Kasmet vis kitoje Lietuvos vietoje apsistoja keliaujanti Aukštaitijos regiono sutartinių šventė „Sutarjėla“. Šiemet – jau penkioliktoji. Šįsyk mes – pasvaliečiai – įsukome sutartinių ratą, kuriame – per dvidešimt kolektyvų. Jam jau nudūzgus į kitus metus, prisimenu šventės anonse užduotus klausimus – magiškojo sutartinių rato sukimosi belaukiant. Mintydama apie sutartinių skambėjimą ir jį širdy tebegirdėdama, vis bandau į vieną kitą klausimų apie sutartinių kilmę, prasmę atsakyti. Nors įspūdžiu, nors spėlione. Juk tiek daug šioje senovės lietuvių apeiginių giesmių srityje yra paslapčių, nuojautos, nežinomybės…
Visa tą šeštadienį alsavo paslaptimi.
Giedotojos, apsirėdžiusios taip, lyg būtų ką tik nužengusios nuo aukuro – dar dūmais kvepiančio. Magiški sutartinių žodžiai ir dūzgesys, kažkur nukeliantis mintis ir sielą – it būtum ne visai šiam laike… Išties – ne vienas yra pajutęs hipnotinę sutartinių galią. Esate kada pravėrę avilį lietui dulkiant? It kokia skraiste apgaubtų – užima klausą, sukausto širdį…
Skardūs, vienas su kitu erdvėje „susimušantys“ balsai. Nešlifuoti, laisvi, natūralūs, erdvėn paleisti lietuvių balsai, kuriantys begalinę giesmę. Tekėsiančią, kol pasaulis tekės. Ir ryšys – toks, kuris verčia sudrebėti, kurio akivaizdoj sugniaužia širdį. Panašiai jaučiuosi klausydama pasakojimų apie mūsų laisvės karius – apie galingą laisvės ugnį, degančia meile savo žemei, tautai. O sutartinių ištakos glūdi kažkur pačioje mūsų pradžioje – mūsų kaip baltų, kaip lietuvių. \
Nuo senų senovės audžiama giesmė
Pirmąją sutartinę, atidariusią begalinį giesmių sukimąsi, atliko šiųmetės šventės šeimininkės – folkloro ansamblio „Rags“ sutartinių giedotojos. Jaunasis tautinės kultūros puoselėtojas Lukas Simsonas mūsiška tarme pasveikino iš visos Lietuvos atvykusius bendraminčius sutartinių giedoti, groti ragais, skudučiais čion, į Pasvalį, – jau antrąsyk.
Šventė prasidėjo profesorės Daivos Račiūnaitės-Vyčinienės – sutartinių tradicijos Lietuvoje gaivintojos, etnomuzikologės, tradicinių lietuvių dainų atlikėjos mokslų daktarės (na, o geriausiai žinomos, ir patys įsitikinome, kaip paprastas ir mielas žmogus…) – knygos „Sutartinių audos“ pristatymu. Už ją sutartinių tyrinėtoja apdovanota Lietuvos muzikologijos premija. Autorė džiaugėsi galimybe pristatyti šią knygą skaitytojams, kuriems ji labiausiai rūpi – giedotojams, taip pat simboliškai – sutartinių šventės metu.
D. Račiūnaitė-Vyčinienė mintimis perbėgo savąją monografiją, pasidalindama epizodinėmis tyrimo įžvalgomis. Ji sutartinių reiškinį tyrinėja nuo pat savo mokslų pradžios. Ir vis nepaleidžia šios gijos, vis randa kažką, kas naujai atveria ir pagilina supratimą. Be to, juk ir pačios tyrėjos mintys keičiasi, bręsta.
Ypač įdomu lyginti kitų kultūrų reiškinius su mūsų sutartinėmis – žvelgti, kas visai priešinga, kas panašu, kas sutampa, ir taip vis giliau suvokti sutartinių esmę. Pavyzdžiui, Japonijos senieji gyventojai ainai yra išlaikę pakaitines dainavimo formas, kurios pas mus išliko daugiausia Švenčionių, Ignalinos krašte – ten giedamos atitartinės, pakaitinės… Taip pat – Indonezijos salose yra panaši į mūsų dvejines giedojimo tradicija. Aptikus panašumų su tolimomis kultūromis, kyla daugybė klausimų, į kuriuos be galo sunku rasti atsakymą (vienintelio gal jau nė neįmanoma): ar tai universalus kultūrų bruožas? O gal mus sieja bendra tautinė kilmė? Autorė pripažino: „Aš tik bandau parodyti, kiek įdomybių slypi sutartinių tradicijoje ir kiek čia dar visiems yra ką veikti.“
Etnomuzikologė, kaip ir pati įvardijo, derina mokslinį žvilgsnį iš šalies bei pajautą iš vidaus, teoriją ir praktiką – mąstymą apie sutartinių fenomeną ir gyvą jų giedojimą grupėje. Susipažinus su „Sutartinių audomis“, jos vadovaujama sutartinių giedotojų grupė „Trys keturiose“ giesmėmis iliustravo kolektyvo nueitą kelią – primindamos, kuo per daug giedojimo kartu metų domėjosi, kokias temas balsais „išvaikščiojo“. Tai – plati linų, tekėjimo simbolika, giedojimo gamtoje reikšmė…
„Trys keturiose“ sugiedojo sutartinių apie lino laiką, ritualą. Beje, panaudodamos džiovintų linų puokšteles – ritmingai, užburiančiai barškančias. Tarsi moterys laukuose dirbtų… (linas, beje, vadintas ir moters javu).
Linas – tai ir auginimo, rovimo, verpimo, audimo darbai, ir neatsiejama tiek vestuvių, tiek šarvojimo dalis – lietuviai naudojo lino rankšluosčius, marškinius… Vienoje sutartinėje išgiedamas visas šis lino ratas, tampantis ritualu. Tokie tekstai – labai seni, universalūs, turėję sakralią reikšmę. Tikėta, kad per naktį atlikus visus šiuos darbus – suverpus, išaudus, ir apsivilkus pasiūtais lininiais marškiniais – žmogus bus apsaugotas nuo mirties, nuo kirčių mūšyje, nuo maro…
„Trys keturiose“, beje, – taip pat ne šiaip žodžių žaismas. Skaičius trys simbolizuoja neužbaigtumą, veržlumą, judrumą… O keturi – užbaigtumą, taisyklingumą, stabilumą (tarkime, keturi žymi išbaigtą kvadrato formą). Tokia forma – ir užkalbėjimuose, kituose tautosakos tekstuose. Keturios giedotojos pakaitomis, viena kitai perduodamos, gieda sutartinės žodžius. Viena veda, kita pakartoja tą patį, tik tarsi pavėlavusi, tada trečioji… Kai įsijungia ketvirtoji, pirmoji jau baigia savąją liniją, tyli, laukia. Tad keturių grupėje vienu metu skamba tik trys balsai. Giedojimas trijų keturiose – tarsi nuolatinis tėkmės bėgimas, ieškojimas, upės veržimasis vagoje. Ar žmogaus dūšelės pasaulyje…
Iš čia – ir sutartinių bei audimo, verpimo panašumas. Kaip giedotojų balsai pinasi vienas kitą keisdami, čia pasigirsta, čia nutyla, nytys čia išlenda paviršiun, čia vingiuoja po audiniu…
D. Vyčinienė pastebi, kad dabar gajus sutartinių giedojimas didelėmis grupėmis. Kaip ir šioje šventėje – giedama visiems sustojus į didelį ratą. Tada jaučiama beribė jėga, vienas kito buvimas šalia… Tačiau ragina nepamiršti ir tradicinių giedojimo būdų – būtent kelių žmonių grupelėje, dviese, trise arba keturiese. Tik taip sutartinė gali sukti taisyklingą ratą, svastiką arba sūkurėlį.
D. Vyčinienė pasakojo giedotojoms tekus patirti sutartinių ir šiuolaikinės muzikos skirtumą, iš esmės kitokį šių žanrų atlikimo būdą. Šiuolaikinė muzika, garso įrašai neatsiejami nuo įvairios kompiuterijos, technikos, elektronikos… Tai, nors ir suteikia įvairovės, daug galimybių, platų garso suvokimą, tačiau nėra žmogiška. Dirbtiniai ritmai įrėmina atlikėją, jo čia ir dabar gimstančią muzikos pajautą. Sutartines sunku įrašyti, o dar labiau – kurti jų derinius su šiuolaikine muzika. Giedojimo tempas „nusistovi“ kartais sutartinei jau įpusėjus, kartais beregint kinta… Kartais baigiasi visai kitaip nei prasidėjo. Jų giedojimas – gyvas, nuo akimirkos, giedotojų sutarimo priklausantis. Tarsi ratą suktum – neišsyk įsivažiuoji, ne iškart nustatytu tempu suki. Technika gi nesuteikia laisvės, nejaučia to, ką giedantysis patiria… Tai gali tik kitas žmogus.
„Sutarjėlos“ ratas nepaliaus suktis
Gyvas, nepakartojamas – ir „Sutarjėlos“ skardėjimas. Prasidėjęs ten, kur ir turėjo – ant piliakalnio. Tarp dangaus ir žemės, tarp vandens tekėjimo… Giedotojų, pučiamųjų instrumentų – skudučių, ragų – kolektyvai ant Ąžuolpamūšės piliakalnio drauge su rudenėjančia saule vyniojo sutartinių ratą.
Iš Ąžuolpamūšės giesmė vilnijo atgal į Pasvalį. Prieš tai stabtelėjus Raubonyse – pasistiprinti tradiciniais Pasvalio krašto patiekalais! Dalyviai vaišinosi Diliauskų žagarėliais, Raubonių virtiniais, Daujėnų patalkių koše bei Namišių patiekalais iš krekenų. Gal ne kiekvienas kraštietis gali pasigirti jau viską spėjęs išragauti – toks turtingas mūsų kulinarinis paveldas.
Giedotojų eisena apjungė visą miestą, kaip kad sutartinė užima visą kūną, įtraukia visus pojūčius… Ragams per upę susišaukus, žengta nuo senojo tilto per Lėvenį Smegduobių parko link – kur darsyk suktas sutartinių ratas. Iki sutemų… Blykčiojant, žaidžiant liepsnai – valdytai ugnies meistrų.
Einant ne sykį sustota giedoti – prie tiltų, prie upių… Sutartinės skambesį taip išgirdo ne vienas pasvalietis – kas gal pirmą sykį, kas jau spėjęs pamilti. Ne vienas pripažino, jog įspūdis klausant iš šono – didžiulis… Tai – kažkas kito nei jau įprasta mums liaudies daina, tačiau kažkas nepažinto, paslaptingo, mistiško…
Tautinė juosta, įpareigojanti saugoti ir puoselėti savąjį paveldą – sutartines – perduota Širvintų kultūros centro Kernavės filialo folkloro ansambliui „Medgrinda“ (jo vadovė – Kristina Stankevičienė).
Neatsakytas liko tik klausimas – ar mums rūpi sutartinės? Klausytojų ratas – ne didesnis nei giedotojų. Galbūt nedrąsu pasinerti į tai, kas nežada aiškumo, į tai, ką reikia pajusti visa savo esybe… Klausantis, giedant rodosi, tarsi pati žemė vėl mums kalbėtų. Stipriai, grubiai, nežabotai.
