Daujėnų kapinės susilieja su gamta

Kapinių prižiūrėtoja Irena Jankauskienė Daujėnų kapines juosiančioje klevų alėjoje. Aidos GARASTAITĖS nuotraukos

– Taip sutapo, kad po mamytės mirties man pasiūlė dirbti Daujėnų kapinių prižiūrėtoja. Ir štai jau penktas mano ruduo kapeliuose, kur palaidoti tėvai, mamos pusės giminės, – sako daugiau nei pusketvirto hektaro Daujėnų kapines prižiūrinti Irena Astrauskaitė-Jankauskienė. – Senosios čia datuojamos 1906 metais, o išplėstos naujosios 2005-aisiais. Pilnėja ir šios, mirusieji jaunėja, ypač vyrai.

Irena išsitaria, kad skaudžiausiai išgyvenusi mamos netektį. Tėtis ir seneliai mirė, kai dar buvo vaikas. Jos gyvenimas Daujėnuose bėga nuo septynerių metų. Dabar pati Irena – keturių vaikų mama ir penkių anūkų močiutė. 

O kokios Vėlinės įstrigusios iš vaikystės, jaunystės laikų? 

– Stebėtina, kaip žmonės spėdavo per vieną vakarą aplankyti artimųjų kapus. Juk buvo darbo diena, tačiau vakare žmonių būdavo pilnos kapinės. Dažniausiai kapus puošdavo aukštos chrizantemos, o paprastas žvakes nuo vėjo dengdavo laikraščiai, kartais – celofanas, dar rečiau – stiklas, – šiandien Irena pastebi, kaip prarandamas saikas, kai iš kapinių tenka vežti stirtas žvakių stiklo ir plastmasinių gėlių… 

Vis dėlto Daujėnų kapinės – nuostabiausiame gamtos prieglobstyje. Ir dar tų senųjų liepų, klevų, maumedžių alėjų įspūdinga apsuptis. 

– Etnologai sako: medžių reikia, jog dūšelės turėtų kur pasislėpti, – tačiau kapinių prižiūrėtoja pripažįsta, kad dėl medžių yra daugiau triūso ir ne visiems tai patinka: vieniems krentantys gelsvi lapai – natūralus mingančios gamtos grožis, kitiems – paprasčiausios šiukšlės.

Irena Jankauskienė pasakoja, kad be talkų niekaip neišsiverstų: 

– Ypač dažnai jos rengiamos prieš didžiąsias šventes – Šv. Roko ir Sekminių atlaidus ir, žinoma, Vėlines. Dabar nespėjam lapų grėbti. Tik vakar nugrėbėm, o šiandien vėl prikrito. Talkina žmonės už pašalpas, daujėnietė Elena Semičiovienė suorganizuoja pulkelį, be seniūnijos vyrų pagalbos nieko nebūtų. Neseniai pastatė namuką, kad ir talkininkai turėtų kur užbėgti sušilti. Yra elektra, yra vandentiekis su keturiais kapinėse išvedžiotais čiaupais. 

Daujėnų kapinėse maždaug šimtas neprižiūrimų kapelių, kurių artimieji išmirę arba išvažiavę į užsienį, didmiesčius. 

Lapus išveža Jonas Piragis ir Antanas Černiauskas. Aidos GARASTAITĖS nuotraukos

– Daugėja vis naujesnių tokių kapų. Paprašytos dvi daujėnietės apsiima tvarkyti. Ir aš dar sutinku padėti, bet pati turiu prižiūrėti arti mųjų šešis kapelius, – Irena atskleidžia, jog talkininkių daujėniečių ir seniūnijos rūpesčiu per Vėlines ant kiekvieno pamiršto kapelio uždegama žvakelė. 

Kasmet tvarkyti kapines padėdavo Daujėnų mokykla, tačiau šiais metais dėl karantino nebegalėjo pagelbėti… 

Žavi seni subtilūs paminkliukai, antkapiai, tvorelės. Visa tai atskleidžia savitą kapinių istoriją. 

– Man gražiausias šis paminklas su angeliuku, pastatytas 1910 metais, – parodo Irena. 

Tvarkydama kapines, ji vis ką nors naujo pastebi, Irenai šis darbas mielas: 

– Manęs klausia, ar nebijau, ar nesivaidena. Vaidenasi nebent gyvūnėliai – atbėgusi stirnaitė, kapavietėje lapės užkasta višta ar kurmiarausyje paslėptas triušiukas. Šalia kapinių yra apsodintas karjeras, tai čia atskrenda įvairių paukštelių. Ir kėkštai gyvena, ir drevinė antis pušyje perėjo. Senoje akmens tvoroje auga reti paparčiukai, o prie vieno kapo – diemedis… 

Irena Jankauskienė kapinių prižiūrėtoja dirbti pradėjo prie seniūno Vlado Vitkausko: 

– Jis prašė neapleisti kunigų kapų, kuriais nebėra kas daugiau pasirūpintų. Štai prie tako kunigo Felikso Eremino (1890–1962) kapas. Dar minėjo eigulio, gydytojo, vyskupo Kaunecko tėvų kapus, bet juos ir taip prižiūri artimieji. Net ir prieš šimtą metų mirusio daktaro Jono Tonkūno (1887–1919) kapą. O gydytoją Liukpetrį daujėniečiai puikiai prisimena, jam teko gydyti ir mano vyresniuosius vaikus. 

Tačiau bėga laikas, keičiasi kartos ir atmintis dyla. Ją atgaivina užrašai ant paminklų – kartais išsamūs, kartais labai taupūs, o kartais ir su mirusiojo fotografi ja. 

Tarkim, ant Irenos tėvų Astrauskų paminklo yra jų vestuvių laikų nuotrauka, nes tėvelis anksti mirė. 

Ant kai kurių senų paminklų tiesiog pasakojama istorija. Bet dauguma gyvenimo ir išėjimo istorijų nukeliauja į kapą. 

Ir kapinių prižiūrėtoja ne vieną žino. Štai šiemet supiltas kapelis, kur pirmas palaidotas sūnus ir gal po mėnesio – motina. 

Seniūnijos darbuotojas Sigitas Kalvėnas išdėliojo ir sukomponavo alpinariumą (suplanavo inžinierius Zenonas Žironas). Aidos GARASTAITĖS nuotraukos

– Vis dažniau palaikai kremuojami ir laidojamos urnos. Kai pradėjau čia dirbti, būdavo vos viena kita, tačiau pastaraisiais metais labai daugėja, – pastebi Irena. 

Ji pripažįsta, kad prieš Vėlines ir po Vėlinių kapinių prižiūrėtojams bei talkininkams – darbymetis, o gruodį – atostogos. 

– Artimųjų kapus žmonės pradeda lankyti jau maždaug prieš dvi savaites. Nors šiemet nedarbo diena ne tik lapkričio 1-oji, Visų Šventųjų paminėjimas, kuris sutampa su sekmadieniu, bet ir 2-oji, Vėlinių, diena, tačiau dėl pandemijos po šv. Mišių kapinėse nebus tradicinių maldų. 

Susiliejusios gamtos ir kapinių prieglobstyje kiekvienas atskirai pamąstysime, pasimelsime, prisiminsime, kad gyvenimas šiame pasaulyje labai laikinas ir labai trapus…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.