Bendruomenės slaugytojai jos pacientai patiki didžiausias savo paslaptis

Namišių bendrosios praktikos gydytojo kabinete bendruomenės slaugytoja dirbanti Ina Venslovienė savo gimtinės žmonių sveikata rūpinasi jau 35-erius metus. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

„Kai beveik prieš keturiasdešimt metų baigiau tuometę Panevėžio medicinos mokyklą, pageidavau, kad mane paskirtų į Molėtų rajoną. Labai norėjosi iš molio lygumų ištrūkti ten, kur pušynai, ežerai, smėlynai. Radau iš tiesų gražią gamtą, bet, kai išvydau pirmąją savo darbovietę – apleistą, remonto seniai nemačiusį medicinos punktą – išsigandau, kaip reikės jame dirbti. Be to, teko gan sparčiai pramokti lenkų kalbos, nes kitaip būčiau nesupratusi, ką man sako pacientai. O jie tada ten kitaip nė nekalbėdavo, tik maišyta lenkų kalba, juk atvažiavau dirbti į netoli Pabradės ir Nemenčinės esantį labiau lenkišką kraštą. 

Vis dažniau ėmiau galvoti apie sugrįžimą gimtinėn. Jau buvau sukūrusi šeimą. Kartą, kai viešėjome pas mano tėvelius Velžių kaime, vyrui pasiūlė statybos inžinieriaus darbą Namišių kolūkyje. Mūsų šeimai pažadėjo ir namą, o Molėtų rajone turėjome tik nedidelį butą. Ilgai nesvarsčiau, nes susižavėjimas nors ir gražiu, bet man svetimu kraštu jau buvo išblėsęs. Išsiilgau vietų, kur ir žmonės, ir kiekvienas takas pažįstami nuo vaikystės. Dabar jau 35-erius metus darbuojuosi čia – Namišiuose“, – pasakodama apie savo darbo pradžią ir vietos po saule paieškas, atvirauja Namišių bendrosios praktikos gydytojo kabinete dirbanti bendruomenės slaugytoja Ina Venslovienė. 

Apsigyveno „vystyklų gatvėje“ 

Moteris šypsosi, jog gatvėje, kurioje namą gavo jos šeima, gyveno vien tik jaunos šeimos, todėl visas kaimas tą gatvę vadino „vystyklų gatve“. Kiekviename kieme nuolat plevėsuodavo džiūstantys kūdikių drabužėliai. 

„Namišiai visada garsėjo kaip jaunų šeimų kraštas. Tada, prieš tris dešimtmečius, čia kasmet gimdavo apie dvidešimtį mažylių. Bet nenusimename ir šiandien. Ką tik pasibaigusiais 2019-aisiais mano aptarnaujamos apylinkės kaimuose gimė aštuoni kūdikiai. Amžinybėn išėjo trys žmonės, tad demografinė situacija pas mus tikrai neprastėja“, – teigia „Darbo“ pašnekovė. 

Ina – tuometės Pasvalio Petro Vileišio vidurinės mokyklos abiturientė.

Nors Namišiuose savo darbą Ina pradėjo tuomečiam medicinos punktui skirtame viename kolūkio kontoros kabinete, laikui bėgant sąlygos vis gerėjo, medicinos punktas plėtėsi ir išaugo į Bendrosios praktikos gydytojo kabinetą. Dabar du kartus per savaitę iš Pasvalio čia atvažiuoja vidaus ligų gydytojas, du kartus – vaikų gydytoja. Yra ir odontologijos kabinetas, tad namišiečiai tikisi, jog netrukus, po motinystės atostogų, į jį sugrįš jų mylima ir laukiama gydytoja odontologė. 

Namišių bendrosios praktikos gydytojo kabinete daug tyrimų atliekama vietoje arba, paėmus kraujo mėginį, jis vežamas į laboratoriją. Pacientai čia gali įsigyti ne tik paprastų bereceptinių, bet ir gydytojo paskirtų kompensuojamųjų vaistų. Medikai pasirūpina, kad jų būtų atvežta ir net primena pacientams, kad jiems išrašyti vaistai jau baigiasi, tad laikas vėl apsilankyti pas gydytoją. Bendruomenės slaugytoja kasdien sukasi kaip vijurkas – registruoja pacientus, skiepija vaikučius, atlieka tyrimus, prireikus daro kardiogramas, užsako ir sandėliuoja medikamentus. Kasdien iki 12 val. Ina pacientų laukia kabinete, po to važiuoja pas sodiečius į jų namus. Pagal poreikį nuveža medikamentų, suleidžia ar sulašina vaistus, perriša žaizdas. 

Sulaukė tryliktos atžalos 

Inos aptarnaujamoje apylinkėje gyvena beveik 600 žmonių, iš jų – 110 vaikų.

 „Turim šeimą, kuri neseniai sulaukė jau tryliktosios atžalėlės. Kitoje šeimoje auga devyni vaikučiai. Tai rūpestingos šeimos, tad sutariam puikiai, – džiaugiasi Ina Venslovienė. – Kai yra tokių gausių šeimų, tai ir savo kaimo pradinę mokyklą išsaugojom, o tai – vienas iš mūsų krašto šviesulių. 

Anot bendruomenės slaugytojos, kaimo medikei labai svarbu gražus bendradarbiavimas su socialinio darbo organizatorėmis, lankomosios priežiūros darbuotojomis. Su jomis Ina susitinka kelis kartus per savaitę, aptaria, kuo kuri konkrečiam žmogui gali padėti.

„Turim penkis pacientus, kuriems teikiamos lankomosios priežiūros paslaugos. Dar aštuonis ligonius slaugo jų šeimų nariai. Man pačiai pas vienus tenka nuvažiuoti dažnai, pas kitus – rečiau. Nuoširdžiai džiaugiuosi ir lankomosios priežiūros darbuotojų, ir ligonių artimųjų rūpestingumu, kruopštumu. Yra neįgalių žmonių, kurie ant patalo guli jau aštuonerius, devynerius metus, bet nė vienas nėra turėjęs pragulų. Artimieji jiems parūpina specialius čiužinius, kitas reikalingas slaugos priemones ir prižiūri be priekaištų. Tad man dėl jų ramu. Yra, žinoma, buvę ir daug sunkiau, kai apie lankomosios priežiūros darbuotojus dar niekas nebuvo net girdėjęs, o tai, ką dabar daro jie, neretai tekdavo nuveikti mums, kaimo felčerėms“, – užsimena Ina Venslovienė. 

Galėtų parašyti knygą 

Bendruomenės slaugytojai dažnai tenka pabūti ir psichologe, ir nuodėmklause, ir guodėja, ir patarėja. Vyresni žmonės savo daktarytės labiausiai laukia todėl, kad nori pabendrauti, išsipasakoti bėdas ir džiaugsmus. 

„Aš dažnai pagalvoju, jog tarp senųjų mano pacienčių yra labai daug moterų, kurių kiekvieną galėčiau vadinti savo mama. Jos manęs laukia ne tik su karšta arbata, bet ir su paruoštais pietumis. O kiek paslapčių, kiek įdomiausių gyvenimo istorijų esu išklausiusi! Galėčiau knygą parašyti, bet apie tas paslaptis ar istorijas niekam nė žodžiu neužsimenu, nes tai ne mano, tai kitų žmonių gyvenimai. Man atvertų paslapčių turbūt nesužinos ir tų žmonių vaikai, nes daugelis senolių savo istorijas jau nusinešė į amžinybę. 

Vaikščiodama po kaimo kapinaites ir skaitydama čia besiilsinčių sodiečių pavardes, dažnai prisimenu jų gyvenimus, jų pasakojimus. Pasiilgstu tų žmonių. Bet einant per kaimą širdis atsigauna, kai pamatai, jog ištuštėjusioje sodyboje kuriasi ją įsigiję nauji žmonės, ypač jei kieme klega ir vaikai. Namų vaiduoklių, į kuriuos taip liūdna žiūrėti, Namišių ar Manikūnų kaimuose lieka vis mažiau“, – teigia Ina Venslovienė. 

Ina su savo artimaisiais. Iš kairės jos sesuo Gražina, mama Bronislava Šoblinskienė, Ina, sesuo Savutė ir brolis Audrius.

Bendruomenės slaugytoja šypsosi, jog per visus jos darbo Namišiuose metus užaugo jau antra pacientų karta. Tie pypliai, kuriuos ji gydė ir globojo prieš trisdešimtį metų, šiandien patys yra mamos ir tėčiai, patikintys jai savo atžalas. Kaimo medikui žmones tenka lydėti nuo jų gimimo iki mirties ir nuo tokios realybės niekur nepabėgsi. „

Ypač sunku, kai žmogus amžinybėn išeina kamuojamas didelių skausmų. Vis prisimenu vyriškį, kurį teko plėšti iš mirties nagų. Jis duso tiesiog akyse. Iškviečiau greitąją pagalbą, o kol ji atvažiavo visais įmanomais būdais gaivinau tą žmogų pati. Labai jaudinausi, ar sugebėsiu, bet pavyko. Vėliau tas vyriškis man priekaištavo, kodėl neleidau numirti – liga jį buvo gerokai nukamavusi. Bet aš laiminga, kad žmogui ir jo artimiesiems galėjome padovanoti dar ne vienerius buvimo kartu metus“, – širdin įstrigusį įvykį prisimena mūsų pašnekovė. 

Bendruomenės slaugytoja įsitikinusi: jei žmogus kviečiasi pagalbon, medikui visi atvejai turi būti vienodai svarbūs, o laiko bei dėmesio kiekvienam pacientui turi būti skirta tiek, kiek jo reikia. 

„Žmonių ateina visokių – ir visada besišypsančių, ir piktų. Stengiuosi, kad pacientai manęs piktos niekada nematytų. Kai išvysti rūškaną veidą, pasistengi žmogų pakalbinti, nuraminti, pralinksminti. Būna, kad žmogus mano, jog pats geriau žino, kaip jį gydyti, ir reikalauja, kad darytum taip, o ne kitaip. Tačiau beveik visada pavyksta susitarti ir abu liekam patenkinti“, – Ina Venslovienė, per ilgus darbo metus sutikusi įvairiausio būdo žmonių, išmoko su visais surasti bendrą kalbą. 

Užaugo dainingoje šeimoje 

Ina gimė Namišių seniūnijos Velžių kaime. Augo kartu su dviem sesėmis ir broliu. Jos sesė Gražina su šeima gyvena visai netoli ir ūkininkauja Namišiuose. Kita sesė ir brolis įsikūrę Ukmergėje. Pati Ina su vyru Broniumi turi keturias atžalas – Agnę, Simoną, Andrių ir Tautvydą. Kol kas vienintelį anūką – trejų metukų Jokūbą – Venslovams padovanojo Vilniuje įsikūrusi dukros Agnės šeima. Ina negaili šiltų žodžių iš Ustukių kilusiam savo žentui Domui. Jis – jaunasis mokslininkas, botanikas, jau šiemet ginsiantis daktaro disertaciją. O svarbiausia – mylintis vyras ir rūpestingas tėtis. 

Inos Venslovienės šeima, jos seserų ir brolio šeimos buvo subūrę šaunią šeimynos kapelą, ne kartą pelniusią konkurso „Graži mūsų šeimynėlė“ prizus.

Lietuvą, Pasvalio kraštą ir Venslovų šeimą toli garsina dukra Simona – Miuncheno kamerinio orkestro pirmasis smuikas, su šiuo orkestru išvažinėjusi visą pasaulį. Sūnus Andrius savo gyvenimą kuria irgi Vokietijoje, o Tautvydas apsistojo Vilniuje. 

Meilė muzikai Venslovų šeimoje keliauja iš kartos į kartą. Dainingieji Inos tėveliai šį pomėgį nuo mažens skiepijo savo vaikams, leido juos į muzikos mokyklą, o Ina ir Bronius muzikuoti skatino savo atžalas. Inos sesers Savutės dukra – operos solistė, baigusi operinio dainavimo studijas Hamburgo konservatorijoje. 

„Turėjom subūrę savo šeimos kapelą, ne kartą esam parsivežę konkurse „Mūsų graži šeimynėlė“ iškovotų prizų. Gaila, dabar visi išsiskirstėm kas sau. Bet, kai susieinam, vėl grojam ir smagiai dainuojam“, – šypsosi Ina Venslovienė. 

Ir su Broniumi ją suvedė ne kas kitas, o muzika. Jie abu – didelį stažą turintys giedotojai. Beje, Inos šeimoje giedojimo tradicija irgi buvo perduodama iš kartos į kartą. Senovinėmis giesmėmis į amžinybę mirusiuosius palydėdavo Kiemėnuose gyvenusi jos močiutė. Inos tėveliai, ypač mama, tapo pirmaisiais giedojimo meno mokytojais savo dukrai. Visas šio meno subtilybes puikiai įvaldė ir jau ketvirtosios giedotojų kartos atstovė Inos dukra Agnė, giedojusi Vilniaus Arkikatedros bazilikos chore. 

Dvidešimtį metų Ina dainavo Namišių kaimo kapeloje „Šaltinėlis“. Deja, šiandien šis kolektyvas jau iširęs. Dainų troškulį Ina dabar malšina Pasvalio kultūros centro mišriame chore „Canticum novum“ – repetuoja, keliauja, dainuoja, kartu švenčia. Anot mūsų pašnekovės, ir visas choro kolektyvas, ir jo vadovas – nuostabūs žmonės. 

Pelnė „Metų grybautojos“ titulą 

Dar vienas Inos pomėgis – kelionės. Ji jau yra aplankiusi penkiolika šalių. Tolimiausia vieta – Sibiras, Tiumenė – ten moteris viešėjo pas draugus. O didžiausią įspūdį padarė Malta – valstybė, kurią galima apkeliauti per tris dienas. Sužavėjo Gruzijos žmonių draugiškumas, vaišingumas, nuoširdumas. 

Ina ir Bronius Venslovai Sankt Peterburge.

Nors Ina su vyru dabar gyvena Tetirvinų kaime, ji visada buvo aktyvi Namišių bendruomenės narė, įdėjusi daug pastangų, jog bendruomenė būtų veikli ir gyvybinga. Bendruomenės slaugytoją džiugina, jog Namišių krašte yra ne tik daug jaunų šeimų, bet ir stiprių ūkininkų, jog čia tvirtos blaivybės tradicijos. Tarkim, Namišių kaimas niekada nėra turėjęs aludės. 

Kalėdų šventes Ina ir Bronius Venslovai tradiciškai praleido pas Velžiuose gyvenančią Inos mamą, 83-ejų metų Bronislavą Šoblinskienę. Čia suvažiuoja visa giminė. 

„Kasmet, susirinkę draugėn, kiekvienas pateikiam simbolines praėjusių metų ataskaitas – ir vieni kitiems, ir patys sau, dalijamės ateities planais. Peržiūrim nuotraukas, šeimos narių nufilmuotus įvykius. Pagal pomėgius ar įvykius kiekvienam skiriam kokią nors nominaciją. Esu pelniusi pačių įvairiausių. Ko gero, smagiausia man buvo gauti „Metų grybautojos“ titulą. Esu prisiekusi grybautoja, išmaišiusi Žaliąją girią, Anykščių šilus. Nors praėjusi vasara buvo labai sausa ir teko palūkėti rudens lietaus, bet miško gėrybių sočiai turiu ir šią žiemą“, – linksmai pasigiria mūsų pašnekovė. 

Dar nepaminėjom vieno iš Inos pomėgių – gėlininkystės. Nuo pat ankstyvo pavasario Venslovų sodyba Tetirvinų kaime paskęsta gėlėse ir jų žiedai ne tik šios sodybos šeimininkus, bet ir jos svečius bei praeivius džiugina iki vėlyvo rudens. Dabar, kai dienos vėl ėmė ilgėti, Ina nekantraudama laukia pirmųjų gamtos pabudimo ženklų. O kartu tikisi, kad Namišių ir aplinkiniai kaimai, kuriuose gyvenančių žmonių sveikata rūpinasi bendruomenės slaugytoja Ina Venslovienė, išliks jaunatviški, jog šio krašto bendruomenės šeimose ir šiemet sukrykš daug naujų atžalėlių.

Jei šalia jūsų gyvena „Deimančiuko“ vardo vertas žmogus –nesikuklinkite, praneškite mums. Savo pasiūlymus galite siųsti adresu: „Darbas“, Vilniaus g. 4, Pasvalys. Taip pat elektroniniu paštu pasvaliodarbas@gmail.com, telefonais: (8 451) 51 474, (8 451) 51 463 arba kviečiame užpildyti elektroninę formą, esančią adresu www.darbs.lt/deimantai2019/ Nepamirškite pridėti trumpo kandidato aprašo!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.