Vaismedžių sodinukai išauginti Gegabrastos vienkiemio medelyne

Valdas Eidimtas savo medelyne Gegabrastos vienkiemyje. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Gegabrastos vienkiemyje, miškų apsuptyje, atnaujintoje senoje pusantro hektaro sodyboje daugiau nei prieš ketvirtį amžiaus savo medelyną įkūrė Valdas Eidimtas. Šiandien iš čia į Pasvalio, Biržų, Pakruojo krašto ir net didmiesčių žmonių sodus bei sodybas iškeliauja pusšimčio pavadinimų įvairių veislių vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukų, kurių šiame medelyne šeimininkas užaugina ne vieną tūkstantį. 

Beje, nuo poskiepių sodinimo, įskiepijimo, sodinuko iš akutės užauginimo praeina treji metai ir tik ketvirtaisiais toks vaismedis keliauja į pirkėjų rankas. 

Nors Valdas buvo statybininkas, o dar tiksliau – pagal profesiją mechanikas, tačiau nuo vaikystės įstrigę, kaip dar visai pyplys su seneliu sodininku Žeimelio turguje prekiaudavo obuoliais: 

– Turbūt persidavė šis pomėgis sodininkauti. Senelis mirė, kai buvau jau kokių aštuoniolikos metų. Dabar savo medelyne auginu tik tai, kas duoda vaisių. Dekoratyviniais medeliais neužsiimu. 

Panevėžyje gyvenantys Irena ir Valdas Eidimtai norėjo kur nors netoli kolektyvinio sodo, bet kaimynas pasiūlė pirkti, kaip pavadino, laisvalaikio sodybą Gegabrastos vienkiemyje, miško prieglobstyje, ir Lėvens upė už poros šimtų metrų. 

Taip bene 1992-aisiais Eidimtai pradėjo krebždentis šioje erdvioje vienkiemio sodyboje. Tiesa, Irena iki šiol Panevėžyje dirba juvelyrinėje parduotuvėje pardavėja. 

Prie sodybos įvažiavimo pasitinka originali iškaba. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

– Ten ji dirba prie aukso ir sidabro, o per laisvadienius čia triūsia prie augaliukų, – šypteli Valdas. 

Irena pasidžiaugia karantinu ir keturių mėnesių prastovomis, kai galėjo mėgautis gyvenimu gamtoje ir padėti medelyne: 

– Prie vaismedžių sodinukų, kur reikia ir sveikatos, daugiausia dirba Valdas. Aš tik pagalbininkė. Bet mums karantinas – labai gerai, šioje sodyboje mes jo tiesiog nejaučiam. 

Tačiau jau beveik visos parduotuvės atveria duris, tad Irenai taip pat nuo augaliukų tenka grįžti prie juvelyrikos. 

Irena ir Valdas aukštai medžiuose įsirengė jaukų namuką, kurį vadina „gandralizdžiu“. Jame kaupia suvenyrus iš kelionių, o pavakary tradiciškai geria kavą. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Valdas nepriklausomybės pradžioje irgi ne iš karto ėmėsi medelyno: 

– Dirbau ir prie baldų, ir prie žuvų. Bet atsibodo kitiems savininkams pinigus uždirbti. Be to, savo medelyne esu laiko šeimininkas. Jei turiu kur išvažiuoti, nieko nereikia prašytis. O kitą dieną anksti atsikėlęs padarysiu dvigubai. 

Vis dėlto auginti sodinukus reikia ir žinių. Valdas jų sėmėsi metus: 

– Iš Panevėžio medelyne dirbančio draugo pasiėmiau penkias knygas apie sodinukų auginimą. Užsukdavau pas draugus į medelyną. Pradėjau nuo įprastų vaismedžių – obelaičių, kriaušių, slyvų, juodųjų serbentų, vyšnių, atsirado šermukšnių, trešnių, aktinidijų, pastaruoju metu užauginame ir šilkmedžių, ir medlievų sodinukų, ir vynuogės populiarios. Auginu gal penkiasdešimties pozicijų sodinukų, visų, kurie duoda vaisių. Na, bananai pas mus dar neauga… 

Medelyne daug darbo, čia reikia ir fizinės jėgos. 

– Štai šiandien du šimtus medelių turime paruošti išvežti į Vilnių, kur barteriniais mainais bendradarbiaujame su Vrublevskių medelynu. Jame mūsų medeliai virsta šeimos medžiais, kai į vieną įskiepijama daugiau veislių. Tai populiaru didmiesčiuose, kur mažai žemės. Tačiau mūsų krašte jos netrūksta, todėl žmonės perka įprastus sodinukus. Jei ploto mažiau, renkasi koloninius, sodinamus kas metrą, – atskleidžia Valdas. 

Jis prisipažįsta dirbti medelyne mėgstantis. Patinka gilintis į sodinukų auginimo subtilumus. 

Darbas čia tęsiasi ištisus metus. Žiemą vienus augaliukus reikia pridengti, nuo kitų sniegą atkasti. 

„Gandralizdyje“ Aidos GARASTAITĖS nuotr.

O prekiavimo sodinukais laikas gana trumpas: pavasarį nuo balandžio pradžios iki gegužės pradžios ir rudenį nuo rugsėjo pabaigos iki lapkričio. 

Vaismedžius Valdas parduoda ne tik turguose, bet ir iš namų savo medelyne: 

– Atvažiuoja čia žmonių. Štai vakar buvo iš Pasvalio. Pirkėjai daug ko pageidauja. Ir abrikosų, persikų, ir riešutmedžių. Ieško ir senųjų veislių obelaičių. „Antaniniai“ iki šiol populiarūs. Dar prisimena „grabštainius“, „pepinkas“, „cukrinukus“, „serinius“. Tačiau dabartinės veislės atsparios ligoms, nereikia chemijos. Be to, jau seniai žmonės sodina žemaūges obelaites, net nebeklausia, ar turime aukštų. 

Anksčiau prekiauti sodinukais važiuodavo į muges didmiesčiuose, bet per karantiną tokių mugių neliko. 

Valdas pripažįsta, jog iš vaismedžių sodinukų auginimo pragyventi galima: 

– Dirbti sau – malonumas ir nauda. Juolab kad šis darbas tikrai mėgstamas. 

Ne mažiau mėgstamos ir kelionės, tik karantinas jas sustabdė. 

– Mūsų kelionės ir poilsinės, ir pažintinės. Ketinome mėnesį praleisti Tailande, bet dėl karantino šis keliavimas nusikėlė. Nuplaukė kelionės į Emyratus ir Gruziją, – Irena išsitaria, kad dėl pinigų atgavimo tenka bylinėtis su bankrutavusia agentūra. 

O Valdas – optimistas, įsitikinęs, kad sveikata – brangiausia: 

– Kai siautė maras, buvo dar baisiau… 

Medelyno šeimininkas niekada nesigailėjo pasinėręs į augalijos pasaulį, įsiveisė ir savo sodą: 

– Visų penkiolikos vyšnių ir dešimties trešnių sodelį teko aptraukti tinklu, nes uogas iškapoja paukščiai, labiausiai – geniai, atskrenda ir strazdų, ir volungių. 

Beje, vaismedžiams auginti reikia ir išmanymo. Juk būna nesėkmių. 

– Pas mus rūgšti žemė, tad vyšnioms ją reikia nurūgštinti. Arba moteris skundžiasi, kad vyšnaitė nunyko, sako, kas dvi dienas laisčiau. Taigi ji tą medelį tiesiog prigirdė, – Valdas atskleidžia, jog net paprasčiausias neišmanymas sodinuką gali pražudyti. – O štai aktinidijos – vijoklinis augalas. Joms pastačiau tvorą. Uogų sulaukiam po trejų metų… 

Vyšnių ir trešnių sodą nuo paukščių saugo užtrauktas tinklas.Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Pašaliečiui neįmanoma nesižavėti įvairiausių paukščių čiulbesiu, genelių kalenimu, bet sodybos šeimininkams šie garsai tokie įprasti, kad jų jau net negirdi. 

– Tačiau mes turim pasistatę ir aukštai medžiuose išsikėlę savo „gandralizdį“, – Valdas nepamiršta statybininko patirties. – Kasdien pavakary, ketvirtą valandą, šiame namelyje geriame kavą. Tokia pavakarių kavos tradicija. 

„Gandralizdyje“ kaupiami iš kelionių parsivežti suvenyrai. Eidimtai keliavę po Europą, Aziją, siekę Afriką. 

Kai žvilgsnis užkliūva už įspūdingai originalios kaukės, Valdas paaiškina, kad ji iš Mongolijos, kur pusantrų metų tarnavo kariuomenėje. 

Taigi čia ne tik medelynas, bet ir šeimininkų gyvenimas, jų laisvalaikio sodyba, kur užsuka draugų. Nuo „Via Baltica“ magistralės – vos du kilometrai, nuo Pumpėnų – penki. 

– Iki mūsų medelyno ir sodybos bent porą kartų teko kelią gerinti, – prisiminė Valdas. – Iki artimiausio kaimyno – pusę kilometro. Nyksta Gegabrasta, nebėra jaunimo. Kad čia buvęs sentikių kaimas, liudija ir išlikusi cerkvė, ir senųjų gyventojų pavardės – Isajevai, Žukovai. 

Beje, 1923 metų surašymo duomenimis Gegabrastoje gyveno 305 žmonės, o šiandien – vos keturiolika. 

Pastaraisiais metais Gegabrastą savotiškai garsina Valdo Eidimto medelynas, į kurį suka įvairiausių vaismedžių ir vaiskrūmių pirkėjai. 

Valdas pastebi, kad dabar vietinių sodinukų augintojų gana mažai, nes tai didžiulis darbas. Kur kas paprasčiau medelių atsivežti iš lenkų. 

– Stengiuosi išauginti nors po truputį kuo įvairesnių vaismedžių sodinukų, kad nenuvilčiau ir neprarasčiau klientų, – prisipažįsta gegabrastietis medelyno savininkas. 

Gegabrastietis Valdas Eidimtas vaismedžių ir vaiskrūmių sodinukais prekiauja Pasvalio turguje. Aidos GARASTAITĖS nuotr.

Ypač per karantiną žmonės pasineria į savo sodybas ir sodus, nori užsiauginti natūralių be jokios chemijos vaisių ir uogų. 

– Ir pas mus žiemos jau gana švelnios, daug kas pastebėjo, kad auga ir vaisių duoda net šiltesnių kraštų vaismedžiai. Labai populiarūs persikų ir abrikosų sodinukai. Pernai jų buvo net pritrūkę, – atskleidžia Valdas.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.