Studijų metais gauta užduotis priminė vaikystės svajonę ir lėmė profesijos pasirinkimą

Studijų metais pradėjusi kurti ekslibrisus L. Braza tai daro iki šiol

„Ekslibrisas, mažas, simbolinis ir užkoduotas, gali tapti knygos sargu, papuošalu ir asmeninės istorijos dalimi“, – sako menininkė Lolita Braza. Ji kuria unikalius grafikos kūrinius ir veda edukacinius ekslibriso užsiėmimus Šiaulių apskrities P. Višinskio viešosios bibliotekos Knygos grafikos centre. Kaip prasidėjo ir kuo ypatinga ši visą gyvenimą trunkanti draugystė su menu ir knyga?

Kaip prasidėjo jūsų pažintis su ekslibrisu?

Vaikystėje mano klasiokei tėtis iš užsienio parvežė vaikiškus antspaudukus ir parodė, kad jais galima tarsi nuosavybės ženklu pasižymėti knygas. Tuomet pajutau labai didelį apmaudą, kad tokių neturiu, ir manęs neapleido mintis, iš kur jų gauti. Kartą sesuo namo parsinešė antspaudą ir bilietų, kuriuos turėjo suantspauduoti. Aš slapčiomis tuo antspaudu dalį namų knygų sužymėjau. Vėliau ekslibrisą bandžiau raižyti dailės mokykloje, bet tam skirtas linoleumas buvo per kietas, o ir su kaltukais nemokėjome elgtis – rankos liko kruvinos, krumpliai nutarkuoti, tad aš sau daviau žodį, kad gyvenime grafike nebūsiu. Vis dėlto, įstojus į Šiaulių pedagoginio instituto Dailės fakultetą ir gavus užduotį sukurti ekslibrisą, įvyko tarsi nušvitimas – vaikystės norų išsipildymas. Galėdavome bet kada ateiti prie staklių, dirbti, spausdinti, kurti. Mane taip užkabino, kad nebepaleidžia iki šios dienos. 

Kokią prasmę ekslibrisui teikiate šiandieniame gyvenime? 

Ekslibriso kūrimas yra mėgstama veikla, lydinti mane visą gyvenimą. Kuriu, rengiu parodas, dalyvauju konkursuose, esu iliustravusi keletą knygų. Visi kūriniai man labai artimi ir brangūs. Kiekvienas palydėtas emocijos, savitos atsiradimo istorijos. Dabar savo gyvenime jaučiu brandą, ryškiai patiriu kartų kaitą, kai vieni gimsta, o kiti išeina. Ši kaita stipriai mane veikia. Būna, pajuntu, kad tiesiog privalau sukurti ir padovanoti žmogui ekslibrisą – be jokios progos, nelaukdama patogesnio momento. Nė vienas nežinome, kada mūsų nebeliks. Todėl turime džiaugtis tuo, ką darome, ir kitus pradžiuginti. 

Ekslibrisas neatsiejamas nuo knygos, kokią vietą ji užima jūsų gyvenime?

Skaityti išmokau vartydama Leonardo Gutausko knygas. Man paliko begalinį įspūdį, kai perskaičiusi supratau, kad knygą iliustravo ir parašė tas pats žmogus. Tada buvo įsižiebusi svajonė užaugus tapti ir rašytoja, ir dailininke. Tačiau tais laikais niekas nebūtų manęs supratęs, tad niekam ir nepasakojau. Radau alternatyvą – tapau piešimo mokytoja, o dabar dirbu ekslibrisų edukatore P. Višinskio bibliotekoje. Geresnio darbo už šį net sugalvoti negalėčiau. Jaučiu didelę laimę dalytis tuo, ką žinau. Dar iki šiol gyvenu ta nuotaika, kurią prieš kelerius metus parsivežiau iš Vilniaus knygų mugės, kur mūsų bibliotekos surengtose kūrybinėse dirbtuvėse mokiau vaikus, šeimas kurti ekslibrisus. 

Laisvalaikiu mėgstu rašyti laiškus, išpuošti vokus ekslibrisais, įvairiomis netradicinėmis technikomis. Kūrybinio rašymo studijoje „Plėviasparniai“ talentingos rašytojos Marijos Jurgelevičienės paskatinta išmokau atverti laisvą minties tėkmę, išlieti ją. 

Didžiulį džiaugsmą, lyg būčiau laimėjusi loterijoje, patyriau, kai buvau paprašyta knygai apie Pasvalio krašto Manikūnų kaimo žmones parašyti apybraižą apie savo senelį – Lietuvos savanorį ir sukurti šiai knygai ekslibrisą. Kiekvienas netikėtas pasiūlymas man dar kartą įrodo, kad gyvenime niekas šiaip sau nenutinka.

Projektą „Aktuali kultūra“ įgyvendina Lietuvos Respublikos kultūros ministerija. Projektas finansuojamas Europos socialinio fondo finansuojamo veiksmų programos 12 prioriteto „Techninė parama, skirta informuoti apie veiksmų programą ir jai vertinti“ ir Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšomis. Daugiau informacijos: www.esinvesticijos.lt ir www.lrkm.lt.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.