Mūsų kolegei Vilniaus rotušėje įteiktas „Auksinio kadro“ apdovanojimas

Mūsų laikraščio fotografė Aida Garastaitė prie Vilniaus rotušės po
apdovanojimų ceremonijos. Stanislovo BAGDONAVIČIAUS
nuotrauka

Lietuvos spaudos fotografijos konkurso nugalėtojams Vilniaus rotušėje įteikti „Auksinio kadro“ apdovanojimai. 

Už portretą šį apdovanojimą pelnė mūsų kolegė Aida Garastaitė. „Auksiniu kadru“ komisija įvertino jos nuotrauką „Sekminės Daujėnuose. Šv. Mišios. Mažosios damos laukia savo pasirodymo. 2018 m. gegužės 20 d.“ 

Iš viso 111 autorių konkursui pateikė beveik keturis tūkstančius fotografijų. O „Auksiniais kadrais“ įvertinta tik dešimt fotografų. 

Nuotraukas vertino tarptautinė komisija, nieko nežinodama, kas jų autoriai. Taigi – jokių asmeninių pažinčių, simpatijų ar antipatijų. 

Beje, Aida prisiminė, kad dar mokykliniais metais balkone vartant žurnalą išniro tarsi vizija, kaip būtų puiku įvertinti nuotrauką, nežinant, kas jos autorius. Ir štai po kelių dešimtmečių ši vizija ima ir virsta realybe. Tik po konkurso fotografijų įvertinimo paaiškėja, jog šalia didžiųjų spaudos leidinių kolegų lygiavertį apdovanojimą už savo darbą gauna ir fotografė iš kuklaus mūsų rajono laikraščio. 

Aidą pasveikino buvęs pasvalietis gydytojas, fotografijos mėgėjas
Alfredas Maruška. Stanislovo BAGDONAVIČIAUS nuotr.

– Nusiunčiau konkursui nuotraukas ir laukiau įvertinimo. Kai paaiškėjo, kad į knygą ir parodą pateko maždaug pusšimčio autorių beveik pusantro šimto nuotraukų, tarp kurių ir du mano darbai, jau ir džiaugiausi. Bet kai pranešė, jog mano nuotrauka yra nominuota ir gali laimėti „Auksinį kadrą“, įtampa išaugo ir jau ramiai nebenusėdėjau, – prisipažįsta Aida, kuri, Vilniaus rotušėje per apdovanojimų įteikimo ceremoniją išgirdusi savo pavardę, nesulaikė jaudulio ašarų.

Portreto temos nugalėtoją paskelbė ir mūsų kolegei apdovanojimą įteikė poetas ir filosofas Liutauras Degėsys: 

– Fotografai irgi išsiduoda. Jų aistra fotografuoti liudija, kad jie norėtų viską matyti ir būti visų matomi. Bet nedrįsta – ir todėl fotografuoja kitus. Ypač portretų meistrai. Negi nusileisi iki kokio banalaus selfio. Selfis, kaip žinome, yra daromas ne sau, o tau. Todėl ir turėtų vadintis ne selfis, o telfis arba taufis. Fotografai – portretų meistrai – fotografuoja kitus – sau. Tai ir yra tikrasis selfis: pamatyti save – kituose. Pamatyti save taip, kad kito žmogaus veide atsispindėtų mano charakteris, mano liūdesio šešėlis, mano vienatvės džiaugsmas, mano tuštybės aromatas, mano viltys ir mano meilės ilgesys. Sugebėjimas pamatyti save kito žmogaus akyse. Sugebėjimas pamatyti ir parodyti save kitiems, kituose – argi tai nėra tikroji laimė. 

Liutauras Degėsys kartu su „Auksinio kadro“ apdovanojimu Aidai įteikė ir savo kūrybos knygas: poezijos rinktines „Miego gėlės“ ir „Žolynas. Žvėrynas“, romaną „Tavo rytoj buvo vakar“ ir esė rinktinę „Apatiniai gyvenimo drabužiai“. 

Parodoje Vilniaus rotušėje eksponuojama ir Lietuvos spaudos fotografijos leidinyje išspausdinta dar viena Aidos Garastaitės nuotrauka „Smiltynės močiutė“. Ir prie jos prierašas: „Pasvalio rajone esančiame Smiltynės kaime gyvena 84 metų Morta Kairytė-Šarkienė ir neseniai grįžęs jos sūnus Osvaldas. Kaimas su dviem gyventojais glaudžiasi prie miško, pora kilometrų nuo Baukų ir apie keturis nuo Daujėnų. Kaime nėra kelio ir nebėra kaimynų…“ 

Aida Garastaitė Lietuvos spaudos fotografijos konkurso finalininkų
darbų parodoje, kuri Vilniaus rotušėje veiks iki gegužės 31-osios, prie
savo fotografijų „Sekminės Daujėnuose“ ir „Smiltynės močiutė“.

„Smiltynės močiutė“ – irgi prie portretų temos. 

O kitos konkurso temos – naujienos, gyvenimas, kultūra, kariuomenė, sportas, pramogos, gamta ir jos apsauga, reportažas, fotopasakojimas ir Europos metai. 

Aštuonioliktą kartą rengiamo konkurso organizatorius, Lietuvos spaudos fotografų klubo prezidentas Jonas Staselis pastebi, kad socialinių tinklų įtaka, spalvingesnių, ryškesnių nuotraukų poreikis pradeda veržtis ir į Lietuvos fotožurnalistų darbą: 

– Esame labai sugriežtinę konkursui teikiamų nuotraukų apdorojimo sąlygas. Siekiame, kad vaizdas būtų ne kuo patrauklesnis akiai, o kuo tikresnis. Jis žiūrovą turi pritraukti turiniu, o ne spalvingumu. 

Siekiant išsiaiškinti, kaip nuotraukos apdorotos, jos yra tikrinamos specialiomis programomis: 

– Šiemet nustebino, kad turim didžiausią diskvalifikuotų fotografijų skaičių – jų daugiau nei trisdešimt. 

Nuostatuose nurodyta, jog konkurse gali dalyvauti fotografai, nuolat bendradarbiaujantys su žiniasklaida. Tai reiškia atsakomybę – vadinasi, redaktoriai šiais žmonėmis pasitiki, tai nėra atsitiktiniai autoriai, atsiuntę atsitiktines nuotraukas. 

– Fotožurnalistai stebi ir vaizdais pasakoja, kaip visuomenėje jaučiasi žmogus. Sugriežtintos ir kasmet pildomos konkurso taisyklės bei aukščiausių pasaulinių standartų laikymasis padeda išsaugoti visuomenės pasitikėjimą, – teigia Jonas Staselis.

 – Sunkiausia turbūt fotografuoti scenas, kurios mums geriausiai pažįstamos – šeima, namai, mūsų šalis. Tačiau, manau, kad taip padaromos ir pačios geriausios nuotraukos. Kasdienio gyvenimo vaizdai, naujienos pasakoja mūsų gyvenamo laiko istoriją, dokumentuoja mūsų gyvenimą. Kam keliauti kur nors toli, kai istorija čia pat – jums po ranka. Esu įsitikinusi, kad fotografas privalo visuomet stengtis prieiti prie fotografuojamojo kuo arčiau. Nuotrauką paprastai turi lydėti išsamus parašas: kas, kur, kada? Be parašo ji beprasmė, ir dauguma žiniasklaidos priemonių nepriims vaizdo be parašo, – mintimis dalijasi vertinimo komisijos narė, fotoredaktorė Katherine Kay-Mouat iš Prancūzijos. – Šiandien visi turi fotoaparatą, telefoną. Apibendrintai perteikti įvykį vaizdu, užfiksuoti laiką, vietą bei veiksmą ir pateikti tą vaizdą tokiu formatu, kad jį būtų galima panaudoti žiniasklaidoje, visam tam reikia talento.

„Auksinio kadro“ nugalėtojai. P. PALECKIO Fotobanko nuotr.

 – Konkursui pateiktas geras nuotraukas buvo galima pastebėti iš karto, komisijos nariai dirbo sutartinai, be jokių kritiškų nuomonių skirtumų, – atskleidžia fotožurnalistas Andras Kralla iš Estijos. – Nespausk mygtuko, jei nematai scenos prasmės. Fotografai turėtų kritiškiau žiūrėti į savo nuotraukas, ypač į tas, kurios atrinktos konkursui… Žinoma, buvo stiprių nuotraukų, kur fotografų požiūris nustebino. Skatinčiau autorius daugiau padirbėti su savo projektais, kad jie būtų išraiškingesni ir labiau išsiskirtų. Niekam iš vertinimo komisijos neįdomu žiūrėti į dešimtis ministro pirmininko veido išraiškas fiksuojančių nuotraukų… 

Taigi šis žurnalistinės fotografijos konkursas pristato svarbiausių praėjusių metų šalies įvykių, aktualijų, asmenybių nuotraukas. Įvairios temos, atskleidžiančios socialinę, kultūrinę, politinę mozaiką, ir susidėlioja į bendrą šalies gyvenimo paletę. 

Konkurso turinys atspindi, kad šiuolaikinė fotožurnalistika susiduria su iššūkiais, kokia yra jos prasmė, misija. Ar ji, laisvėjant pateikimo formoms ir būdams, turi išlaikyti griežtus žurnalistikos standartus ir etiką? Dar psichoanalizės pradininkas Zigmundas Froidas yra sakęs: „Dauguma žmonių iš tikrųjų nenori laisvės, nes ji siūlo atsakomybę, o atsakomybė daugumą žmonių gąsdina.“ 

– Kai turi rinktis iš tokios nuotraukų gausos, viena vertus, prisimeni visas praėjusių metų aktualijas, kita vertus, susidaro įspūdis, kad Lietuvoje gyvena tik vyresnio arba senyvo amžiaus žmonės ir politikai. Norėtųsi platesnio temų spektro ir kitokio požiūrio, – fotografams linki vertinimo komisijos narė Žaneta Fomova, „JCDecaux Lietuva“ generalinė direktorė. 

Aida pripažįsta, kad vis dėlto smagu pasidairyti, ką ir kaip fotografuoja kolegos, kokias nuotraukas jie pateikė konkursui ir kaip buvo įvertintos. Smagu sulaukti draugiško ir kolegiško palaikymo, pavyzdžiui, iš panevėžiečio Stanislovo Bagdonavičiaus ir kitų fotografų. 

Tačiau pasidžiaugimo laimėjimu akimirkos trumpos, o toliau vėl neriame į kasdienių įvykių sūkurį, į herojų paieškas pačiuose nuošaliausiuose savo krašto kampeliuose.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.