Floristės–dekoratorės kūryba: nuo miesto prabangos iki sodietiško paprastumo

Sodietiško dekoro fone Edita Danisevičiūtė-Urbšienė su dukra Amelija iš tulpių, savo mėgstamiausių
gėlių, sukomponavo puokštę.
Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Aš už paprastumą, natūralumą, tikrumą, – prisipažįsta tarp Vilniaus ir gimtųjų Ustukių ant Mūšos kranto gyvenanti floristė-dekoratorė Edita Danisevičiūtė-Urbšienė.

Baigusi Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, metus ji gyveno ir dirbo aukle Paryžiuje. Tad iki šiol labai gyva meilė Prancūzijos kultūrai, istorijai, gyvenimo būdui.

Grįžusi iš Paryžiaus Edita Vytauto Didžiojo universitete studijavo etnologiją, vėliau baigė kelionių gidų ir vadovų kursus, mokėsi floristikos, dar norėtų daugiau sužinoti apželdinimo paslapčių. 

Edita Prancūzijos vynuogyne.

– Dešimt metų gyvenau tik Vilniuje ir jaučiausi save pametusi, dūšioje neturėjau ramybės. Vis dėlto man trūko kaimo, – neslepia Edita, devynmečio Gabrieliaus ir šešiametės Amelijos mama, o jos vyras – informacinių technologijų specialistas. – Dabar vasaras dažniau leidžiu gimtajame Ustukių kaime, net ir dekoruoju, puošiu daugiau Šiaurės Lietuvoje. O šiemet Motinos dienos proga padariau per šešiasdešimt puokščių. Bendradarbiauju su Gegabrastoje įsikūrusia kaimo turizmo sodyba „Lėvens brasta“, Pasvalio kavinėmis, esu puošusi vitrinas… 

Tačiau Edita ne vieną prabangų šventinį dekorą yra sukūrusi ir sostinėje, tarkim, Vaidilos teatre puošė interjerą iškilioms žydų vestuvėms: 

– Dekoruoju viena, tad išgirstu ir nuostabos klausimų, ar spėsiu. Juk garsių floristų dirba gausios komandos. O aš kartu ir floristė, ir dekoratorė. Ir man ši vienovė – privalumas. 

„Noriu kitokio daržo“, – prisipažįsta Edita. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Editai svarbiausia – skleisti malonias teigiamas emocijas ir kuriant aplinką, ir bendraujant. Iš tiesų jos džiugesys liejasi tiesiog natūraliai, balsas skamba kaip varpelis: 

– Nuo vaikystės mane vadina Lalaila, Strakalu Makalu, Nykštuku. 

Taigi iš savo vaikystės niekur nepabėgsi, ir Edita nuo Paryžiaus Senos upės, nuo Vilniaus Neries ir Vilnelės pakrančių vis grįžta į gimtąją sodybą ant Mūšos kranto: 

– Dabar ši upė labai ištvinusi, plati, bet greitai apžels meldais. Svajoju ją išvalyti nors ties namais.

Į gimtinę Edita grįžta su pasvalietiška tarme – tokia sava, tokia gražia. Taip tarmiškai socialiniuose tinkluose ji pristato savo darbus, veiklą ir savo kraštą. Išskirtinė pasvalietiška šnekta sulaukia labai daug dėmesio. Ustukietė įsitikino, jog žmonės išsiilgę tikrų, natūralių dalykų.

„Šienu dekoruotos krikštynos. Man jaukiausias ir širdžiai mieliausias dekoras, kur viskas buvo naudojama iš močiutės sodo, daržo: uogos, daržovės. Vis labiau norisi prisiliesti prie gamtos, kaimo ir kaime užaugintų gėrybių“, – atskleidžia Edita. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Nuo miestietiškai prabangios aplinkos kūrimo Edita ir jos klientai gręžiasi ir į sodietišką paprastumą, tačiau ne prastumą! Terasoje ant Mūšos kranto dera ir šiaudų ryšuliai, ir mamytės Ritos iškeptos gardžios bandelės, ir trupininis pyragas, ir Editos vardadienio proga pagamintas subtilaus skonio tortas. O pati Edita iš tulpių, savo mėgstamiausių gėlių, čia pat sukomponuoja įspūdingą puokštę… 

– Dar prisimenu vaikystės balius, kai stalai lūždavo nuo vaišių, visiems buvo svarbu daug ir sočiai prisivalgyti, bet puokštėms ir dekorui beveik visiškai neskyrė dėmesio, – Edita palygina, jog šiandien maisto poreikį ir vaišes neretai lenkia originalios puošmenos, nes šventės dalyviams reikia estetiškai kuriamos emocijos. 

„Net nežinodama dekoravau tenisininko Lauryno ir Stelos Grigelių vestuves“, – prisiminė Edita.

Edita studijavo etnologiją, kas susiję su kultūra, istorija, kalba: 

– Lietuvių kalbos ir literatūros gimnazijoje mane mokė puiki lituanistė Vitalija Skardžiuvienė. Be to, man buvo artima lietuvių kaimo rašytojų kūryba ir pasaulėjauta. Auklėtojas buvo istorikas Saulius Skardžius. Ir dabar susitikę mielai pasikalbam. Prancūzų kalbos mokė Gražina Noreikaitė. 

Vasarą Edita važiuodavo pas Namišių ūkininkus Griauzdes užsidirbti. Beje, iš to paties kaimo kilusi ir jos 92 metų močiutė Petronėlė Dobilevičiūtė-Danisevičienė, buvusi Sibiro tremtinė… 

Keturios kartos vienoje krūvoje: Edita su dukra Amelija, mama Rita ir močiute Petronėle. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– O mano klasės draugė Paryžiuje dirbo aukle. Ji grįžo, ir aš ją pakeičiau. Ši pirmoji svajonių kelionė man nukrito tarsi iš giedro dangaus, – Edita prisipažįsta, kad prancūziška dvasia ją tiesiog įkvėpė. 

Vėliau jau studijuodama Kaune dirbo vyninėje ir dalyvavo someljė kursuose. Dukros Amelijos vardas irgi primena garsų prancūzų filmą „Amelija iš Monmartro“. Su tėčiu tariasi, kur po vynuogėmis galėtų būti pavėsinė, kur augtų levandos, hortenzijos.

– Noriu kitokio daržo, į tai įtrauktas ir tėtis, kuris padarė pakeliamas lysves, – Edita rodo, kur sodinami salierai, ridikėliai, šalavijai, petražolės, toliau galbūt augins šilauogių, o prie gatvės greitai sužydės alyvos. 

„Vestuvių ceremonija vyko pačiame miške. Buvo kažkas nepaprasto. Dekoras taip pat darytas iš visko, kas buvo rasta gamtoje. Paprastume slypi nepaprastas grožis, reikia tik jį pajausti, atrasti, o svarbiausia – matyti“, – įsitikino Edita.

Taigi Editą žavi ne tik Prancūzijos vynuogynai ir kvepiantys levandų laukai: 

– Gimtieji Ustukiai – mano įkvėpimas ir mano meilė. Iš tiesų Vilniuje visko tiek daug, be to, miestuose gal daugiau noro pasirodyti, pasipuikuoti, o kaimo žmonės paprastesni. Ir Pasvalyje labai smagu bendrauti su kavinės „Saga“ šeimininke Asta. „Sagoje“ darėm adventinių ir kalėdinių vainikų pynimo vakarą. Pati pasisiūliau padėti ruošti Baltąją vakarienę. Maloniai bendraujam ir bendradarbiaujam su Pasvalio kultūros centro vadovu Robertu, su PKC kavinės šeimininke Edita. Teko per Žolinę puošti ir Pasvalio bažnyčią – su tradicine švente sutapo vestuvės. Tačiau toliau viską pristabdė karantinas. 

Prabangios žydų vestuvės Vilniuje, Vaidilos teatre.

Floriste-dekoratore Edita dirba aštuonerius metus: 

– Vilniuje užėmiau garažą, ir čia baigiu užimti tėčio garažą. Mamytė taip pat įtraukta į mano darbus – padeda viską sutvarkyti, puokštes išvežioti. Prie upės meldų priskina. Galima ir iš Olandijos parsisiųsti, tačiau brangiai kainuoja. Mama mėgsta gėles, močiutės darželis žydėjo ir kvepėjo. O man turi teikti džiaugsmo net ir daržas, ir Vilniuje ant palangių auginami daigeliai.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.