Kada daugelis mūsų nekantriai laukė gerokai vėlavusio šiemečio pavasario, žemės ūkio kooperatyvo „Ustukių braškės“ šeimininkai Jurgita ir Antanas Armonavičiai nutarė patys jį priartinti.
Jurgita šypsodamasi tikina, jog pavasariška šiluma mėgaujasi jau nuo kovo vidurio – kai ūkio sodybos kieme iškilusiame dideliame šiltnamyje pradėjo sodinti braškių daigus.
„Nuolat domimės įvairiomis naujovėmis, tad ir šiemet ryžomės paeksperimentuoti: pabandyti braškes auginti ne tik lauke, bet ir šiltnamyje – maišuose su specialiai paruoštu substratu. Tikimės, kad uogas čia pradėsim skinti bent keliomis savaitėmis anksčiau negu lauko braškyne, – sako Jurgita Armonavičienė. – Šiltnamyje pasodinom apie tris tūkstančius daigų. Daugiausia tai frigo, t. y. šaldyti daigai, pirkti iš elitinių braškių ūkių Vokietijoje. Bet sodinom ir savo daigyno, išaugintus vazonėliuose. Kiekviename maiše auga po aštuonis daigus. Didžioji jų dalis – Lietuvoje dar naujos, ankstyvosios „Magnum“ veislės. Tai intensyviai augančios, atsparios ligoms, tvirtas ir gardžias uogas sunokinančios braškės. Sodinom ir laiko jau patikrintos vidutinio ankstyvumo veislės „Sonata“ daigus.
Pernai prieš pat Kalėdas pastatėm šiltnamio karkasą, o plėvelę užtempė samdyti, šį darbą gerai išmanantys specialistai. Juk uždengti 240 kvadratinių metrų užimantį šiltnamį – ne juokas…“
Taupydami lėšas, „Ustukių braškių“ ūkio šeimininkai įsigijo jau naudotas metalinių stelažų konstrukcijas, patys išpjovė lentas, ant kurių sugulė maišai su braškių daigais.
Tolimųjų reisų vairuotoju dirbantis Antanas Armonavičius, grįžęs į namus, sumontavo laistymo sistemą. Šis vyriškis – auksines rankas ir šviesią galvą turintis žmogus. Daugelis darbą braškyne palengvinančių patobulinimų – jo sumanyti. Nusižiūrėjęs į originalą, Antanas sukonstravo agregatą, ant lauko braškyno lysvių dailiai paklojantį agrotekstilės plėvelę. Specialus velenas subado net skylutes, žyminčias, kokiu atstumu vieną nuo kito reikės sodinti kerelius.
Jurgita pasidžiaugia, jog jos sutuoktinis šiemet turės ilgesnes atostogas, tad pagelbės įkūnijant vis naujus jos sumanymus.
Nors braškių šiltnamis papildomai nešildomas, anot Jurgitos, jau ir kovo pradžioje, kai tik pradėjo jame darbuotis, čia jautėsi jauki šilumėlė.
„Todėl, nors dirbti teko sunkiai, kasdien mielai skubėdavau į šiltnamį. Visus braškių daigus susodinau per porą savaičių. Šaltas pavasaris buvo pristabdęs jų augimą, bet netrukus daigai suvešėjo, užaugino stiprią lapiją, o po to tiesiog apsipylė baltais žiedais. Šiandien svyra ir uogų kekės. Didesnės uogos pamažu jau keičia spalvą, tad tikimės po kokios savaitės pradėti skinti pirmąsias, pačias saldžiausias raudonskruostes, – viliasi Jurgita. – Kasdien ateinu pažiūrėti, ar jos dar nerausta. Vaikštinėdama tarp stelažų, stebiu visus pokyčius, pamačiusi nuskinu negražų lapą ar daigo išleistą ūsą – kad neatimtų jėgų iš kerelio, kuriam reikia užauginti dideles ir gražias uogas. Stelažų pakraščiuose ištempėm marlės juostas – savotiškus lopšius, į kuriuos galės gultis nusvirusios uogų kekės.“
Vos braškėms pradėjus žydėti, Armonavičiai į šiltnamį buvo atgabenę iš kaimynų pasiskolintą avilį su bitutėmis, juk jos – puikios talkininkės apdulkinant žiedus. Vėliau avilį grąžino į bityną, bet dabar bitelės pačios suranda kelią į šiltnamį ir mielai tūpia ant braškių žiedų.
„Pernai pavasaris irgi buvo vėlyvas, tad uogomis iš lauko braškyno pradėjom prekiauti tik birželio 17- ąją, kai įprastai pirmąsias uogas pirkėjams pasiūlydavom apie birželio 10-ąją, – teigia Jurgita. – Šiemet lauke derlius irgi turbūt bus vėlyvesnis, užtat šiltnamyje sunokusias uogas pradėsim skinti jau visai netrukus.“
Braškių įkurdinimas šiltnamyje pareikalavo nemažai jėgų, pastangų ir investicijų, bet čia jų priežiūra lengvesnė bei paprastesnė, nes nereikia ravėti, lankstytis prie lysvių, o uogos – švaresnės, tvirtesnės tekstūros. Maišai, kuriuose auga braškės, yra balti, kad atspindėtų šviesą. Kuo daugiau šviesos ir šilumos uogos gauna, tuo jos saldesnės, sultingesnės, raudonesnės.
Braškių šiltnamio plėvelė uždengta taip, kad šonuose ją būtų galima pakelti. Tai labai pravers, kai prasidės karšti orai ir šiltnamį reikės smarkiau vėdinti.
Nuėmus derlių, maišai su braškių kereliais nuo stelažų bus nukelti ant geotekstilės danga išklotų šiltnamio grindų. Ūkio šeimininkai tikisi, kad braškės čia saugiai peržiemos ir kitą pavasarį vėl nokins derlių.
Pavasarį Armonavičiai braškių mėgėjams siūlė ir savo ūkyje užaugintų daigų. Jų buvo galima įsigyti ir atviromis šaknimis – tiesiog iš daigyno, ir vazonėliuose.
Šalia šiltnamio įrengtose lysvėse braškių daigais šiemet apsodintas nemažas naujas laukelis – kitų metų derliui.
„Sugrįžom į tą pačią vietą, nuo kurios prasidėjo „Ustukių braškių“ istorija. Čia – mano mamos gimtoji sodyba, ji čia irgi augino braškes, iš jos aš gavau pirmuosius daigus bei pirmąsias braškių auginimo pamokas“, – užsimena Jurgita.
Netoli tyliai tekančios Mūšos įkurdintame, daugiau kaip hektarą užimančiame lauko braškyne Armonavičiai augina šešių veislių braškes. Per darbymečius ūkio šeimininkams talkina viena samdyta pagalbininkė, padeda giminaičiai, į namus iš sostinės dažnai sugrįžtanti jaunylė dukra. O vyresnioji savo gyvenimą kuria Ispanijoje. „
Jei negirdėtume žinių per radiją ar televiziją, dienų dienas triūsdami savo ūkyje turbūt nė nežinotume, kad yra kažkokia baisi korona, karantinas… Darbas braškyne ar šiltnamyje – pats patikimiausias „burbulas“, apsaugantis ne tik nuo ligų, bet ir nuo liūdnų minčių. Toji savotiška izoliacija man visai patinka, – optimizmu trykšta Jurgita Armonavičienė. – Baltų žiedų apsuptis ir raudonų uogų laukimas turbūt geriausi vaistai, ne tik padedantys įveikti liūdesį ar nerimą, bet ir tarsi priartinantys vasaros džiaugsmus.“
Žemės ūkio kooperatyvas „Ustukių braškės“ jau turi savo prekinį ženklą, emblemą, kurią sukūrė „Donix“ reklamos meistrai. Tad savo klientų įprastose prekybos vietose – Pasvalyje, Biržuose ar Panevėžyje – „Ustukių braškių“ šeimininkai lauks pasipuošę firminiais marškinėliais, prekystalius uždengę ūkio emblema paženklintomis staltiesėmis.
