Ustukietės megztos skaros iškeliavo ir į Japoniją, Vengriją, Prancūziją…

Zita Mikšienė apsigobė savo megzta skara. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Nors ustukietė rankdarbių meistrė Zita Rauduvaitė-Mikšienė mano, kad prekyba mugėse ir turguose gyvesnė, tačiau jai sekasi prekiauti ir internetu, juolab kad išplaukė į platesnį pasaulį: 

– Per tarptautinę internetinę parduotuvę vieną mano megztą skarą nupirko japonė. Į Tekančios saulės šalį iškeliavo moherio su šilku ir įmegztais baltais karoliukais pilkos spalvos skara. Ją gavusi, japonė atsiuntė padėkos žinutę. Pilką medvilninę skarą, kurią mezgiau labiau kaip staltiesę, išsiunčiau į Vengriją. Bet šį kvadratinį mezginį perlenkus pusiau, galima nešioti tarsi dvigubą skarą. Į ją įdėjau labai daug darbo.

Zitos rankdarbiais susidomėjo ir prancūzė: 

– Į Prancūziją išsiunčiau jau gal kokią ketvirtą skarą. Bet vis tiek internetinė prekyba kuklesnė. Juk pirkėjas nori mezginį ir pačiupinėti, ir ant pečių užsimesti, ir įsitikinti, ar spalva tinka. Be to, internetinė parduotuvė nuskaičiuoja administravimo mokestį, kainuoja ir pervedimai banke, ir reklama. 

Taip pat reikalingos anglų kalbos žinios. 

– Čia man gelbsti Vilniuje gyvenanti dukrytė Auksė. Dabar ji augina vaiką, padeda vyrui, kuris turi „Kaukazo skanėstų“ verslą, prekiauja savo pagamintais ekologiškais natūraliais gardumynais, – Zita Mikšienė atskleidžia, kad pagal profesiją Auksė – teisininkė, iki motinystės atostogų dirbo Nacionalinės mokėjimo agentūros personalo skyriuje. 

O Pasvalyje gyvenanti dukra Vaida – burnos higienistė, dirbti važinėja į Panevėžį. 

Zitos, 43 metus dirbusios pradinių klasių mokytoja, vyras Juozas – buvęs agronomas, abu išpuoselėję savo sodybą ir pasinėrę į „Bočių“ veiklą. Mikšiai – keturių anūkių seneliai. 

– Dukros rankdarbiams neturi nei laiko, turbūt – nei potraukio. Dar gimnazistė Vaida buvo nusimezgusi megztuką, o Auksė išsiuvinėjo su savo vardu paveiksliuką, kurį iki šiol saugau, – prisipažįsta Zita.

Ji pati nerti ir megzti išmoko Daujėnų aštuonmetėje mokykloje per namų ruošos pamokas: 

– Be to, iš Smiltynės, kur gyvenom, buvo netrumpas prastas kelias. Todėl apsistojau bendrabutyje. Viename dideliame kambaryje tilpdavom penkiolika mergaičių. Taigi bendrabutyje pradėjau megzti pirštinę. Taip pat nusipirkdavom perkelio, susikarpydavom nosinaites ir jas apnerdavom spalvotais siūliukais. Pasitaikydavo jų gauti ir pereinamų atspalvių. 

Vėliau Zita ketverius metus mokėsi Panevėžio pedagoginėje mokykloje ir gavo paskyrimą į Rokiškio rajoną: 

– Buto šeimininkė mezgė kojines, ir aš išmokau. Pasimokiau siuvinėti kryželiu, nes bute tokie kilimėliai buvo pakloti prie lovos. Ir tėveliams parvežiau primezgusi kojinių. Pamaniau, kad jie per darbus laiko neturi. Mamytė pati ir verpdavo, ir megzdavo kojines, pirštines, kepures. Tik tie vilnoniai siūlai buvo šiurkštūs ir mums, vaikams, grauždavo…

Ištekėjusi Zita su vyru atvažiavo gyventi į Girsūdus: 

– Aš dirbau Daujėnuose, o Girsūduose – mokytoja Vanda Pipinienė, puiki mezgėja, kuri turėjo senovinę raštų knygą. Anyta atvežė namuose verptų vilnonių siūlų, juos žaliai nudažėm ir nusimezgiau pirmą megztinį. Vėliau jį išardžiusi primezgiau žalių kojinių, kurias iki šiol turiu. Išmokau skaityti raštų aprašus, megzti kiauraraščius. 

1979-aisiais Mikšiai persikraustė į Ustukius. Ir čia Zita mezgė sau, dukroms: 

– Pavyko gauti knygą „Mezgimo abėcėlė“. Tokios knygos buvo didelis deficitas, tad jomis dalindavomės. Vilnutės, pusvilnės siūlų atraižų, raizgalų Pasvalio moterys atsiveždavo iš Rygos, išardydavo, susukdavo ir parduodavo. 

Zita yra nusimezgusi ir kostiumėlių, ir suknelių: 

– Megzti drabužiai plonam gražiai gula, o aš tokia buvau. 

Ir pašmaikštauja, kad dabar jos mezgamos skaros pridengia papildomus kilogramus. 

Dukra Vaida tapo modeliu. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Vilnutės siūlų paieškos tęsėsi ir mūsų parduotuvėse. 

– Juk visko buvo deficitas. Jeigu ir gaudavau, tai pasirinkimo nebūdavo. Gražesnių spalvų siūlai iškeliaudavo pro antras duris, – ustukietė turi karčios sovietmečio prekybos patirties. – Mes, vaikai, patys apsipirkdavom. Pamenu, kaip kokia šeštokė ieškojau paltuko, pardavėja apšaukė, kad viską išverčiu, o pirkti neturiu pinigų. Sakau, mamytė man davė pinigų ir liepė nusipirkti paltuką. Arba negaliu pamiršti vaikystės nuoskaudos, kaip plepėdama ledų pardavėja paėmė mano kapeikas ir po to aprėkė, kad pinigų nedaviau. Mane apgynė eilėje stovėjusi moteris ir pikta pardavėja numetė man tą ledą… 

Zitai labai patiko muzika ir net laisvai įstojo į Pasvalio muzikos mokyklą, tik ir čia vaikui įstrigo skaudus nutikimas: 

– Per parengiamąsias pamokas sėdėjau su drauge. O viena moteris, berods, mokytoja, apkaltino, kad iš berniuko pavogiau pinigus. Net buvo iškviestas direktorius Januška. Pati negalėjau apsiginti, tad atvažiavom su mama. Iš karto pokalbis kitaip pakrypo. Galbūt tas berniukas pats pinigus išleido, nes vagystės niekas nematė. Juk anuomet vaikai visada buvo neteisūs, o suaugusieji teisūs. 

Įstojus į Muzikos mokyklą, reikėjo ir savo akordeono. Tik paskui sužinojo, kad galėjo gauti iš mokyklos. 

– Vis dėlto vėliau tėvelis, pardavęs paršiukus, nupirko armoniką, – prisiminė Zita. – Tėvelis grojo senovine armonika, taip pat mandolina. Ir mus išmokė fokstrotą. O šiaip mokiausi savarankiškai iš klausos ir natų. Savo pradinukus pati mokiau muzikos. 

Armonika Zita grojo Ustukių kapeloje, akordeonu – Senelių namų Dienos centro kapeloje. Dabar dainuoja Pasvalio „Bočių“ ansamblyje, kurio vadovas Giedrius Gumbelevičius. Ustukietė džiaugiasi, jog su šiuo ansambliu daug teko pakeliauti. 

Savo pradinukus Zita Mikšienė mokė ir rankdarbių: 

– Siuvinėjom, nėrėm vąšeliu. Mergaitės kantrios, o čia reikia būtent kruopštumo. Bet gerai prisimenu Šarūną iš Pervalkų. Jis taip gražiai, taip dailiai siuvinėjo, iš mamos buvo išmokęs man nežinomos technikos, tad paprašiau parodyti. Dabar feisbuke užtikau, jog tas pats Šarūnas užsiima kalviškais darbais. 

Nuo 2017-ųjų mokykloje nebedirbanti Zita pastebėjo, kad vaikams rankdarbius iš esmės nurungė naujosios technologijos – kompiuteriai ir išmanieji telefonai: 

– Ir aš dalyvauju senjorų pokalbių svetainėje. Tačiau išėjusi į pensiją pasinėriau ir į skarų mezgėjų feisbuko grupę. Administratorė parūpina modelių, schemų. Vienai atskirai pirkti būtų brangu. O siūlų pati užsisakau internetu, kokių tik noriu. Anūkėms kepurytes, dukrai Auksei šiltą liemenę numezgiau. 

Labai graži iš lininių siūlų nunerta galvaskarė, skrybėlaitės. 

– Šiuo metu turiu numezgusi daugiau nei dvidešimt skarų, – Zita atskleidžia, kad sudėtingo rašto su karoliukais didelę skarą mezga tris savaites, o paprastesnę ir mažesnę – vieną. – Gerai, kai už darbą man lieka kokie trisdešimt penki eurai nuo skaros. 

Taigi tai labiau pomėgis, nei verslas. Smagu, kuomet ustukietės megztomis skaromis susidomi užsienio damos.

– Bet ir lietuvės yra jas pamėgusios. Gal tik dažniau prašo baltos ir juodos spalvos, dar pageidavo žydros skaros, – prisiminė Zita Mikšienė.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.