Liko savaitė, kai Pasvalio muzikos mokykloje vyksiančioje ceremonijoje bus paskelbti mūsų krašto „deimančiukai“. Dėl pačios garbingiausios – „Pasvalio krašto deimanto“ – nominacijos varžosi ir pumpėnietis, šiuo metu Vilniuje gyvenantis, Arminas Vareika.
Kazickų šeimos fondo programos „Jaunimas gali“ vadovu dirbantis 27 metų vyras, puikiai žinomas ne tik mūsų krašte. Jo kuruojama programa „Jaunimas gali“ vykdoma 16 Lietuvos mokyklų ir keliems šimtams vaikų suteikia galimybę ugdytis svarbius gyvenimo įgūdžius, asmenines savybes bei palaikyti fizinį aktyvumą, suprasti jo svarbą.
Pumpėnuose organizuojamose Armino ir jo brolio Martyno šventėse lankosi ryškiausios sporto ir pramogų pasaulio asmenybės, o žiūrovai į mažą miestelį veržiasi iš visos Lietuvos.
Arminas vienas tų žmonių, kuris vienija Pumpėnus ir savo asmeniniu pavyzdžiu parodo, kiek daug galima gauti duodant kitam.
– Dėl įvairiapusės veiklos tave žino ir pažįsta labai daug žmonių. Kaip iš tokios gausos atsirenki draugus?
– Sąvokai „draugas“ aš turiu labai įvairiapusį paaiškinimą. Vieni yra artimi draugai, kiti draugai, su kuriais einame vedini tų pačių tikslų. Tikriausiai kiekvieną laikau draugu nuo tos akimirkos, kai atsiranda koks nors bendras interesas, idėja ar mus vienijanti mintis. Kai sieki ko nors kilnaus, labai svarbu turėti kuo didesnį ratą žmonių, kuriems pakeliui su tavimi. Tuomet gali pasiekti gerokai daugiau.
– Gyventi kitiems. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Yra padėtas tam tikras vertybinis pamatas, kurį gavau iš savo šeimos, giminių, tam tikrų žmonių, prisidėjusių prie mano auklėjimo.
Talkoniuose gyvenanti močiutė Julija buvo tas žmogus, kuris išmokė, jog nereikia žiūrėti savęs, o pirmiausia pasirūpinti šalia esančiu. Matydamas jos pastangas padėti kitiems ir tą meilę, kuria ją apdovanoja žmonės, aš pradėjau suprasti, kad tai ir yra tikras gyvenimo džiaugsmas. Kai tu koncentruojiesi ne į save, o į kitus – susikuri didelį ir labai pozityvų meilės ratą aplink save. Aplinkiniai, pajutę tavo norą duoti, natūraliai grįžta ir dalinasi. Tai – uždaras dalinimo ratas, kuriame viskas tampa davimu kitiems. Ir grįžta jokiais materialiais turtais nepamatuojama grąža…
Dabar turiu didžiulės garbės dirbti Kazickų šeimos fonde. Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją baigęs daktaras Juozas Petras Kazickas yra mano autoritetas ir pavyzdys, kaip surasti pusiausvyrą tarp šeimos ir tarnavimo žmonėms. Jei jis sugebėjo padėti Lietuvai ir net kelioms kitoms šalims, aš džiaugiuosi galimybe tarnauti savo gimtajam kraštui, kuriam esu dėkingas už tai, ką jis man suteikė gyvenime.
– Tau dabar 27-eri. Grįžkime dvidešimt metų atgal. Koks tas vidury Pumpėnų aikštės stovintis septynmetis Arminas?
– Turbūt visą gyvenimą jausiu dėkingumą, kad turėjau galimybę augti mažoje bendruomenėje ir nesu miesto vaikas. Labai džiaugiuosi, kad man tėvai leido būti aktyviu žmogumi, pasitikėjo ir leido augti savarankiškai – gatvės žaidimai, maudynės ežere, nuotykiai – visa tai, be ko neįsivaizduojama vaikystė. Tai, kad nekontroliavo kiekvieno žingsnio, kad priėmus blogus sprendimus turėjau galimybę pasitaisyti, rasti teisingus atsakymus, man padėjo tapti savarankiška asmenybe.
Mama Virginija visuomet buvo ir yra tas žmogus, dalį savo širdies atidavusi mums su broliu Martynu. Jos rūpesčio ir meilės niekuomet netrūko. Tėtis Arvydas išmokė mane, kad visuomet galima rasti išeitį net iš pačios sudėtingiausios padėties. Jis yra tas žmogus, kuris padėjo verslumo pamatus, parodė, kaip būti sėkmingu, kaip siūlyti savo idėjas ir niekada nepasiduoti bei dirbti daugiau nei iš tavęs reikalaujama.
– Nuolat mini vertybes. Kokios jos. Ką reiškia priklausyti Vareikų giminei?
– Mūsų visa giminė labai vieninga. Kad ir kokie užsiėmę, visuomet randame laiko pabūti kartu. Smagu, kad bėgant metams daugėja šeimą vienijančių žmonių. Net neįsivaizduojame, kad galime gyventi tik sau.
Ir tas faktas, kad mes su broliu degame beprotiškai dideliu noru grįžti ir kažką nuveikti Pasvalio rajono labui, rodo, kad savo laiku viskas buvo padaryta tinkamai. Šią meilę ateityje bandysiu skiepyti ir savo vaikams.
– Brolis Martynas…
– Pats geriausias draugas ir autoritetas…. Daugybė vaikystės istorijų… Jis buvo ketveriais metais vyresnis ir labai dažnai, jei ką prisidirbdavome, atsakomybės našta tekdavo jam. Pamenu, kartą sudaužiau mamai jubiliejaus proga dovanotą vazą. Kol ji Martynui skaitė moralą, aš pas kaimynus žaidžiau ir vis žvalgiausi pro daržinės kampą, bandydamas atspėti, ar jau saugu grįžti namo. Brolis labai dažnai prisiimdavo mūsų bendrų zbitkų pasėkmes ir už tai aš jam esu labai dėkingas.
O kalbant rimtai – kiekvienas žingsnis, kiekvienas Pasvalio krašte įgyvendinamas projektas yra labai detaliai aptartas su broliu. Jis yra tas „juodasis žirgas“, kuris labai daug dirba, bet niekas to nemato. Martynas – vienas pagrindinių žmonių mano gyvenime. Ir dabar, nors gyvename Vilniuje, esame kaimynai, kuriuos skiria vos 100 metrų.
– Tavo gyvenime buvo ir yra labai daug žmonių. Ar gali įvardinti pirmąsias, stipriausiai tave įtakojusias asmenybes?
– Aštuonias klases baigiau Pumpėnuose, o po to – Pasvalio Petro Vileišio gimnazija. Anuomet daug ko neįvertinau ir dažnai būdavau ne pats „patogiausias“ mokinys. Tačiau šiandien esu vienodai dėkingas visiems. Neabejoju, kad kiekvienas gyvenime sutiktas žmogus man kažką paliko, o jei tai pedagogas – labai tikėtina, kad tas indėlis buvo teigiamas.
Kai buvau vaikas, brolis mane nuvedė į Pasvalio sporto mokykloje vykusias krepšinio treniruotes. Ten susipažinau su savo pirmuoju treneriu Gediminu Žardecku. Jis mane išmokė disciplinos, kaip reikia kovoti ir nepasiduoti. Su šiuo žmogumi puikius santykius palaikome iki šiol.
„Arminą pas mus atvedė jo brolis. Jis buvo jauniausias komandoje, bet labai imlus, žinantis, ko nori, vaikinas. Jis norėjo išmokti žaisti krepšinį. O tai kolektyvinė ir labai intelektuali sporto šaka. Aš jį beveik iš karto mačiau įžaidėjo pozicijoje. O įžaidėjas – tai treneris aikštėje – toks, kuris pasižymi pakankamai šaltu protu, didele atsakomybe ir gebėjimu vadovauti. Iš krepšinio jis pasiėmė viską, kas geriausia.
Bet ne tik sportas formavo šią asmenybę. Tokie žmonės neatsiranda iš niekur, juos formuoja šeima, draugai, aplinka.
Buvo labai džiugu matyti, kad neblogai baigęs mokslus, jis rado vietą Vilniuje, mėgstamą darbą. Vėliau – Kazickų šeimos fondas.
Arminas – labai gražiai tikintis jaunas žmogus, kuris nežiūri savęs, o nuolat kelia klausimą „Ką aš galiu padaryti dėl kitų?..“
Tokių žmonių nedaug, bet jie yra Lietuvos ateitis. Ir kol bus tokių kaip Arminas, tol mes tikrai nepražūsime…“
Gediminas Žardeckas – pirmasis Armino krepšinio treneris
Man buvo daugiau negu dešimt metų, kai į Pumpėnus atvyko gyventi kunigas Domingo. Jie kartu su kunigu Marko buvo ką tik atvykę ir mes su kaimynu buvome pirmieji, kurie pas juos užsukome. Žinojome, kad jie nekalba lietuviškai, o mes nemokėjome angliškai, bet nuėjome ir pasisiūlėme padėti suvežti malkas. Visą dieną dirbome, o vakare mus pakvietė arbatos. Mus sužavėjo tas priėmimas – valgėme sausainius, bandėme kalbėtis ženklais ir daug juokėmės. Domingo atvykimas labai stipriai pakeitė mano gyvenimą ir praturtino vidinį pasaulį.
– Šiandien Pumpėnai neįsivaizduojami be tavo renginių. Iniciatyva „Jaunimas gali“ paplito po Lietuvą ir buvo pastebėta prezidentės Dalios Grybauskaitės… O nuo ko viskas prasidėjo?
– Nuo to, kad prieš 16–17 metų su keliais klasės draugais ravėjome mokyklos stadioną, ruošėmės varžyboms ir kvietėme komandas. Anuomet net nepagalvojom, kad tai taps pagrindu kažko, kuo vėliau gyvensime…
Jau nuo mokyklos laikų buvo nuolatinis judėjimas – noras susiburti į bendruomenę, draugų ratą ir kažką daryti. Nuo gimnazijos kūrybinio darbo iki bendrų renginių su Domingo, nuo kelionių į užsienį finansavimo paieškų iki varžybų. Tai buvo natūralus perėjimas į iniciatyvas ir idėjas, kurias įgyvendiname šiandien.
Baigęs gimnaziją įstojau į Vilniaus pedagoginio universiteto kūno kultūros specialybę. Svajojau apie krepšininko karjerą, bet suvokęs, jog Lietuvoje tai nerealu, dar studijuodamas įsidarbinau treneriu Sostinės krepšinio mokykloje. Dirbdamas organizavau įvairius renginius su jaunimu. Tai buvo veikla, kuri „iškrito“ iš to, ką paprastai dirba krepšinio treneris. Mokyklos administracija pasiūlė dirbti vadybinį darbą. Sutikau. Per pusantrų metų iš trenerio tapau mokyklos direktoriaus pavaduotoju. Tuo pat metu baigiau vadybos studijas Mykolo Romerio universitete.
Sostinės krepšinio mokykloje pradėjau dirbti ir su „Jaunimas gali“ iniciatyva.
Netrukus pastebėjau, jog yra didžiulis poreikis tą programą vystyti, auginti tiek kiekybine, tiek kokybine prasme. Taip aš atsidūriau Kazickų šeimos fonde.
Dažnai pasitaiko, kad žmogus, gavęs šansą iš mažo kaimelio ar miestelio, pabėgęs į didelį miestą „trenkia durimis“ tėviškei. Namo grįžta labai retai arba iš viso negrįžta. Panašiai buvo ir man. Bet važinėdamas su programa po mažus Lietuvos miestelius, aš supratau, jog niekas nepasikeitė nuo tų laikų, kai palikau Pumpėnus. Tuo metu atsiranda suvokimas, jog niekas kitas be mūsų pačių negrįš ir nepakeis senosios tvarkos.
Kaip tik prieš vieną Pumpėnų šventę brolis paminėjo, jog bus organizuojamas turnyras. Pasiūlė padėti ir padaryti renginį šiek tiek aukštesnio lygio. Nuo to viskas ir prasidėjo. Renginys pasisekė, o vietos gyventojai labai teigiamai priėmė permainas. Tas žmonių pozityvumas mus labai nudžiugino. Atsirado suvokimas, kad galime augti. Ir tas augimas vyksta jau šešti metai iš eilės.
– Labai dažnai viešojoje erdvėje regionai yra nurašomi. Esą čia nėra jokių perspektyvų, lėtai vystosi ekonomika, žemas pragyvenimo lygis. Tu daug keliauji po mažus miestelius ir kaimus. Nejau iš tiesų provincijai galas?
– Matyt, kažkokiais statistiniais aspektais regionams dar yra kur tobulėti ir tam, be abejo, reikia labai daug išteklių. Tačiau aš sprendimą matau kitur. Tiesiog reikia, kad kiekvienas iš mažo miestelio ar kaimo kilęs žmogus (o tokie sudaro daugumą didžiųjų miestų populiacijos) bent kiek atsisuktų į savo gimtinę.
Ir nereikia stebuklų. Viena tėviškės gražinimui skirta valanda, vienas paaukotas euras gali daug ką pakeisti.
Yra prognozuojama, kad Vilnius bus ta vieta, kur žmonės daugiausiai uždirbs, bet bus mažiausiai laimingi. Labai svarbu suvokti, ko tu nori iš gyvenimo. Karjeros, pinigų, šlovės ar tiesiog būti laimingu ir jausti, jog esi kažkam reikalingas – kaimynui, bendruomenei. Kai tai supranti, pamatai, jog regionai, lyginant su didmiesčiais, turi beprotiškai didelį pranašumą. Aš tai jaučiu labai stipriai.
Ir dar vienas esminis skirtumas. Keliaujant po regionines mokyklas aš sutinku daugybę vaikų. Jie galbūt neturi tiek daug, kiek bendraamžiai, gyvenantys mieste, tačiau jų akys žiba gerokai ryškiau. Jie labiau moka džiaugtis paprastais dalykais. Matau didelę prasmę dirbti su mažų miestelių jaunimu ir pedagogais. Grįžtamasis ryšys, kurį gaunu iš jų, yra ta į priekį judėti verčianti jėga.
– Ačiū už pokalbį!
––––––––––––––––––––
Kam atiteks „deimančiukai“ bus paskelbta kovo 11 d., 14 val. Pasvalio muzikos mokykloje vyksiančioje ceremonijoje.
