Šeimos ūkio sėkmės paslaptis – darbštumas ir draugiškumas

Nairių ūkininkai Laima ir Artūras Orlos su dukra Samanta. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Nairiuose ūkininkaujančius Laimą ir Artūrą Orlas sutikome smagiai nusiteikusius. 

– Kaip tik vakar baigėm sėją, – linksmai sako šeimininkas, ir vėliau įsitikinome, kad tai iš tiesų optimistiškas žmogus. 

Laima – santūresnė, kalba ramiai ir nuoširdžiai. 

Taigi toks teigiamų emocijų įkvepiantis ūkininkų duetas, kuris tarsi savaime laikosi senojo sodžiaus šeimos ūkio tradicijų – dirba daugiau nei pusšimtį hektarų žemės, laiko septynias melžiamas karves, greitai atsives ir aštuntoji, patys susislegia ir gardžiausių sūrių, augina kiaulių, vištos peri viščiukus, su kaimynu bičiuliškai dalinasi dviem kelmais bičių. Turi reikalingos technikos ir sandėlių, bet neturi paskolų ir kokių nors įsipareigojimų. 

Ir šie darbštūs žmonės teigia, kad jų šeimai tokio ūkio užtenka. Į mokslus išleido dukrą Samantą. Beje, Vilniaus universiteto Medicinos fakultete ergoterapijos studijos buvo mokamos. 

Ergoterapija – po ligos, pavyzdžiui, insulto ištikto žmogaus galimybių atkūrimas ir palaikymas. Nors sakoma, jog tai ateities profesija, kuri taps vis paklausesnė ir svarbesnė, tačiau šiandien Samanta įsitikino, kad susirasti darbą sunku: 

– Studijos buvo įdomios, naudingos ir sunkios. Praktiką atlikau ir Santaros klinikose, ir Likėnų sanatorijoje. Žmonėms po insulto ergoterapijos specialistų pagalbos poreikis tikrai didelis, bet niekas neskiria daugiau pinigų etatams steigti. O Vilniuje labai brangus pragyvenimas. Tad darbo vis dar ieškau. Galbūt apsistosiu ties Šiauliais. 

„Šis gaidys nenuplikęs, jis tiesiog plikakaklių veislės“, – paaiškina Samanta. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Tik šešiolikmečiui Rūteniui, kuris, kai užsukome pas Orlas, buvo Vaškų gimnazijoje, dėl darbo dar nereikia sukti galvos. Juolab kad yra tėvų ūkis. 

– Nemanau, jog brolis ūkininkaus, nes tai sunkus darbas, – pasvarsto Samanta. 

– Vaikams atrodo sunku, o mes prie tokio darbo įpratę, – prisipažįsta Laima Orlienė.

Tiesa, neseniai Laima ir Artūras porą dienų buvo Druskininkuose, kaip patys sako, prieš sėją truputį atsipūtė ir pakeliavo, o likę abu vaikai ūkyje puikiausiai susitvarkė. Taigi dukters ir sūnaus nuovokumo bei darbštumo taip pat negalima nuvertinti… 

Kaip sugalvojo sūnui gana retą Rūtenio vardą?

 – Yra krepšinio treneris Rūtenis Paulauskas, – Artūras aiškina, jog taip šis vardas buvo girdėtas. 

Ir čia paaiškėja, kad nairiečiai mėgsta krepšinį: 

– Patys žaidžiam, į Pasvalį nuvažiuojam pažiūrėti varžybų. 

Pasidžiaugia, jog Nairiuose sudarytos sąlygos sportuoti ir lauke, ir salėje. Susirenka pažaisti krepšinio, tinklinio. 

Laima atskleidžia, kad ir moterys kartais sugalvoja išbėgti į tinklinio aikštelę… 

Artūras ir Laima – buvę klasės draugai Vaškų vidurinėje mokykloje. Tik pradinę ji baigė Nairiuose, o vyras – Kyburiuose. 

– Po pagrindinės išėjau į Žeimelio žemės ūkio mokyklą ir tapau traktorininku, vairuotoju. Mokiausi 1989–1992 metais ir buvom paskutinė tokia laida. Tuomet dar buvo pilnos klasės, pilni koridoriai mokinių. Vėliau nuvažiavęs pamačiau, kaip ten tuščia. Vienas kitas jaunuolis iš klasės išeina, daugiau visi tik sąrašuose, – keistus savo mokyklos pokyčius pastebėjo Artūras. 

– Jau nebėra tavo Žeimelio mokyklos, uždaryta, – paskutines žinias praneša Samanta, ir kartu įsitikinam, kad Žeimelį baigusiam tėčiui daug lengviau įsidarbinti, negu dukrai po studijų Vilniaus universitete. – Tėtis laisvai gautų darbą arčiau namų ir už didesnį atlyginimą. 

– Dirbau Nairių, Tetirvinų žemės ūkio bendrovėse, pas ūkininkus Masilionius, visur buvo gerai, draugiškai išėjau, iki šiol sueinam, pasišnekam. Ir šiandien kviečia į bendrovę dirbti, bet aš nebenoriu, – Artūras neslepia, jog nori būti pats sau šeimininkas, kada reikia, išvažiuoti, susirikiuoti darbus. – Nors gal ir lengviau, kai kiti suplanuoja – ką liepia, tą ir darai. Mažiau galvoti, mažiau atsakomybės. 

O draugiškam nairiečiui tikrai yra su kuo pasitarti. Čia pat agronomas Tomas Jasėnas, kaimynas veterinarijos gydytojas Algirdas Jasiūnas – puikus žmogus ir specialistas, kai bičiulystė ne pinigais matuojama. Tuoj už miško – ūkininkai Garlauskai. Ir su ūkininku Tadu Gumbelevičiumi bičiuliaujasi… 

Laimą ir Artūrą Orlas supa daug gerų draugų, nes jiems, atrodo, apskritai nėra blogų žmonių. 

Nuo ko ir kada pradėjo ūkininkauti? 

– Kai 1995-aisiais susituokėm, tėveliai padovanojo po karvytę, – prisimena Laima. – Nuo karvių, kiaulių ir kelių hektarų žemės mūsų ūkis ir prasidėjo. 

Orlų laukuose rastos ir surinktos pasagėlės. Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Nairietės seneliai Morkūnai Čižiškiuose turėjo malūną ir trisdešimt hektarų žemės: 

– Seneliai ir tėtis buvo ištremti į Sibirą. Buriat-Mongolijoje prabėgo bene dešimt metų. Grįžo į Latviją, nes Lietuvoje neleido gyventi. 

Artūras sako, kad namuose dar saugomas ir iš tremties parvežtas pjūklas, nes šie tremtiniai dirbo miško pramonėje. 

– Savo vaikams Čižiškiuose parodėm, kur buvo jų prosenelių malūnas ir ūkis, – Laima Morkūnaitė-Orlienė atskleidžia dalelę skaudžios šeimos istorijos. 

Tad ir Orlų ūkyje žemės vis po truputį daugėjo – paveldėjo, pirko, nuomojasi. Kol susidarė per pusšimtį hektarų, iš jų apie dvidešimt – nuosavos. Visa žemė – aplink Nairius, toliausiai – už maždaug dviejų kilometrų. 

– Bet daug atskirų gabaliukų – gal penkiolika, o gal dar daugiau. Kol sudeklaruoju, praeina laiko. Ir dirbdamas turiu prisiminti, kad nepalikčiau kokio pusės hektaro sklypelio, – šypteli Artūras. 

Šį rudenį sėjo kviečių, kvietrugių, pirmą kartą pabandė penkis hektarus žieminių rapsų. Dar augina žirnių, miežių… 

Orlos yra laikę dešimt melžiamų karvių, prieauglio, penėję mėsinių jaučių: 

– Seniai karves melžiam aparatais, tačiau rišam lenciūgais. Bandėm tverti piemeniu, bet vėl grįžom prie įprasto rišimo. Dabar vieninteliai Nairiuose parduodam pieną. Kas antrą dieną atvažiuoja paimti žemės ūkio kooperatyvas „Pieno puta“. Anksčiau buvo pieno priėmimo punktas ir parduodavom Pasvalio sūrinei. Kai ji atsisakė, tuoj prisistatė ir daugiau supirkėjų. „Pieno puta“ visada laiku atsiskaito, šiemet kainos nekrito, dar ir priedą sumoka. Tad kol kas karvių neketinam atsisakyti. 

Kadaise Orlos laikė ir paršavedžių, tačiau pastaraisiais metais dėl afrikinio kiaulių maro tokie aukšti reikalavimai, jog tikrai nebeapsimoka tuo užsiimti. 

– Mano mamytė prižiūrėjo kolūkio paršavedes. Taigi labai gerai žinau šį darbą. Tėtis buvo suvirintojas, kombainininkas, žolę pjaudavo, – Laima prisiminė amžiną atilsį tėvelius, kurie buvo be galo darbštūs ir geri žmonės. – Jų sodyboje ir gyvename. 

Artūro mama mirė nesulaukusi nė penkiasdešimties, o tėtis Bronius Orla, artėjantis prie septyniasdešimtmečio, buvęs ilgametis vairuotojas ir senas patyręs kombainininkas, jau turintis ir proanūkį, atėjęs pas sūnų vis paklausia, kuo galėtų padėti. 

– Ir padeda. Taip savo šeimos ir draugų jėgomis verčiamės be samdomų darbuotojų. Tiesiog draugiškai bendraujame ir vieni kitiems padedame. Mes ne konkurentai, o bičiuliai, – draugiška aplinka džiaugiasi Artūras. 

Nors jo sesuo – Airijoje, brolis – Škotijoje, ir pats buvo svečiuose, keliavo ir po Airiją, ir po Švediją, tačiau gyventi užsienyje nenorėtų ir negalėtų: 

– Pirmiausia reikia mokėti kalbą. 

– Tėčiui būtinas bendravimas ir niekur jo iš savo krašto neišvarysi, – šmaikštauja dukra Samanta. 

Orlų namai skendi gėlėse. 

– Mama be proto mėgsta gėles. Jų pilna ir kambariuose, ir lauke, – išduoda dukra. 

Baigusi Vaškų vidurinę mokyklą, Laima Klaipėdoje mokėsi siūti: 

– Namuose dar teko siūti. Ir klientų turėjau. Bet ištekėjau, prasidėjo ūkis, karvytės. Dabar net sau nebesiuvu. 

Šios šeimos ūkio sėkmės paslaptis – darbštumas ir draugiškumas. 

Kartais atrodo, kad tarsi savaime kas nors gražaus nutinka. Pavyzdžiui, atskrenda spiečius bičių. O pas gerą bičiulį Algirdą Jasiūną kaip tik tuščių avilių užsilikę, nes jo senelis bitininkavo. 

Orlų sodyboje yra jaukių vietelių prisėsti.Aidos GARASTAITĖS nuotrauka

Kitą avilį bičių dovanojo Laimos pusseserė iš Uzvaros. 

– Kartu su kaimynu Algirdu tomis bitutėmis ir rūpinamės, – šypsosi Artūras. 

– Aš prie bičių neinu, tik medų padedu išsukti, – prisipažįsta Samanta.

 O Rūteniui kol kas labiau rūpi krepšinis… 

Nebeliko Nairiuose nei darželio, mokyklos, nei pašto, medicinos punkto, nei parduotuvės. 

– Bet dar yra kultūros centras, biblioteka ir bendruomenės namai. Ir turime kur sportuoti. Dar dvi jaunos šeimos Nairiuose įsikūrė, – ūkininkai Orlos pastebi ir šviesiąją savo kaimo pusę. 

Kaip ir iš čia kilusi kaunietė tremtinė Genovaitė Laurišonytė-Radzevičienė, gal pusę hektaro Nairiuose užsodinusi graikiniais riešutmedžiais. Tuomet netrūko skeptikų – o kam to reikia, niekas neužaugs. 

– Oi, puikiausiai užaugo, ir riešutų pilni medžiai, – Artūras išduoda, kad dabar graikiniais riešutais nairiečiai mielai pasivaišina, o jis su Genute telefonu pasišneka, pasitaria, abu panašūs optimistai…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.