– atskleidžia buvęs Pasvalio gimnazistas, o dabar Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos auklėtinis Benas Jackūnas.
– Kadangi kalbiname šv. Velykų išvakarėse, kokios jos iš Tavo vaikystės, gimnazijos laikų? Ir kokios bus šiemet jau Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijoje?
– Nuo vaikystės iki dabar Velykos mano gyvenime nelabai keitėsi. Išvakarėse su šeima dažome margučius pas vieną močiutę, o pas kitą švenčiame pagrindinę Velykų dieną drauge su giminaičiais.Visada pasidarydavau kuo didesnę gūžtelę, kurioje turėdavau rasti dovanų. Bėgant laikui gūžtelės dydis vis mažėjo, o per šias Velykas turbūt jos iš viso nebebus. Keičiasi švenčių prasmė. Supratau, jog didžiausia dovana yra šeima bei pats Kristus ir Jo prisikėlimas. Vaikystėje per Didįjį Šeštadienį net neidavau į bažnyčią, kadangi norėjau kuo gražiau paruošti gūžtelę ir laukti Velykų ryto, kada rasiu ten dovanų. Atsimenu, kaip su broliu, pusbroliais ir pussesere pradėjome mėtytis kiaušiniais. Visas senelių kambarys buvo „velykinis“. O pačiame kiaušinių karo įkarštyje atėjo dabar jau amžiną atilsį senelis, kuris užsiuto ir su lazda mus vaikėsi po kiemą. Buvo daug adrenalino ir labai linksma. Tačiau šiandien neįsivaizduoju savo Velykų be šv. Mišių. Dažnai visos dovanos ir margučiai užgožia pagrindinę šventės esmę – Kristaus prisikėlimą. Jėzaus prisikėlimas yra ženklas mums, jog po mirties viskas nesibaigia, o tik tęsiasi. Tai turi kalbėti mums kie- – atskleidžia buvęs Pasvalio gimnazistas, o dabar Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarijos auklėtinis Benas Jackūnas. kviena diena.
Šiais metais šv. Velykas švęsiu namie, dalyvausiu šv. Mišiose ir, žinoma, susitiksiu su giminaičiais, kurių gan ilgai nemačiau. Tikiuosi, jog šią šventę kasmet išgyvensiu vis giliau ir prasmingiau.
– Kada tvirtai apsisprendei stoti į seminariją ir tapti dvasininku? Ar daug buvo dvejonių, kokios jos?
– Į bažnyčią su močiute ėjau nuo vaikystės. Kai pradėjau patarnauti per šv. Mišias, į galvą ėmė lįsti pirmieji svarstymai apie kunigystę. Pradėjau vaidinti kunigą. Dviratis buvo mano transporto priemonė, kuria važiuodavau „aukoti“ šv. Mišių močiutės šiltnamyje. Įsivaizduodavau, jog aš esu didelis kunigėlis (tada man buvo 7–8 metai), o prieš mane būrys vaikų, kuriems aš sakau pamokslą ir po to uždavinėju klausimus (kaip kvailai turėjo atrodyti iš šalies). Buvau netgi pasidaręs komuninę taurę iš modelino. Pati pradžia – tik toks žaidimas, ir nieko rimto nesitikėjau. Pirmąjį abstraktų ženklą gavau iš savo prosenelės. Pas ją melsdavomės per gegužines pamaldas. Vieną kartą ji pažvelgė į mane ir pasakė, kad būsiu kitoks, negu visi kiti jos proanūkiai. Tuo metu nelabai supratau, ką ji turėjo omeny…
Prasidėjo paauglystė, atėjau į gimnaziją, atsirado naujų draugų, nauja aplinka ir supratau, kad nebenoriu tikėti ir nebereikia man jokio Dievo. Maniau, jog religija tik kvailiams bei neišsilavinusiems žmonėms. Atsirado laisvė, kurios nevaržė jokie Dievo įsakymai… Pradėjau vartoti alkoholį, linksmintis ir galų gale toks lėbavimas pasibaigė, kai susirgau plaučių uždegimu. Tada Dievas sustabdė ir leido apgalvoti, ar tikrai einu geru keliu. Na, aišku, tas dvi savaites ligoninėje lyg ir mąsčiau kažką apie gyvenimo prasmę, bet vis tiek sakiau, kad Dievo nėra, nors giliai viduje jaučiau, jog klystu, tik nenorėjau to pripažinti.
Vienuoliktos klasės pabaigoje ėmiau suprasti, jog ilgiau taip tęstis nebegali, nes nebejaučiau nei laimės, nei laisvės, o tik anarchiją, kuri naikino mano asmenybę iš vidaus. Tuomet ryžausi ieškoti atsakymų.
Kadangi svaigalai jau neužpildė mano vidaus, norėjau kažko daugiau, pradėjau svajoti apie tą amžiną laimę. Pamačiau knygą „Kur Dievas, kai skauda?“, ją nusipirkau ir perskaitęs nebegalėjau sustoti. Vis pirkdavau ir pirkdavau dvasines, teologines knygas ir rasdavau atsakymus, kurių nesugebėjau rasti anksčiau. Tada supratau, koks silpnas buvo mano tikėjimas. Suvokiau, jog tikėjau, tačiau neturėjau nė menkiausio suvokimo, ką aš tikiu ir koks tai lobis. Skaitydamas knygas apie Dievą, supratau, kad skaitau apie Jį, bet ne Jo paties Žodį – Šventąjį Raštą. Va, tada tai prasidėjo… Pradėjau skaityti Evangeliją ir pamačiau, koks Dievas mylintis ir ištikimas. Pamačiau visai kitokį Dievą, negu vaikystėjė. Suvokiau, jog Dievo įsakymai duoti iš meilės lyg instrukcija, pagal kurią turiu gyventi, norėdamas nesubyrėti kaip koks prastai surinktas konstruktorius. Taip vėl iškilo klausimas apie pašaukimą. Tada pradėjau rimtai svarstyti, tačiau nepasitikėjau savimi ir prašiau Dievo, kad duotų man ženklą, ar Jis nori mane matyti kaip kunigą.
Pats pirmasis ženklas įvyko per Lietuvos jaunimo dienas Vilniuje. Visada turėjau viltį, jog prieš mirtį išpažinsiu visas savo nuodėmes, Dievulis atleis ir laimingas su visais čebatais nukeliausiu pas Jį. Deja, tą akimirką suvokiau, jog paskutinioji gali ateiti ir šiandien… Tad pirmą kartą nuėjau nuoširdžios išpažinties: išpyliau visą brudą, kuris buvo manyje, apnuoginau savo dūšią ir pirmą kartą pasijutau esąs laimingas ir užpildytas iš vidaus. Pajutau, jog tapau švariu langu, pro kurį vėl gali įeiti saulės šviesa. Po tos išpažinties pradėjau jausti Dievo artumą ir pastebėti Jo ženklus. Kunigas, kaip atgailą, liepė man nueiti į patalpą, kur vyko Švč. Sakramento adoracija, pakalbėti su Dievu dėl pašaukimo ir ieškoti atsakymų, ar ten yra mano kelias. Kadangi buvau su draugu ir tuo metu labai vėlavome grįžti nakvoti, galvojome niekur nebeiti. Tačiau aš jaučiau pareigą ir norėjau atlikti atgailą, tad prašiau užeiti nors trumpam. Besimelsdamas šalia pamačiau kažkokį lapelį. Paėmiau jį, o ten buvo popiežiaus malda už pašaukimus į pašvęstąjį gyvenimą. Supratau, jog tai ženklas, tačiau nepasidaviau ir mėginau save įtikinti, kad tik atsitiktinumas. Maniau, jog tokių lapelių ten yra ir daugiau. Deja, apsidairiau, o lapelis buvo vien prie manęs. Besimelsdami su draugu pavėlavome į troleibusą. Laukdami stotelėje kito, aš išsitraukiau kišeninę Bibliją ir šiaip šoviau Dievui: „Duok dar kokį ženklą“. Spontaniškai atsiverčiau Bibliją, o ten – ištrauka apie pašaukimą. Pradėjau kvatoti: „Na, Dievuli, Tu ir šposininkas.“
Kitas ženklas įvyko prekybos centre. Tada mokiausi vairuoti ir vienas žmogus turėjo laikyti mokyklinį vairavimo egzaminą, todėl instruktorius kitus paleido „Babilone“. Neturėdamas nei pinigų, nei ką veikti, nusprendžiau pasimelsti. Vėl Dievui šoviau, kad duotų ženklą. Ir tuo metu pro mane praėjo Panevėžio vyskupas. Supratau, jog išpažintis ir atvirumas sugrąžino santykį su Dievu.
Buvau ramus ir apsisprendęs. Bet kai į seminariją turėjau vežti dokumentus, pradėjau abejoti, atsirado baimė, nebepasitikėjau savimi nei Dievu. Apie tuos jausmus pasikalbėjau su Pasvalio dekanu kun. Henriku, kuris mane nuramino ir įkvėpė žengti link pasirinkto tikslo. Jis mane ir nuvežė į seminarijos stojamuosius, nes bijojo, kad galiu pabėgti (aišku, jis juokavo).
– Kaip tokį pasirinkimą vertino šeima, draugai, mokytojai…
– Tėvai neprieštaravo. Pasakė, jog čia yra mano gyvenimas, svarbiausia, kad būčiau laimingas. Tėtis slapčia net džiaugėsi, jautėsi onaravas. Mama tik paskutinę dieną buvo susijaudinusi ir sakė, kad verks, tačiau įėjus į seminariją ji pajuto ramybę. Užsiminė, jog namo išvažiuoja ramia širdimi, žinodama, kad atidavė mane į geras rankas.
Mano draugai nenustebo, nors iš pradžių galvojo, kad juokauju. O kai suprato, kad apie tai kalbu rimtai, mane palaikė, kartais net duodavo drausmės, jog turiu elgtis šiek tiek kukliau. Gal draugės labiau liūdėjo sakydamos, kad būčiau geras tėvas ir geras vyras.
Apie mano pasirinkimą žinojo tik keli mokytojai, kurie vis klausė, ar tikrai noriu paaukoti savo gyvenimą ir nekurti šeimos, ir t. t. Tačiau iš jų taip pat jaučiau palaikymą. Tad niekas man neprieštaravo. Turbūt žinojo, jog turiu tvirtą nuomonę, kurios niekas vis tiek nepajėgs pakeisti. Vieni liūdėjo, kad neturės gero vyro, kiti džiaugėsi, kad artimoje aplinkoje turės kunigėlį…
– Kaip įsivaizdavai studijas seminarijoje ir galbūt jos kažkuo nustebino, atradai netikėtų dalykų?
– Pradėjęs mokytis seminarijoje supratau, jog nebus viskas taip, kaip aš įsivaizdavau. O įsivaizdavau, kad ten visi šventi, kad alsuoja ramybė, kad vos tik ten įžengsiu ir atsidursiu lyg rojuj. Tačiau iš karto supratau, jog taip nėra ir nebus. Juk seminarija skirta žmonėms, o ne angelams. Teko nusileisti ant žemės ir sau pasakyti: „Sveikas sugrįžęs į realybę.“ Vilniaus seminarija yra nauja, gal tos sienos ir moderni aplinka šiek tiek vargino. Prireikė apie pusę metų, kol pripratau prie šios aplinkos. Dabar jaučiuosi ten savas. Seminarija tapo namais, kuriuose praleidžiu daugiau laiko nei namuose Pasvalyje.
– Kokia seminarijoje dienotvarkė? Kada ir kaip prasideda diena, ko mokotės, į ką gilinatės, kokie būna užsiėmimai? Jau būdami seminaristai kasdien susitinkate su palaikymo laukiančiais žmonėmis. Kokios čia patirtys?
– Kadangi mes gyvename ir mokomės parengiamajame kurse, atskirai nuo didžiosios seminarijos studentų, tai mūsų dienotvarkė skiriasi. Parengiamasis kursas yra skirtas atpažinti pašaukimą, įvertinti savo jėgas ir galimybes, taip pat psichinį krūvį, nes tenka daug laiko skirti įvairioms tarnystėms. Mūsų kurse yra 7 studentai, o visoj seminarijoj – 29.
Parengiamojo kurso diena prasideda 7 valandą koplyčioje rytmetine malda, mąstymu iš tos dienos Evangelijos ir šv. Mišiomis. Paskui einame pusryčiauti (valgyti duoda daug ir labai skaniai), kiekvieną pirmadienį turime tradiciją prieš pusryčius pasisverti. Sekasi neblogai, priaugau 8 kg (šypsosi). Po pusryčių – paskaitos. Palyginus su didžiąja seminarija, jų turime nedaug. Mokomės įvadinius dalykus: liturgikos, dvasingumo pagrindų, Katalikų Bažnyčios Katekizmo (Bažnyčios mokymas apie visą mūsų tikėjimą – katalikybę), etiketo, psichologijos, Lectio Divina (pamaldus Šv. Rašto skaitymas) ir išganymo istorijos (Biblijos istorija nuo Adomo iki Jėzaus). Studijos labai įdomios ir išsamios, derėtų kiekvienam tikinčiajam praeiti visą šią programą. Sesijų metu vadovybė sprendžia, kiek tu esi gabus mokytis ir patempti krūvį didžiojoje seminarijoje. Vis dėlto mokslas ten nėra pirmoje vietoje, nes turime įvairių tarnysčių. Pirmadieniais važiuojame į „Carito“ vaikų dienos centrą, kur su vaikais žaidžiame, padedame ruošti namų darbus bei linksmai praleisti laiką. Antradieniais vykstame į hospisą pas mirštančius ligonius. Dauguma jų yra onkologiniai ligoniai ir išgyvena labai neilgai, kartais vos keletą dienų. Su jais bendraujame, meldžiamės, padedame pavalgyti, atsigerti ir kitaip pasitarnauti kuo tik galime. Dažnai tenka melstis palatoje prie mirštančių ligonių, kurie mano tėvų ar dar jaunesnio amžiaus. Pas kai kuriuos ligonius net mirties valandą artimieji neateina atsisveikinti. Yra tikrai labai liūdnų istorijų, kuomet svetimi žmonės tampa tavo šeima, o artimieji palikę savo mamą, tėtį ar senelius likimo valiai. Po savaitės atvažiavę jų lovose dažnai randame jau naują ligonį. Tada supranti, kad viskas Dievo rankose ir iš savęs nieko negali padaryti. Galiu tik melstis ir sakyti Dievui: „Teesie Tavo valia, pasirūpink tuo Tu.“ Manau, pati geriausia malda, kai leidžiame veikti Dievui, kuo mažiau aiškindami, ką Jis turi daryti. Atrodome lyg skulptūros, kurios aiškina skulptoriui, kaip jis turėtų jas kurti. Hospiso tarnystė man patinka labiausiai, nes per ją suvokiau, kaip viskas trapu ir koks aš būčiau bejėgis, jeigu ne Dievas, kuris net didžiausioje kančioje suteikia prasmės. Dažnai matyti skirtumas tarp sergančių tikinčių ir netikinčių žmonių. Tikintieji jaučiasi gana ramiai bei noriai bendrauja, o netikintieji paprastai nenori kalbėti ir yra užsidarę. Viena tikinti moteris buvo tokia pilna optimizmo ir dėkojo Dievui už savo ligą, kad per ją suprato tikrąsias vertybes bei kiek daug gerų žmonių aplinkui. Ji džiaugėsi net menkiausia smulkmena savo palatoje. Tai tikrai buvo pavyzdys ir man pačiam, nes mėgstu pabambėti, jei nepasiseka.
Trečiadieniais sportuojame su vaikinais iš „Carito“ amatų centro. Dažniausiai jie iš gatvės, neturintys normalios šeimos ar būsto. Paprastai su jais žaidžiame krepšinį. Ketvirtadieniais vykstame pas psichinę negalią turinčius žmones, su kuriais užsiimame grupelėse. Aš esu pasirinkęs muzikos grupelę, tai tenka su jais ir padainuoti, ir pagroti, ir pakalbėti apie gyvenimą. Turėjome netgi koncertą, kurio metu man ir mano kurso draugui teko garbė dainuoti su operos solistu Liudu Mikalausku. Iš neįgaliųjų išmokau, kaip netapti neįgalios širdies. Kas iš to, kad galime vaikščioti, protauti, jei neturime įgalios širdies, gebančios mylėti ir džiaugtis kitais bei gyvenimu. Penktadieniais važiuojame į „Caritą“, kur padedame išdalinti maistą benamiams ir skurdžiai gyvenantiems žmonėms. Taip pat rūšiuojame maistą, kurį gauna „Caritas“ iš prekybos centrų. Neretai iš tų žmonių tenka išgirsti įvairių replikų, kurios kartais suerzina. Tačiau jie yra nelaimingi, nuskriausti, todėl negalima ant jų pykti, nors kartais norisi mestelt atgal kokią nors repliką.
Kiekvieną sekmadienį vykstame į įvairias parapijas, kur patarnaujame liturgijoje, bendraujame su kunigais. Su visu kursu aplankome ir savo gimtąsias parapijas. Susipažįstame su kunigais, tėvais, kartu pietaujame.
Per mėnesį kartą su savo kursu važiuojame į „Marijos radiją“ melstis rožinio ar Kryžiaus kelio tiesioginiame eteryje. Čia visiems atsiranda įtampos. Gerai, kad yra lapai su maldomis. Jei ne, turbūt užmirštume net „Tėve mūsų“.
Laiką leidžiame ne tik bažnyčioje. Jeigu vyksta krikščioniški renginiai, visada stengiamės dalyvauti. Tenka pabūti ir filmų premjerose su aktoriais ir režisieriais. Filmą apie šv. Faustiną ir Gailestingojo Jėzaus paveikslą greitai rodys ir Lietuvos kino salėse.
Turėjome „malonumą“ apsilankyti morge ir dalyvauti skrodime. Tai irgi vienas iš formacijos dalykų. Mums reikia pamatyti, kaip atrodo visas procesas iki laidotuvių. Buvo labai keista, tačiau ir įdomu. Pamačiau savo akimis, koks žmogus yra unikalus ir kaip sudėtingai sukurtas…
Šiuo metu kuriame spektaklį, kurį gegužės 1-ają rodysime savo tėvams. Taigi dabar visas darbas skirtas spektakliui, kitos tarnystės atšauktos. Mums padeda kurti aktorė Dalia Michelevičiūtė. Niekada negalvojau, jog po mokyklos vėl teks vaidinti ir seminarijoje. Sekasi gana neblogai, nes dar neužmiršau teatro paslapčių, kurių išmokė Pasvalio „Dramos“ režisierė Asta. Tai tikrai padeda gyvenime.
Ketvirtadieniais ir šeštadieniais turime laisvo laiko, paprastai važiuojame į senamiestį ar prekybos centrą. Dieną baigiame dvasiniu skaitymu ir naktine malda. Kai dabar pasakoju, atrodo, tiek daug visko darome, o realybėje net nepajunti, kaip laikas akimirksniu prabėga. Džiaugiuosi, jog per šiuos metus tiek daug patyriau ir prasmingai leidžiu laiką.
–Kas seminarijoje sunkiausia? Kiek metų čia trunka studijos?
– Seminarijoje studijos trunka 6 metus ir dar metai parengiamąjame kurse. Tad iš viso 7 metus. Pirmus dvejus metus mokomasi filosofijos, o kitus ketverius – teologijos. Į sutaną įrengia 3 kurse, kada prasideda teologijos studijos.
Seminarijoje nieko ypač sunkaus nėra. Gal tik norėtųsi dažniau grįžti į namus, nes paprastai parvažiuoju tik kartą per mėnesį. Sunkiausia išvažiuoti į namus ir paskui vėl grįžti į seminariją, vis iš naujo persilaužti. Tačiau kunigystėje laukia tas pats. Dažnai teks kraustytis iš vienos parapijos į kitą. Turime prie to priprasti. Kartais tenka patirti ir dvasinių kovų. Kadangi esu dar labai jaunas, tad kyla įvairių pagundų, su kuriomis tenka pakovoti. Kiekvieną dieną atsikėlęs turiu pasirinkti, ar toliau kovosiu ir sieksiu savo tikslo, ar pasiduosiu ir viską metęs grįšiu į namus. Su Dievo pagalba sekasi viską atlaikyti ir tapti dar stipresniu dvasiškai.
– Ar jaunimas, bendraamžiai randa kelią į Bažnyčią, gilinasi į Tikėjimą? Koks šiandien turėtų būti dvasininkas? Ar turi autoritetų?
– Jaunimas, manau, nori ieškoti ir rasti, tik problema, kad mūsų visuomenėje tiesa yra iškraipoma ir paverčiama blogiu, o melas dažnai paverčiamas gėriu. Jaunuoliams nėra tikrų autoritetų, kurie juos motyvuotų siekiant gėrio ir meilės. Juk dabar visi pirštai atsukti į save. Gyvename moderniais laikais, kai dauguma galvoja, kad Bažnyčia paseno ir nebėra madinga. Aišku, paauglystėje jautiesi pats protingiausias ir viską geriausiai išmanantis. Taip formuojasi jaunų žmonių vertybės. Deja, daugumai iki galo nesusiformuoja. Ir tėvai neberodo vaikams deramo pavyzdžio jau nuo pat vaikystės. Sako, jog negražu apkalbinėti, bet patys apkalbinėja savo kaimyną ar bendradarbį. Tad vaikui dažniausiai vertybes suteikia inernetas, o ne tėvai, kurie visada yra užsiėmę ir neturintys laiko. Taip yra ir su tikėjimu. Jeigu tėvai neina į bažnyčia, tai kodėl vaikas turėtų eiti. Daug jaunuolių ateina tik iš reikalo, nes nori gauti Sutvirtinimo sakramentą, nori viską kuo greičiau praeiti, gauti tą lapelį, jog esi sutvirtintas ir daugiau kojos nekelti į bažnyčią.
Pasitaiko dar skausmingesnių patirčių, kada jaunas žmogus nori eiti į bažnyčią, bet jam neleidžia tėvai. „Kam kurą deginti ir savo vaiką vežti į kažkokį pastatą, kur „plaunamos smegenys“ – teko girdėti ir tokių pasisakymų…
Šių dienų dvasininkas turėtų per daug „nekvepėti“ pasaulio dvasia. Kunigas neturi būti madingas, kad įtiktų kitiems ir jų ideologijai. Jis turi skelbti visų pirma tai, ką skelbė Jėzus, turi ne sėdėti bažnyčioje, bet eiti pas žmones. Dažnai ir mūsų popiežius Pranciškus sako, jog kunigas turi eiti į paribius ir ten ieškoti paklydusių avelių. Šiais laikais ir jaunimas retai ateis į bažnyčią, jeigu ten nematys visų pirma prasmingo džiaugsmo. Tad, manau, tiek dvasininkai, tiek tikintieji turi būti džiaugsmo, o ne liūdesio ir pykčio žmonės, kadangi mes esame Bažnyčia, kuri skelbia Gerąją, o ne blogąją Naujieną.
Autoritetų neturiu. Turbūt visi kunigai ir klierikai turi lygiuotis į vienintelį tikrą kunigą – Jėzų. Tačiau yra kunigų, iš kurių mokausi mylėti artimą bei skleisti teisingą ir neiškraipytą Dievo Žodį. Kadangi esu toks pat silpnas bei nuodėmingas žmogus, tad stengiuosi nenuvilti kitų, o ypač Dievo.
– Ko palinkėtum šv. Velykų proga?
– Yra istorija apie žmones, kurie nešė savo gyvenimo kryžius. Vienas žmogelis sugalvojo pasitrumpinti savo kryžių, kad būtų lengviau nešti. Taip jis eidamas vis trumpino ir trumpino, kol kryžius tapo lengvesnis. Tuo metu visi nešusieji savo kryžius priėjo skardį. Kitame skardžio gale buvo rojus. Žmonės savo kryžius patiesė virš prarajos ir perėjo į rojų. O tas žmogelis, kuris sutrumpino savo kryžių, įkrito į prarają.
Tad noriu palinkėti šv. Velykų proga nebijoti nešti savo kryžiaus. Kryžius nėra mirties simbolis. Kryžius – vilties simbolis. Kas pradeda su kryžiumi, visada baigia prisikėlimu.
– Ačiū už pokalbį.
