1990-ieji – metai, svarbūs Lietuvai ir pasauliui. Mes tapome laisvi. O kitapus Atlanto Davidas Lynchas kartu su Marku Frostu sukūrė „Tvin Pykso miestelį“. Šio draminės mistikos serialo įkvėptas pasvalietis Paulius Liubertas prieš mėnesį Vilniuje įkūrė kavinę…
Iš pirmo žvilgsnio „Black Lodge Cafe Speakeasy“ – keistas dar keistesnių žodžių darinys. Iš kur toks sujudimas, ką visa tai reiškia? Eikime nuo pradžių.
Juodoji ložė arba juodasis namelis (angl. Black Lodge) – mistinė vieta anapus erdvės, baltojo namelio šešėlis (legenda, kaip seriale pasakojama, kilusi iš Nezpersų indėnų tautos mitologijos). Tai – grynojo blogio buvimo vieta, kurią pereina visos sielos. Čia sutinki antrininką – savo paties šešėlį, klajojantį anapus. Juodoji ložė laikosi žmonių baimės (baltoji – meilės), tad savo šešėlį reikia sutikti drąsiai – kad nepasiglemžtų blogis… Vartai į juodąjį namelį – raudona užuolaida, esanti už dvylikos klevų giraitės. Ją praskleisti gali tie, kurie žino šią vietą, kuriems kažko reikia… Taip ir Juodosios Ložės kavinėn gali patekti tik to norintys, tik žinantys, kur eiti (nuoroda gaunama tik rezervavus staliuką). Kavinei pasirinktas būtent šis serialo epizodas, turbūt pats išskirtiniausias, keisčiausias, it serialo vizitinė kortelė. Daug kam ji ir asocijuojasi su „Tvin Pyksu“.
Kavinės pobūdį įkvėpė speakeasy (liet. kalbėk negarsiai) barų bei naktinių klubų tipas, atsiradęs Amerikoje sausojo įstatymo laikotarpiu. Esant alkoholio draudimui, kurti slapti pogrindžio barai, į kuriuos paprastai nepateksi. Tokių barų, beje, yra ir Vilniuje. Žinoma, dabar nėra būtinybės slėptis. Be to, čia – kavinė, ne baras. O slapstymasis – dėl jo paties, dėl įdomumo.
Kalbamės su pačiu Pauliumi apie jo kelią, atvedusį į Juodąją Ložę, ir toliau vingiuojantį…
Jis gimė, mokėsi ir užaugo Pasvalio mieste. Dabar gyvena Vilniuje su drauge Paulina, taip pat besisukančia maitinimo sferoje, ji vadovauja restoranui „Pas Tą“. Nors vyras į gimtinę grįžta retai, vis aplanko čia gyvenančias mamą Anzelmą ir seserį Sigą, išlikusius draugus.
Baigus mokyklą, pasakoja pašnekovas, reikėjo studijuoti – tada tai buvo savaime suprantama. Įstojo į Vilniaus Gedimino technikos universitetą, statybos inžinerijos specialybę – tuo laiku jį traukė architektūra, braižyba… Bet po pusės metų ir poros neišlaikytų egzaminų tai pasirodė „ne ta“ sritis. Per pusmetį, kurį turėjo laisvą apmąstymams, dar nelabai pažinojęs Vilnių Paulius grįžo namo, į Pasvalį. Įsidarbino sūrių gamykloje, darbų kitur tuo laiku nelabai ir pasitaikė. Ten konvejeriu stumdė sūrius – pirmyn, atgal… „Automatiškai dirbdamas gali apmąstyti savo trumpą jau prabėgusį gyvenimą, gali ir planuot. Bet planuoti niekada nemėgau“, – pasakoja jis.
Vasarai it konvejeriui prabėgus, tuomečiame Vilniaus pedagoginiame universitete pradėjo studijuoti mechanikos inžineriją. Prisimena, jog ten, palyginus, mokytis buvo labai lengva – studijų kokybė nebuvo aukšta… „Kai taip yra, išties pagalvoji – ko tas tavo diplomas vertas?“ Kaip bebūtų, tai tapo proga susirasti darbą. O ir pinigų reikėjo, ir laisvalaikį užpildyti. Visu etatu įsidarbino viename tinklinių restoranų – kepė picas. Universiteto baigimas sutapo su 2008-ųjų krize, buvo atleistas iš restorano. O tai, kad turėjo specialybę, kitur įsitvirtinti nepadėjo – darbo vietų tiesiog nebuvo arba reikalauta bent poros metų patirties. Tad Paulius vėl „įsisuko“ ten, kur jau buvo patyręs – maisto gamyboje. Pasitaikė proga įsidarbinti naujai besikuriančioje picerijoje. Įkūrėjams ši sritis ir patiems dar buvo nauja, tad vaikino patirtis visiems išėjo į naudą. Ilgainiui jis tapo ir patarėju, ėmėsi iniciatyvos plėtojant šią veiklą, buvo paaukštintas – tapo direktoriumi. Po kurio laiko gavo galimybę verslą ir įsigyti. Lėšų šiai investicijai neturėjo, tačiau sutarta pirkti mokant dalimis per kelerius metus. Pasirodo – viskas įmanoma… Taip neplanuotai Paulius atsidūrė versle. Picerijai „Pizzart“ (liet. picų menas), esančiai Pašilaičių mikrorajone – jau dešimt metų. Bėgant laikui ir verslas nestovėjo vietoje:
– Norėjosi kažko naujo. Po kelerių metų su partnere senamiestyje atidarėme barą-pabą („Cheers pub“ Trakų gatvėje. – aut. past.). Turėti savo barą – labai populiari svajonė, lyg tai būtų kokia pridėtinė vertė. Matyt, ir manyje kažkas tokio buvo – norėjosi.
Šiam draugiškam, jaukiam bariukui (iš anglų kalbos išvertus cheers reiškia „į sveikatą“), pasakoja vyras, jau beveik penkeri metai. Jis jau rado savo klientą – ten nuolat besilankančius ir šiaip užklystančius.
– Šių metų sausį atidariau piceriją, esančią virš mūsų (kalbėjomės rūsyje esančioje „Black Lodge Cafe Speakeasy“. – aut. past.). Pasitaikė rasti tinkamas patalpas, jas išsinuomojome. Visi mano verslai – neplanuoti. Pamatai galimybę – ir naudojiesi. O ko laukti…
Štai čia ir užsimezgė idėja, kuri suteikė progą pasikalbėti su Pauliumi, – tvinpyksiška kavinė. Picerijoje buvo nenaudojamas rūsys, kartu nenuomotas. Vis galvota, ką jame įrengus – tačiau maitinimo verslui rūsiai ne itin tinka. Barams – taip, tačiau kaimynystėje gyvena žmonės, tad vakarais negali būti triukšminga. Tad beveik metus žiojėjo tuščia ir nenaudojama erdvė. Įėjus į „Pronto Pizza“, dėmesį atkreipia juodai baltos grindys. Pauliui jos išsyk sukėlė minčių apie juodąją ložę… Vaizdai – galingi. Juos nejučia siejant, gimsta netikėtos idėjos…
– Beveik visos verslo idėjos kilo spontaniškai. Vieną liepos popietę leidžiantis į šį rūsį atėjo mintis kurti tokią vietą. O kai kyla mintis – reikia ją ir įgyvendinti…
Na, tada jau reikėjo galvoti, kaip įkurti tvinpyksišką juodosios ložės erdvę. Viskas atrodo paprasta: raudonos užuolaidos, zigzaginės grindys… Gan minimalistiška. Svarbu – atmosfera, muzika… Norėjosi, kad erdvė būtų kuo panašesnė. Paulius prisimena, kad didžiausias iššūkis visgi buvo grindys. Atkreipiu dėmesį, kad jos – tokios pat, kaip ir seriale – juodai baltas zigzagų raštas. O „Senukuose“ ar kitoje parduotuvėje tokių nerasi… Ilgai užtruko rasti įmonę, kuri įgyvendintų sumanymą. Toliau – iššūkis pasiūti vieną ilgą raudoną užuolaidą – išėjo maždaug šešiasdešimties metrų. Tada – stalų, fotelių, skulptūrų ieškojimas… Staliukas ir lempa – tapatūs esantiems juodojoje ložėje. Kavinės erdvei sukurti įtraukti simboliai ir iš kitų serialo epizodų: maždaug 1960- ųjų metų maisto vežimėlis kavai ir pyragui rastas antikvariate; vyšnių pyragą stengiamasi atkartoti kuo autentiškesnį, jis kepamas kavinėje kiekvieną rytą, tad – kaskart šviežias; kava – juoda, išvirta naudojant filtrą, kaip 1990-ųjų Tvin Pykso kavinėje. Tai – visiška klasika…
Kam visos šios detalės? Kad lankytojas pasijaustų esąs juodojoje ložėje – kad pajustų kažką stipraus. Žinoma, ne viskas – tvinpyksiška analogija, tačiau atmosfera… Patikėkit, serialo žiūrėtoja ten jautėsi nežemiškai. Tačiau susižavi ne vien jo žinovai ir gerbėjai. Tai – neįprasta patirtis ir niekad nemačiusiems šio serialo, idėja įdomi pati savaime. Unikalus ir šios kavinės minimalizmas: vienas gėrimas, vienas desertas, viena daina… Be to, su lankytojais daugiau nieko kito nėra, tik jūs, rezervavusieji vietą (vienu laiku priimami 1–3 žmonės).
Ši kavinė – visiškai neįprasta. Tai nėra tik erdvė vartotojams, norintiems pavalgyti ir atsigerti. Tačiau „Black Lodge Cafe Speakeasy“ visai neprimena ir galvas pametusių serialo fanų žaidimo, pramogos. Pauliaus gyvenime svarbus yra pojūtis, patirtis. To siekta ir čia – kad pasijustum kitaip… Išties – tai vieta anapus erdvės, anapus laiko. Čia pameti suvokimą, kur esi, kada, pamiršti, kas yra už šių sienų. Būna, žmonės ir išsigąsta. Tačiau Paulius tikisi, kad bloga jie paliks čia, o su savim pasiims gera…
Regis, tai ir yra tokio verslo sėkmės raktas – sukelti išskirtinį pojūtį. Paklausus apie riziką, pašnekovas atsako:
– Bet kokį verslą kurti yra rizika. Bet jei apie ją galvoji, jos bijai – geriau nieko ir nedaryk. O savo žodyne nevartodamas tokio žodžio, imiesi ir darai. Neaišku, kaip kiekvienu atveju tą riziką pamatuoti. Esu linkęs apie tai negalvoti, bandau ir tiek. Na, o kuriant šitą erdvę, buvo labai maža tikimybė, kad nepasiseks… Supratau, kad tai – unikalu, nėra buvę. Pasaulyje galbūt yra, bet mums – tai kažkas neįprasto. Kada nors susidomėjimas nuslops, bent žmonių nebebus tiek, kad vietos reikia laukti mėnesį. Na, o dabar turbūt neturime kitos kavinės, kur vietą rezervuoji prieš tiek laiko.
Kiek žmonių jau buvo apsilankę, dalinosi įspūdžiu – liko sužavėti, lūkesčiai – pranokti. Plūsta minios, per pirmąją parą staliukas buvo rezervuotas daugiau nei septyniasdešimt kartų. Iki šiol buvo tik dalinai atkartojama serialo simbolika, o čia – viskas iš ten, esi apsupamas, atsiduri lyg jo viduje… Žurnalistų dėmesio Paulius gal ir tikėjosi – jie tokias vietas „gaudo“ ir iškart užsikabina. Tačiau didžiulis susidomėjimas iš pačių žmonių – džiugiai netikėtas. Smagu ir kad „Tvin Pykso“ paliestų žmonių – tiek daug.
nuotrauka.
Kai šis serialas pradėtas rodyti, Pauliui buvo maždaug septyneri.
– Jį patyriau, žiūrėjau ir mane šokiravo. Vaikams gal net nereikėtų žiūrėti tokių dalykų. Bet tada gi nebūdavo „N-14“ ir kitų cenzų, ką televizorius rodė – tą žmonės ir žiūrėjo. „Tvin Pyksas“ buvo reiškinys. Tarp kitų, tarpusavy panašių, serialų – keistas. Būdamas vaikas daug ko nesupratau (o ir suaugę taip pat). Bet sukeldavo labai stiprius pojūčius. Būdavo baisu eiti vakare iš namų. Rodė baisius dalykus, kurie įsiminė turbūt visam gyvenimui – „Tvin Pyksas“ kažką manyje paliko.
Tvinpyksiški dalykai daug kur išlenda, įvairiais pavidalais. Bet po daug metų vėl jį peržiūrėjau – pasirodžius naujam sezonui, kad prisiminčiau pirmuosius. Matyt, ir vėl sustiprino jausmus. Atskiro simbolio, epizodo, kuris žavi, neišskirčiau. Traukia visuma, savo keistumu, nuoširdumu – personažai, mažo miestelio žavesys, muzika, neaiškūs dalykai.
Įdomu, kas Paulių įkvepia darbams, kuo jis gyvena?
– Stengiuosi daug bendrauti su įvairiais, skirtingais žmonėmis. Taip visada iš jų kažką pasiimu ir atiduodu jiems. Tie dalykai, kuriuos gaunu bendraudamas, įkvepia labiausiai. Nemažai laiko praleidžiu baruose, kur aktyvus socialinis gyvenimas, lengva susipažinti. Vienos pažintys – tik tam vakarui, kitos išlieka. Baruose esu sutikęs nuostabių žmonių, su kuriais ir dabar bendrauju. Ir nemažai jų – iš Pasvalio. Būna, tik laikui praėjus tai sužinai… Savo tarmę kai kurie jau paslėpę. O į Vilnių juk suvažiuoja visa Lietuva, dabar – ir žmonės iš įvairių šalių. Ši kalbų, tarmių įvairovė – žavi.
Na, o laisvalaikis – visoks… Kelionės, pramogos. Man visad buvo artimas naktinis Vilniaus gyvenimas – pats gyvenu Senamiesčio prieigose, žaviuosi juo, turbūt kadais ir įsimylėjau. Senamiestis traukia, nesinorėtų kraustytis kitur. Bet, atėjus vasarai, Vilniuje būnu mažai, daugiausia keliauju – po Lietuvą, netolimas šalis.
Man kelionė – dėl pojūčių, emocijų. Mėgstu ne kažkur nuskristi, o iškeliauti automobiliu ar motociklu. Pati kelionė yra tikslas – daugiausia patiri bekeliaudamas. Net nėra taip svarbu, kur, į kokią šalį vykstu. Ir per pačią kelionę kažką pamatai, patiri, su kažkuo susipažįsti… Daugiausia įspūdžių palieka sutikti įdomūs žmonės, nuotykiai, kartais – ir dėl kilusių problemų. Įdomu patirti ir iššūkių – kai kažkas genda, nesiseka…
Žiūriu krepšinį, esu „Žalgirio“ fanas. Kai turiu laiko, nuvažiuoju į Kauną stebėti varžybų gyvai. Šitai seniai įaugo į kraują – nepabėgsi…
Paklaustas, ar nesižvalgo į užsienį, Paulius atsako:
– Visiškai ne, niekad nesižvalgiau ir net neplanuoju – man Lietuvoje iš tikrųjų patinka ir kitur gyventi nenorėčiau. Labai vertinu žmones, kurie mane supa, aplinką, o ne darbą ar pinigus.
Kažin, ar pašnekovo neaplanko mintys ką nors kurti gimtajame Pasvalyje?
– Kalbant apie viešojo maitinimo verslą, jį sudėtinga vystyti ten, kur negyveni. Toks verslas reikalauja priežiūros. Jei kažkas nutinka, o esi už dviejų šimtų kilometrų – negali greitai ten atsirasti.
O Pasvalyje dabar ir taip kuriami įvairūs dalykai – atsidaro kavinės, restoranai… Tai labai žavu, stebina. Kai grįžtu, aplankau naujai įsikūrusią vietą. Įdomu nueiti, pamatyti, kad vietiniai verslininkai stengiasi ir jiems sekasi.
Pasvalys labai pasikeitė nuo tų laikų, kai pats ten gyvenau prieš dešimtmetį. Tuo metu jis buvo žymiai gyvesnis, gatvės – pilnos žaidžiančių vaikų. O dabar kai grįžtu pas mamą ir išeinu pasivaikščioti, kartais apima nelabai maloni jausena – lengva depresija… Kita vertus, tai – lyg ir ramybė. Bet man nusiraminti nelabai kada reikia – šiaip esu labai ramus… Todėl pajaučiu prisiminimų iš vaikystės kontrastą.
Bet yra ir kita pusė – kuriasi verslas, veiklos, ko anksčiau nebūdavo. Prisimenu, kad mano laikais nelabai būdavo ką veikti… Susitikę su draugais susėsdavom kur prie parduotuvės ir taip bėgdavo laikas. Dabar yra nemažai vietų, kur galima nueiti.
Gyvastingumą palaiko ir tradicinės šventės, juk į jas suvažiuoja žmonių iš visos Lietuvos. Tarkim, „Eugenijau, mes važiuojam“ – puikus projektas. Be to, miestas dabar gražiai sutvarkytas. Trūkumas tik tas, kad žmonių, pravažiuojančių Pasvalį „Via Baltica“ keliu, niekas nepritraukia – ši vieta neišnaudota, nėra nieko, kas paskatintų užsukti. Kad ir Žalsvasis šaltinis – tai labai unikali vieta, bet pravažiuojantieji apie tai nežino.
Verslininko mintis – visad gyva. Jei sustoja – kažin kas jau ne taip… Kur bėga Pauliaus mintis? O ji jau toli, kai ką sumaniusi! Tačiau vyras linksta konkrečiai kalbėti tik apie planus, kurie jau įkūnyti, arba trūksta tik žingsnelio. Tad – galime tik pasakyti, kad gimsta dar vienas naujas projektas.
Įdomi patirtis – ne tik ateiti į Juodosios Ložės kavinę, praleisti turimą valandą, bet ir tai, kaip pasijunti išėjęs. Juk intensyvūs pojūčiai keičia, nuskaidrina žmogų, sustiprina. Kaip čia patekti? Pradžioje – užsiregistruoti kavinės feisbuko puslapyje (https:// www.facebook.com/BlackLodgeCafe) paspaudus „Užsisakyti dabar“. Na, o tada – nusiteikti…
