Velykinė 1949-ųjų „zacirka“…

Aldonai Ulskienei 1949 m. pavasarį buvo tik šešeri… 

Šiais metais šv. Velykos visiems bus kitokios – tylesnės, tikresnės, tokios, kokių jau seniai nebeprisimename… 

O kokia gražiausia pavasario šventė buvo daugiau nei prieš septyniasdešimt metų, kai tūkstančių žmonių likimus negrįžtamai traiškė sovietinė kruvina „bangų muša“?.. 

1949 m. kovą sovietų valdžia pradėjo vykdyti trėmimo operaciją „Priboj“, kurios metu iš Baltijos šalių buvo ištremta apie 94 tūkst. žmonių. Tremties neišvengė ir Pasvalio krašto gyventojai. 

Toli nuo namų atsidūrę kraštiečiai taip pat šventė Velykas. Ir nors anuomet jų nuotaikos buvo tūkstantį kartų beviltiškesnės nei mūsų, jie nepalūžo ir neprarado vilties. 

Pirmoji diena Sibire garsaus tautodailininko, fotografo Vilhelmo Janiselio šeimai sutapo su Velykomis. 

„Tai buvo liūdniausia ir skausmingiausia Kristaus prisikėlimo šventė mano gyvenime. Toli nuo namų, nesibaigiančios taigos viduryje, atskirti nuo savo Tėvynės ir artimųjų… 

Po septyniolika parų trukusios kelionės sausakimšuose gyvuliniuose vagonuose džiaugėmės tik vienu dalyku – pagaliau vėl stovime ant žemės… 

Visus apgyvendino senuose, apgriuvusiuose, mažuose mediniuose nameliuose, kuriuose kiekviena šeima gavo po vieną mažutį kambarėlį. Viename jų susispaudėme mes šešiese… Kadangi jokių baldų nebuvo, visą naktį pramiegojome ant žemės padėtų savo ryšulių… 

Išaušo pirmoji mūsų diena Sibire. Velykų rytas. Mama ryte ištraukė pačius gražiausius mūsų rūbus. Pasipuošę visi nusifotografavome prie savo naujųjų namų… 

Jaudinanti akimirka. 1949 kovas. Šv. Velykos. Pirmą dešimt metų trukusios Sibiro tremties dieną Janiselių šeima įsiamžino prie naujųjų namų. Pasvalio krašto muziejaus
nuotrauka

Paklausite – koks buvo Velykų stalas? Stalo ten nebuvo… kaip ir maisto… Mamytė išvirė sriubą iš miltų (jų dar turėjome atsivežę iš namų) ir vandens… Gal kad iki tol visas septyniolika kelionės dienų mitome vien raugintais kopūstais, o gal kad tai buvo vienintelis tų Velykų patiekalas, tai buvo pati skaniausia kada nors gyvenime mano valgyta „zacirka“, kurios neužmiršiu niekada… 

Aš negaliu lyginti šių metų Velykų su anomis – jos per daug skirtingos. Šiemet mes ir vėl atskirti, tik kitaip. Mes turime savo Tėvynę, savus namus, galime bendrauti su artimaisiais, todėl neturime teisės nusiminti, dejuoti ir skųstis. Visa tai laikina. Mūsų šeima kartu su tūkstančiais žmonių ištvėrėme kur kas sunkesnes Velykas ir po to dešimt metų trukusią tremtį, ištversime ir šį išbandymą. Būkime stiprūs! Gražių jums šv. Velykų!“ – „Darbo“ skaitytojams linki V. Janiselio dukra Aldona Ulskienė, kuriai 1949 m. pavasarį buvo tik šešeri… 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.