– Drožti iš medžio pradėjau prieš kokius penkiolika metų, kai atėjau dirbti į Paįstriečių lentpjūvę. Pamatęs atliekančių gražių nuobliuotų atraižų, pagalvojau, kad, truputį padailinus, būtų visai gera pjaustymo lentelė. Nuo tokių lentelių mano drožyba ir prasidėjo, – prisiminė Kalno kaime gyvenantis 66 metų Alfonsas Valickas, šiemet Pasvalio krašto muziejaus kalėdinėje mugėje siūlantis ne tik įvairių pjaustymo lentelių, bet ir dėkliukų peiliams, šaukštų, vėjo malūnėlių…
Pagal profesiją Alfonsas – zootechnikas, baigęs Pakruojo technikumą, tačiau dažniau pasvajodavęs apie miškininkystės studijas, o vaikystėje įstrigę, kaip senelis Jonas Valickas drožia šaukštus, menteles ir kitokius buityje reikalingus medinukus.
– Ir man duodavo padrožti. Net esu peiliuku įsipjovęs. Tik anuomet vaikams niekas per daug nedrausdavo užsiimti visokiais darbais ar laukinėm pramogom. Ir medžiais karstydavomės, ir slidėmis per laukus pasileisdavom, – Alfonsas pasakoja, kad šeimoje augo keturi broliai ir keturios seserys, jis buvęs vyriausias. – Paįstriečiuose daugiau vaikų susiburdavo, tad mamai būdavo sunku mus į kambarį įvaryti.
Valickai augo Paįstriečiuose, labai gražioje vietoje prie Įstro upelio.
– Mūsų gimtinė išliko, dabar ten gyvena sesuo, – sako Alfonsas.
Jo senelis savo drožiniais prekiaudavo Pasvalio turguje.
– O aš pievoje, ant kalniuko, prisirinkdavau vaistinių ramunėlių, susirišdavau kūliukus ir taip pat kartu turguj parduodavau, – Alfonsas prisimena, jog tokia senelio ir anūko idilė tęsėsi, kol mokėsi Talačkonių pradinėje. – Kai pradėjau eiti į Pasvalio mokyklą, turguje prekiauti su seneliu jau gėdijausi, kad draugai nepamatytų…
Šiandien Alfonsas Valickas rodo iš juodalksnio, lazdyno šaknų išdrožtus savotiškus pakabus:
– Bet čia pati gamta taip meniškai suraizgė, man tereikėjo žievę nulupti, padailinti. Miške prisirenku tokių išverstų šaknų. O štai šie mediniai dubenėliai, padengti natūraliu bičių vašku, gali tikti saldainiams, riešutams susipilti.
Ant dėklo sustatytos skirtingų formų pjaustymo lentelės – mėsos, žuvies, daržovių, vaisių, prieskonių.
Didesnių medžio darbų Alfonsas irgi sumeistravo:
– Su kolega staliumi susiklijavau kėdžių komplektą. Paįstriečių kavinei prie „Via Baltica“ kelio daug visko iš medžio padarėm, išdrožėm.
Alfonsas prisipažįsta kone kasdien keliaujantis į šalia esantį mišką:
– Einu malkų, medžiagos drožiniams, be to, esu aistringas grybautojas, tik šiemet pirmą baravyką radau lapkričio mėnesį. Žiemą dirbtuvių neturiu, nebent rūsyje prie krosnelės, o vasarą mano drožimo dirbtuvėlės tiesiog po kriauše. Ką daugiau pensininkui daryti? Dainuoju „Jurgino žiedo“ ansamblyje, skaitau knygas, labiausiai mėgstu detektyvus.
Ir drožia, tarkim, vėjo suktukus.
– Kiti juos vadina sėkmės, laimės malūnėliais. Lauke pakabinti jie gražiai sukasi, – sako medžio drožėjas.
Valickai užaugino tris dukras ir sūnų, kuris gyvena netoli Kiemelių, Adampolyje.
– Panevėžietė dukra dirba prie papuošalų, pasvalietė gėlių parduotuvėje kuria puokštes, – Alfonsas atskleidžia, kad ir dukros linkusios prie kūrybiškų darbų. – Dar viena dukra gyvena Nemunėlio Radviliškyje. Beje, mažyliai sūnus ir dukra – dvyniai. Bet ir tiems mažyliams 35 metai.
Seneliai džiaugiasi dviem anūkėmis ir keturiais anūkais. Vyriausiam jau greitai bus šešiolika, jauniausiai – penkeri.
– Kol mažesni, jiems viskas įdomu – ir žvėrelių pėdos miške, ir mano drožiniai. Duodu aš jiems švitriniu popieriumi pašveisti, tik ilgiau pusvalandžio pritrūksta kantrybės. Kaip ir uogauti, – Alfonsas išduoda, kad jis pats be galo mėgsta miške rinkti ir mėlynes, ir avietes. – Pasiimam po stiklainiuką ir lenktyniaujam, kuris greičiau pririnks. Aš nepralenkiamas. Tačiau uogienių jau niekas nebevalgo. O koks gardumėlis būdavo mėlynės su pienu!
Jeigu miškas tokia atgaiva, kur kone kasdien traukia, gal iš tiesų reikėjo studijuoti miškininkystę?
– Mokytis zootechniku sugundė į mokyklą iš Pakruojo atvažiavęs dėstytojas, – prisiminė Alfonsas Valickas. – Nors mane labiau traukė miškininkystė, tačiau būtų tekę važiuoti į Kauną, kur kas toliau nei iki Pakruojo.
Vis dėlto Alfonsas nė kiek nesigaili tapęs zootechniku:
– Jau buvau įpratęs prie gyvuliukų, nes mama dirbo melžėja Paįstriečių, Auriliškių karvių fermose. Taigi aš ten nuolat nubėgdavau.
Miškas ir drožyba liko tiesiog malonūs pomėgiai. Drožinius Alfonsas paprastai išdovanoja šeimai, giminėms, draugams, užpernai taip pat dalyvavo „Metų“ kalėdinėje parodoje-mugėje.
– Pamatau ką nors įdomesnio ir noriu pats pabandyti išdrožti. Šitaip, vienoje sodyboje tverdamas tvorą, pastebėjau besisukantį smagų vėjo malūnėlį. Pradėjau galvoti, kaip man tokį padaryti. O jau šią vasarą savo mažajai anūkei turiu sumeistrauti smėlio dėžę ir pavėsinę, – atskleidžia kūrybingas senelis.
Artėja Kalėdos ir namai pakvimpa tikra eglute.
– Nors turim ir dirbtinę, tačiau paprastai puošiam tikrą eglę. Vaikystėje tik tokią ir puošdavom, bet ne iš anksto, o Kūčių išvakarėse. Per Kūčių vakarienę bobutė po staltiese padėdavo šieno. Paskui jį nešdavom į tvartą avytėms. Be to, bobutė namuose kepdavo duoną ir mums, vaikams, išdalindavo supjaustytą pagranduką. Su šviežiu pienu tikras gardumėlis. Iki šiol jaučiu iš krosnies ištrauktos ruginės duonos kvapą, – į vaikystės prisiminimus leidžiasi Alfonsas Valickas, dabar jau pats šešių anūkų senelis.
