Tarptautinį Vilniaus dokumentinių filmų festivalį atidarė kraštiečio dokumentika

Kraštietis vizualiojo meno kūrėjas Darius Žiūra pristato savo dokumentinį filmą „Gustoniai Gustoniuose“. Modesto Endriuškos nuotraukos

Šiemet tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atidarymo filmu pasirinktas kraštiečio, Vilniuje gyvenančio vizualiojo meno kūrėjo Dariaus Žiūros dokumentinis filmas „Gustoniai Gustoniuose“. Jis pradėtas kurti prieš dvejus metus, kai 2018 metų vasarą Gustonių kaime surengtas kultūros ir meno festivalis „Gustonių meno dienos“. Jame buvo pristatytas šiuolaikinio meno projektas tokiu pat pavadinimu kaip ir pats kaimas. Tuomet projekto dalyviai – Gustonių gyventojai, kuriuos D. Žiūra filmuodavo po minutę kas trejus metus nuo 2001-ųjų, – jį išvydo pirmą kartą. 

Prieš filmo premjerą duodamas interviu portalui 15min.lt kraštietis menininkas pasakojo galvojęs, kad reikia šį festivalį dokumentuoti, nes tai buvo unikalus įvykis šiam kaimui – pirmasis viešas kultūrinis renginys Gustonių istorijoje. Pasak D. Žiūros, tuo metu dar buvo neaišku, kaip festivalis pakryps, nes iki tol Gustonių kaimo žmonės nebuvo matę jo filmų. „Supratau, kad jei mano filmų jie nepriims, projektas tuo ir baigsis, nes niekas daugiau nebesifilmuos. Dėl to buvo gana neramu. Tačiau pasikviečiau puikų operatorių Eitvydą Doškų, kad jis dokumentuotų viską, kas vyksta. Nors Gustonių žmonės sakė, kad jie neturi jokios bendruomenės, santykiai tarp kaimynų irgi visokie, kad kiekvienas čia gyvena sau, artėjant festivaliui tapo aišku, kad jiems šis įvykis svarbus. Peržiūros metu sulaukėme labai daug stiprių, nuoširdžių reakcijų. Buvo ir ašarų, ir plojimų. Būnant ten atrodė, kad šaudo emociniai žaibai. Ir tuomet kilo mintis iš viso to jau tikrai daryti kiną (juokiasi)“, – portalui 15min.lt kalbėjo D. Žiūra.

Modesto Endriuškos nuotraukos

Filme „Gustoniai Gustoniuose“ matyti visa šio festivalio kūrimosi istorija, kaip plynam lauke nuo ryto pradeda kilti palapinės ir vykti veiksmas. „Tai buvo išėjimas iš institucinės erdvės, tai buvo meno erdvė, susikūrusi tarsi iš nieko, lygioje vietoje, plynam lauke. Buvo labai smagu, kad projektas sulaukė didžiulio palaikymo iš pačių gustoniečių. Kai kuriuos jaudinančių peržiūrų momentus matysite šiame filme“, – tarptautinio Vilniaus dokumentinių filmų festivalio atidaryme rugsėjo 24 dieną kino centre „Skalvija“ kalbėjo kraštietis. Jis taip pat prisipažino, kad tai pirmasis filmas jo gyvenime. Už tai, kad ši dokumentika gimė, D. Žiūra dėkingas kūrybinei grupei – operatoriui E. Doškui, garso režisieriui Sigitui Motorui, montažo režisierei Ignei Narbutaitei, videomenininkui Jonui Zagorskui. 

Festivalio atidaryme kraštietis prisiminė 2001 metus, kai pirmą kartą su vaizdo kamera nuvažiavo į Gustonių kaimą ir paprašė kiekvieno žmogaus skirti vieną minutę dėmesio vaizdo kamerai. Tokį savo sumanymą D. Žiūra pavadino avantiūra ir savotišku eksperimentu. „Iš pradžių buvo visiškai neaišku, kuo tai baigsis, ir ar apskritai įmanoma tiesiog nufilmuoti žmogų vieną minutę nieko nesakant, nieko nedarant. Tai toks visiškai neformatinis reikalas. Bet taip išėjo, kad tas filmas apkeliavo nemažai pasaulio ir buvo pastebėtas. Po trejų metų padariau dar vieną filmą, po to dar vieną. Iš viso sukurti septyni tokie filmai. Tai yra projektas, kuris tęsiasi beveik 20 metų“, – kalbėjo D. Žiūra. Jo darbai atkleidžia ne tik pačių žmonių ar kaimo socialinio portreto pasikeitimą, bet ir technologijų progresą. Atskiri šio projekto filmai buvo pristatyti svarbiose parodose Lietuvoje ir užsienyje.


Filmo „Gustoniai Gustoniuose“ premjera kino centre „Skalvija“ atidarytas tarptautinis Vilniaus dokumentinių filmų festivalis
. Modesto Endriuškos nuotraukos

„Gustonių meno dienose“ nufilmuotus vaizdus papildo kadrai iš minėto projekto „Gustoniai“ filmų bei D. Žiūros asmeninio archyvo medžiaga, vaizduojanti menininko „virtuvę“ –  santykius su projekte dalyvaujančiais žmonėmis, nesėkmes, emocinius konfliktus. Visi šie sluoksniai susipina į vientisą pasakojimą, kuriame nėra jokios dirbtinės šviesos, jokių efektų. Tik tikri žmonės su savo tikrais gyvenimais. Galbūt tas jų minutės trukmės bežodis buvimas prieš kamerą net iškalbingesnis, galbūt per tą minutę savo žvilgsniais jie pasako daugiau, nei tą padarytų pasitelkdami verbaliką. Galbūt tyla šiame filme ir yra esminė – kai triukšmingus pasiruošimo festivaliui intarpus staiga nutraukia per visą ekraną į mus žiūrintis žmogus, labiau suklūstame ir susikaupiame. Ši triukšmo ir tylos dichotomija filmui suteikia subtilaus žavesio, nuoširdumo ir tikrumo, nesuvaidintų emocijų. 

Po filmo peržiūros teko atsitiktinai nugirsti vienos menotyrininkės mintį, kad „nustebino Žiūra“. Belieka tikėtis, kad kraštietis ateityje dar ne kartą nustebins savo unikaliais meniniais projektais, įamžinančiais mums svarbius dalykus, kad nepamirš Gustonių, kurie kūrėjui visada buvo traukos centras, lyg atspirties, atsvaros taškas. 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.