fabrike). Apie 1943 m. tėtį pašaukė į karą, buvo tankistas. Teko važiuoti ir į Berlyną. O iš ten parvežė suknyčių… „O tos suknios mum netinka! Tik vyriausiai sesei visos trys tiko“, – juokiasi senolė.
Tėtis mirė, kai Zinutė tebuvo vaikas – mama liko su trimis mergaitėmis. „O kaimo pijokai gąsdindavo mamą, našlę likusią, – langines uždarinėdavo. Apvogė, išnešė mėsą. Prisimenu, mama verkia: „Ką mes su vaikais valgysim…“ Tokie laikai buvo. Sunkiai išgyvenom. Iki kaimo buvo kilometras, elektros nėra, sunku privažiuoti“, – apie vaikystę pasakoja Zinaida.
Ji lankė Kalneliškių septynmetę (tik egzaminų laikyti kurį laiką reikėjo eiti į Grūžius), paskui – tuometę Pasvalio vidurinę mokyklą.
1969 metais su pagalba rado sau nedidelį namelį Švobiškyje. Vėliau ten dviese gyveno Zinaidos seserys, pasistatė ir sandėliuką, tvartelį.
Tuo metu Zinaida jau gyveno Rinkūnuose. Pasakoja, pradžioje labai nenorėjusi čion keltis… Girdėjusi, kad žmonės šitame kaime geria, į darbą neina, šposus krečia – nerimavo, kaip reikės čia gyventi. Pirmąsyk Rinkūnus išvydo vasario pirmą dieną: „Sniego buvo iki mašinos viršaus! O tądien Motiejūno Vytautas ženyjosi su Vanda. Rogėse, kuriomis iš tvarto mėšlą veždavo, pridėta šiaudų, ir ten jaunikiai sėdi! Nubrauktu keliu juos veža vikšrinis traktorius. Ir pamįslyk tu…“ – pirmosios dienos Rinkūnuose įspūdį prisimena moteris. Laikui bėgant, įsigyveno, priprato ir pamilo… Pradėjo ūkininkauti. Gyventi jai čia gera, o ir miškas, kur malonu pasivaikščioti, netoli…
Keturios Zinaidos ir Antano Banelių dukros pasuko įvairiais keliais, bet dabar visos – Pasvalio krašte, šalia mylimos mamos. Ligita mezgėja, Lida siuvėja, Aušra studijavo mediciną, Aida mokykloje pavaduotoja. Zinaida be galo džiaugiasi – turi devynis anūkus ir net penkis proanūkius! Vyriausiam jų, Gabrieliui, jau dvylika metų. Svarbiausia senolei gyvenime, kad vaikai būtų sveiki… „O aš pati jau amžių nugyvenusi!“
Būrys mylimų dukrų, anūkų ir proanūkių garbaus jubiliejaus proga močiutei surengė staigmeną. Šeštadienį vykusi šventė pavadinta „Miško pasaka“. Vyriausia anūkė Toma pasirūpino ir dekoracijomis miško tema. Juk Zinaidai miškas – beveik kasdienybė…
Aštuoniasdešimtmetė pataria daug judėti
Kai neina grybauti ar uogauti, močiutė vis tiek išsiruošia pasivaikščioti (nors maišelį ir peiliuką vis tiek įsideda kišenėn). Kasryt – porai valandų į mišką. Nužingsniuoja apie aštuonis kilometrus. Grynas oras, širdžiai mielas kraštovaizdis…
Zinaida yra baigusi Joniškėlio žemės ūkio technikumą, įgijo agronomės-laukininkės specialybę. Juda ji nuo jaunų dienų – atliko praktiką Namišių, Kiemėnų, „Ateities“ kolūkiuose, kur sieksniu matuodavo laukus. Prieš išeidama senatvės poilsio, dirbo žemėtvarkoje – vėlgi matuodavo sieksniu Lavėnų, Rinkūnų laukus. Įprato vaikščioti – tai, matyt, ir leido išlaikyti stiprią sveikatą. O ir dabar judėti norisi:
–Jei ryte neišeinu, man jau blogai (juokiasi). Su šypsena ji prisiminė ketverius metus Joniškėlyje. Tada nebuvo dušų, tai maudydavosi pirtyje. O iš ten – į Mažupę! Smagu buvo… Mokytojoms priskindavo žibučių. Kartą su bendramoksliais išvažiavo į ekskursiją po visą Lietuvą. Tik stogo mašina neturėjo – užtempė brezentą. Pradėjo lyti… Per brezentą vanduo sunkiasi. Bet senolė šypsosi: „Ir dabar važiuočiau“, – visas keliones ji prisimena su virpuliu širdyje. Ir pati buvo puiki vairuotoja – ne tik mašina, bet ir minskeliu važinėjo.
Ant kėdės liuokteli katė Rainytė. Kartais Zinaida ją pasiima miškan į draugiją. O sekmadieniais vaikšto su drauge Aleksandra, kurią šiltai vadina Ale, – tai jųdviejų savaitgalio tradicija. Beje, abi mėgsta ir su dviračiais išlėkti – surengia sau ekskursijų po Pasvalio kraštą. Jei jau mina, tai po gerus dvidešimt kilometrų. Vasarą važiavo į Žadeikėlius, Pašilę. Pyvesą perbrido – kelnes į šalį, dviračius į rankas! Aplankė ten gyvenančias drauges, taip pat – žydų kapines, bunkerius. Įsideda kavos termosą, paiškylauja. Rinkūnuose draugės turi ir po savo medį. Nuėjusios apsikabina, jiems nuodėmes išsako, pasišneka…
Tad gydymo įstaigose Zinaida – itin retas svečias. Sykį nuvažiavo į polikliniką – paprašyti, kad kompensuotų dantų protezų kainą. Registratūroje sako – nerandame jūsų kortelės. O jos, pasirodo, net nėra! Ligoninėje gulėti moteriai teko tik per keturis gimdymus ir kadaise, kai operavo apendicitą. Kartą dukros jai pasiūlė nuvažiuoti į sanatoriją – pailsėti. Bet tuometės ligoninės, buvusios Biržų gatvėje, daktaras sako: „Kad nežinau, ką parašyti, jums visai nieko nėra…“ Net akinių Zinaida neturi. Juokdamasi tvirtina, kad jaunystėje valgė daug morkų… O šiandien – mėlynių. Ir stebisi, kodėl žmonės jų nerenka… Juk pilni miškai, net rūgti pradeda, niekas neišmėlyniauja.
Kaip gyventi, kad išlaikytume tokią stiprią sveikatą?
– Daug judėti, – sako Zinaida. Tuomet viskas, kas žmogui nereikalinga, išsivalo… Lida papildo, kad mama ir žalingų įpročių nėra turėjusi. O ką Zinaida valgo? – Valgau, ką noriu! Lašinukų užsinoriu, dešrytės turguje nusiperku. Aš žinau, kad jų noriu, ir man reikia. Vaikystėje tiek visko nebuvo… O dabar gali gauti, ko tik nori. „Kai nieko neskauda, ir valgyti viską gali“, – papildo dukra.
Šios senolės istorija paliudija, kad gyvenimo būdas išties gali suteikti jėgų…
Grybais apdalina kone visą kaimą
„Ji mūsų socialinė darbuotoja…“ – taip mamą juokais vadina dukros. Perdien sėdėti namuose ir ramiai sau megzti – ne jos natūrai… Visai dienai ji randa veiklos. Daugiausia – su žmonėmis. „O mes kartais ir pykstam… Namie nebūna, o visus kaimynus apeina! Bet tokia jau ji yra…“ – šypsosi Lida. Kam reikia, aprūpina produktais iš parduotuvės, padeda ūkio darbuose. Kam vieniša, palaiko draugiją. Uogų ir grybų nuneša… „Einu iš miško, prisirinkusi baravykų, raudonikių. Mįslyju – o kur man tuos grybus dėti? Sutinku pažįstamą. Imk! – sakau, – tu dirbi diena iš dienos, pagrybauti netenka…“ – pasakoja senolė. „Aš tokio charakterio…“ – pečiais gūžteli ji.
„Man labai gera – turiu gerus kaimynus“, – sako Zinaida, užtai vieni kitiems ir padeda. Žolę nupjauna, mainais – obuolių ar kitų gėrybių. Gerumu reikia atsilyginti net už bloga, tiki moteris. Juk tai ir gražiausia! Kai šalia gyvenantis žmogus tampa artimu, kai gera padėti. „Anksčiau taip gal ir nebuvo… – prataria moteris, – dabar jaučiasi – žmonės nori vienas kitam duoti tai, ką turi.“
Zinaida džiaugiasi, kad turi sveikatos ūkio darbuose padėti ir dukroms. Jos pilna visur – ir namie darbuojasi, ir žmonėms kaime padeda, ir su „Bočiais“ važinėja, ir biblioteką nuolat lanko, ir giesmes gieda. Vyresnio amžiaus žmogus, kupinas jėgų ir noro mėgautis gyvenimu, įkvepia – pajunti, kad nėra ko vietoj ir pačiam be reikalo sėdėti…
Pasisėmę gaivaus gyvenimo džiaugsmo, atsisveikinome su šauniąja senole. Skanaudama gardžias namines kriaušes iš rinkūnietės sodo, su šypsena apie ją pagalvoju ir mintimis nuklystu į rudeniu kvepiantį mišką…
