Kiaulės metais gimusios rinkūnietės kolekcijoje – beveik tūkstantis paršelių

Rinkūnų kaimo gyventojos Aušros Masilevičienės kiaulių „ūkis“ riestasnukių gausumu neaplenktų gal tik danų kiaulininkystės kompleksų. Kai kiaulių mūsų krašte vis mažėja, rinkūnietės „banda“ plečiasi – kasmet pagausėja maždaug šimtu paršelių. Šiandien jų iš viso yra aštuoni su puse šimto. Šiai „bandai“ nebaisus joks kiaulių maras, nes joje visos kiaulės ir paršeliai – įspūdingos kolekcijos eksponatai. Aušra savo pomėgį puoselėja jau septyniolika metų. 

Ir antspaude – paršelio šnipas 

– Pirmąją suvenyrinę kiaulaitę įsigijau berods 2002-aisiais, per Joninių šventę Piniavoje. Vaikščiojau po mugę ir ant vieno prekystalio pamačiau tiesiai į mane žvelgiantį linksmą molinį paršelį. Negalėjau praeiti jo nenusipirkusi. O parsinešusi namo vis pagalvodavau, jog jam vienam liūdna. Va taip viskas ir prasidėjo, – šypsosi „Darbo“ pašnekovė. 

Aušra Masilevičienė atvirauja, jog pati brangiausia jai yra šviesaus atminimo tėčio padovanota kiaulės figūrėlė, pirkta Pasvalio miesto šventės mugėje. Nors ir paprasta, bet labai miela, saugoma kaip amžinybėn išėjusio tėvelio, vieno pirmųjų Pasvalio krašto ūkininkų, atminimas. 

Aušros surinktos gausios kolekcijos eksponatai pagaminti iš pačių įvairiausių medžiagų – molio, stiklo, porceliano, medžio, metalo, tekstilės, veltinio, vaško… Yra net marcipaninis paršiukas, kurį būtų galima gardžiai suvalgyti, bet prisiekusiai kolekcionierei net tokia mintis nekyla. Aušros mama dukrai iš Palangos dovanų parvežė gintaro gabalėliais inkrustuotą paršelį. Kaip šmaikštauja pati rinkūnietė, jis – tai jau tikrai lietuviškos veislės. 

Eksponatų paskirtis irgi labai įvairi – pakabukai, švilpukai, varpeliai, atšvaitai, papuošalai – auskarai, sagės, plaukų segtukai, žvakidės ir žvakės – vaško kiaulaitės, sausainių formelės, muilo figūrėlės. Yra net „sapnų gaudyklė“ su skambčiojančiais molio paršeliais, stiklinis Kalėdų eglutės žaisliukas, sparnuotas porcelianinis paršelis. Pūpso nemažai kiaulių-taupyklių – kaipgi be jų. 

Kiaulės formos net ir bloknotas, į kurį Aušra surašo savo „ūkio“ statistiką. Kolekcionierė turi ir antspaudą: jame irgi ne kas kitas, o apvalus paršelio šnipas. 

Kolekcijos magnetukai suklijuoti ant metalinės kiaulės formos plokštės. 

Nors dauguma Aušros Masilevičienės surinktų eksponatų įkurdinti ant medinių lentynų erdvaus namo antro aukšto koridoriuje, jų galima pamatyti ir miegamajame, ir virtuvėje. Buityje puikiai pritaikyti kiaulės formos mediniai padėklai, pjaustymo lentelės, druskinės, pipirinės. 

Eksponatai – iš kelionių ir mugių 

Dauguma paršelių į Aušros kolekciją atkeliavo kaip vyro Virginijaus, jo sesers Audronės ir kitų giminaičių, dukros Ugnės, sūnaus Roko, seserų Lidos, Ligitos ir Aidos dovanos. Rinkūnietės draugai bei kaimynai irgi žino apie jos pomėgį, tad nė nebeklausia, kokių lauktuvių parvežti iš kelionių. 

– Vieną Kalėdų rytą ant laiptų mane pasitiko vaikščiojantis paršelis, – namiškių išradingumu džiaugiasi moteris. 

Iš toliausiai atkeliavusią kiaulaitę – pieštuką kolekcionierės sesuo Aida parvežė iš Portugalijos. O Islandijoje dirbantis Aušros krikštasūnis šioje šalyje suvenyrinės kiaulaitės niekur nerado, tad, norėdamas nudžiuginti savo krikšto mamą, nupirko visą naminių gyvulių figūrėlių komplektą, nes jame buvo ir paršelis. 

– Aš pati, mano dukra ir sesers sūnus esame gimę Kiaulės metais, tad 2019-ieji, vėl sugrįžę Kiaulės metai, mums yra ypatingi, – sako rinkūnietė. 

Ir Aušra, ir jos vyras Virginijus gimė ir augo čia pat – Rinkūnuose: vienas vienam, kitas kitam kaimo gale. O šiemet – jau sidabrinis jų vestuvių jubiliejus. Masilevičių dukra Ugnė, baigusi muzikos pedagogikos studijas, įsikūrė ir dirba Vilniuje, sūnus Rokas Vilniaus universitete studijuoja matematiką, bet dabar metams išvyko padirbėti į Londoną. Visai netoliese gyvena visos trys Aušros seserys. Ligita – Jurgėnuose, Aida – Pasvalyje, Lida – čia pat, Rinkūnuose. 

Gimtosiose Aušros ir Virginijaus sodybose šiandien šeimininkauja abiejų mamos, arba kaip jas vadina anūkai, babytė Zinaida ir babytė Joana.

– Kai sūnų ar dukrą siųsdavom pas kurią nors močiutę, būtinai reikėdavo pridėti ir jos vardą, nes jei pasakysi „nueik pas babą“, nežinos į kurį kaimo galą eiti, – juokiasi Aušra. – Abi močiutės mums labai daug pagelbėjo auginant vaikus. Abi jos ir šiandien dar žvalios, energingos, pelniusios Rinkūnų bendruomenės padėkas už aktyvų dalyvavimą renginiuose. 

Aušra – irgi aktyvi bendruomenės narė, visuomeninei veiklai skirianti daug savo laiko. Moteris kasdien važinėja į darbą Pasvalyje, kur dirba buhaltere. Jos vyras Virginijus triūsa miškuose, valdo miško ruošos techniką. 

Aušra Masilevičienė mėgsta keliauti ir iš kelionių niekada negrįžta be naujo eksponato savo kolekcijai. Vienas naujausių – iš Ukrainos parsivežta medinė kiaulaitė, išmarginta tautiškais ukrainiečių ornamentais. Kiaulaičių savo kolekcijai rinkūnietė ieško lankomų miestų amatininkų parduotuvėlėse, sendaikčių turgeliuose. O Pasvalio turguje Aušrą pažįsta visi sendaikčių pardavėjai ir dažnai pamalonina sakydami, kad gavę įdomesnę paršelio figūrėlę specialiai atidėjo ir laukė kol apsilankys šių gyvūnėlių kolekcininkė. Būtent pas juos ir slypi didžiausi eksponatų lobynai, atkeliaujantys iš svetur kartu su kitais kažkam nebereikalingais mažmožiais. 

Pro amatininkų kūriniais ar kitais suvenyrais nukrautus stalus Aušra Masilevičienė nepraeina ir mugėse, kai atvažiuoja į kurio nors miesto šventę. Moteris prisipažįsta, jog pati sau yra prisakiusi, jog nevalia toj pačioj mugėj pirkti daugiau kaip dvi kiaulaites, nes kolekcionavimo aistra užsikrėtusio žmogaus apetitui ribų nėra…

Kiaulė – sėkmės ir laimės simbolis 

– Savo „ūkio“ gyvulėlius vis pakilnoju, prisimenu, kaip kuris į mano namus pateko, juos dovanojusius žmones ir tas malonias akimirkas. O porą kartų per metus rengiu generalinio jų švarinimo dienas: nušluostau dulkes, nuvalau ir ausytes, ir uodegytes. Mane visada pralinksmina žaismingos kiaulaičių snukučių išraiškos, jų pozos. Pažiūrėkit, kiekviena vis kitokia. Viena kaip karalienė soste sėdi, kita smagiai kojomis tabaluoja. Kai kurios išsipusčiusios kaip tikros damos – su šalikėliais, skrybėlaitėmis, karoliais. Arba vėjavaikiškos – su kaselėmis, kaspinėliais. Atrodo, tuoj pradės kriuksėti ir čiaumoti. Yra ir labai rimtų, akiniuotų. Eksponatų „profesijos“ irgi įvairios – daktarai, jūreiviai, futbolininkai, daržininkai, virėjai… Kiaulių figūrėlės skiriasi ir savo dydžiu. Bene storiausios – kiaulės taupyklės, bet yra ir miniatiūrinių, nago dydžio eksponatų. Žmonių, kurie tas kiaulaites sukūrė, fantazija itin laki. Dauguma mano kolekcijos paršelių – amatininkų kūriniai, sušildyti jų rankų, todėl dar mielesni, – į savo kolekcijos kiaulaites meiliai žvelgia rinkūnietė. 

Būna, kad molio ar porceliano paršelis netyčia iškrenta iš rankų, nuskyla ausis ar uodega. Ne vieną padykęs katinas yra sudaužęs. Tada pagalbon Aušra kviečiasi savo sutuoktinį Virginijų: jo miklios rankos viską taip dailiai suklijuoja, kad nė žymės nelieka. 

Kiaulė laikoma sėkmės, laimės simboliu. Anot Aušros, didelė neteisybė, kai žmonės sako: „Pasigėrė kaip kiaulė“… 

– Juk tai pačių žmonių nuodėmė ir nereikėtų jos primesti kiaulėms. Iš tiesų kiaulė – taikus, draugiškas naminis gyvūnas, dar ir protingas bei labai prieraišus. Anksčiau pati jas auginau, tad žinau iš patirties, – teigia paršelių kolekcininkė Aušra Masilevičienė, linkėdama, kad Kiaulės metai būtų laimingi ir sėkmingi visiems Pasvalio krašto žmonėms.