Laimės hormono fanai renkasi antradieniais

„Kur šiame amžinai skubančiame pasaulyje rasite vietą, kurioje
galėtumėte pusantros valandos pabūti prisiglaudę prie artimo žmogaus?“ – klausia šokių mokytoja Agnė Motuzienė. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Legendinė olandų šokėja ir kurtizanė Mata Hari yra pasakiusi: „Šokis – tai poema, o kiekvienas jo judesys – žodis“.

Kiekvieną antradienį Pasvalio Svalios mokyklos sporto salėje karaliauja šokis. Lotynų muzikos garsus čia keičia svaiginančios valso melodijos, persipinančios su skardžiu juoku. Nesu tikras, ar visi iš daugiau nei pusšimčio čia besirenkančių šokių studijos „Aistra šokiui“ narių galėtų mėgstamam užsiėmimui parašyti poemą, tačiau gražių žodžių nepritrūko nė vienas.

Dvi kairės kojos…

Šokių studijos įkūrėja, siela ir „varikliukas“ – talačkonietė Agnė Motuzienė. Nuo mažų dienų svajojusi apie šokius, šiandien svajonę pavertė mėgstamu užsiėmimu ir gyvenimo būdu.

– Kai buvau pirmokė, rinko naują jaunųjų šokėjų grupę. Pusbrolis pateko, o man vietos neliko… Devintoje klasėje prisiprašiau į šokių būrelį (ten buvo galima šokti tik nuo dešimtos klasės). Tačiau galutinai svajonė išsipildė tik suaugus.

Baigusi vidurinę, Kaune pasirinkau kūno kultūros ir šokio studijas. Studijų specializacija buvo šokiai, tad teko susipažinti su visais stiliais: baletu, pramoginiais, buitiniais, liaudies šokiais… Baigusi studijas darbo laikinojoje sostinėje nerado, o štai Panevėžyje laukė net šeši pasiūlymai.

– Dienomis šokti mokiau darželinukus, o vakarais – suaugusius. Mano šokėjų amžius buvo nuo trejų iki šešiasdešimties metų.

Vėliau Agnė gaus darbo pasiūlymą Joniškėlio Igno Karpio žemės ūkio ir paslaugų mokykloje. Čia ji sutiks savo meilę – Mindaugą, kurį taip pat privers per gyvenimą eiti šokio žingsneliu.

– Pamenu, pakviečiau Mindaugą ateiti šokti, o jis man pradėjo aiškinti, jog jo abi kojos kairės. Nenusileidau, ir po kurio laiko įtikinau, kad yra ne tik kairė, bet ir dešinė koja. O šiandien, jei reikia, jis mane pavaduoja per užsiėmimus…

Agnė jau dešimt metų priklauso Kaune įsikūrusiam klubui „Aistra šokiui“. Jos iniciatyva klubo filialas atsirado ir Pasvalyje. Tiesa, buvo kelerių metų pertrauka – moteris augino vaikus, bet nuo praeitų metų lapkričio kiekvieną antradienį šokių mėgėjai renkasi Svalios mokyklos salėje.

Aštuonioliktą valandą prasideda solo latino (linijiniai) šokiai, kuriuos lanko gausus, daugiau negu keturiasdešimties moterų ir merginų būrys. Po valandos moteriškės parketą užleidžia pramoginių šokių repeticijai, kurią lanko tuzinas porų.

– Maždaug keturiasdešimt procentų porų ateina šokti abipusiu susitarimu. Penkiasdešimt procentų – moterų iniciatyva ir dešimt procentų – vyrų. Pastarieji nuolat kartoja, kad jų abi kojos kairės, tad moterims tenka griebtis įvairių gudrybių – pavyzdžiui, pasakyti, kad tai jos gimimo dienos noras ar sena svajonė, kurią privalo įvykdyti vyras, jei ją iš tiesų myli. Labai dažnai būna taip, kad po mėnesio ar dviejų vyrai šokti nori labiau nei jų žmonos. Ir dabar yra viena pora, kai vyras niekaip garsiai nenori pripažinti, kad šokiai jam patinka vien todėl, kad į užsiėmimus jį atvedė žmona, – šypsosi pašnekovė.

Apsauga nuo Alzheimerio ligos

Šokių mokytojos teigimu, žmones į klubą traukia galimybė pasportuoti, smagiai praleisti laiką ir suartėti.

– Kur šiame amžinai skubančiame pasaulyje rasite vietą, kurioje galėtumėte pusantros valandos pabūti prisiglaudę prie artimo žmogaus? Ir ne tik prisiglaudę. Reikia nuolat palaikyti kontaktą, paimti už rankos, vesti… Tiesa, šiuolaikinės moterys ne visos nori būti vedamos. Tokioms labai sunku pasakyti – leiskite bent ant parketo vadovauti vyrams…

Linijinių šokių šokėjos mokosi salsos, čia čia čia, rumbos, bačiatos, džaivo žingsneliu. Poros gilinasi į klasikinių šokių subtilybes. Ir jei kas mano, kad šokis – tik lengvas kūno judinimas muzikos ritmu – smarkiai klysta.

– Šokiai išjudina visus kūno raumenis. Kartą buvo atėjęs vyras, kuris kilnoja sunkumus treniruoklių salėje. Pasibaigus repeticijai jis vos gaudė kvapą ir tikino, kad svarmenų stūmimas – gerokai lengvesnis užsiėmimas. Beje, yra įrodyta, kad šokiai iki minimumo sumažina galimybę susirgti Alzheimerio liga.

Šokėja pasakoja, kad darbo netrūksta ir vasarą. Ją nuolat kviečia būsimieji jaunavedžiai, norintys bendro gyvenimo pradžią paženklinti bendru šokiu. Tai nauja tradicija, kurios populiarumas mūsų krašte kelinti metai iš eilės didėja geometrine progresija. Agnė tikina, kad išmokyti šokti valsą pakanka septynių pamokų. Tiesa, pasitaiko ir taip, kad tie patys jaunavedžiai grįžta ir tampa nuolatiniais šokių studijos lankytojais.

Šokis – kaip kapučino kava

Užsukome likus kelioms minutėms iki linijinių šokių repeticijos, tad į salę skubančios šokėjos nedaugžodžiavo. Pasvalietė Indiana pasakojo, kad „Aistrą šokiui“ lankė ir prieš išeinant Agnei motinystės atostogų, tad labai nudžiugo sužinojusi, jog šokių pamokos vėl vyks. Joniškėlietė Indrė seniai svajojusi apie tokias pamokas, nors sutuoktinio ir neįkalbėjo, užtat pati džiaugiasi smagia kompanija ir galimybe pasportuoti.

Linijinių šokių pamokos akimirka. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

– Mano gyvenimo būdas – judesys. O šokiai tai ir sportas, ir malonumas kartu. Kaip kapučino kava – suteikia ir žvalumo, ir maloniai nuteikia, – tikino iš Joniškėlio į treniruotes važinėjanti Rima.

Vaistai nuo žiemos depresijos

Nežinau kaip jums, bet šių eilučių autoriui valso melodija asocijuojasi su taurumu, pakylėjimu ir aristokratiškumu. Ir nors mūsų apsilankymo dieną studijos „Aistra šokiui“ poros nevilkėjo nei juodų frakų, nei šilko ar satino suknelių, užsimerkus atrodė, kad viskas vyksta ne Pasvalyje, o kokioje nors prabangioje Vienos pokylių salėje.

Štai meškalaukietė Laura Volungevičiūtė čia užsuka tam, kad išmoktų šokti ir prasmingai praleistų ilgas žiemos atostogas. Šiltuoju metų sezonu mergina dirba prabangiame Kroatijos salos viešbutyje. Kol neprasidėjo naujas sezonas, ji ilsisi namuose, o antradienio vakarus leidžia šokių aikštelėje.

– Lotynų muzika – pats geriausias būdas išvengti žiemos depresijos, – įsitikinusi mergina.

Lauros partneris – Nereikonių kaime gyvenantis jaunasis ūkininkas Mindaugas Rapkevičius įsitikinęs, jog mokėjimas šokti parodo ir tam tikrą žmogaus išsilavinimą.

– Tai universalus dalykas, kuris, pirmiausia, suteikia daugiau pasitikėjimo savimi. Todėl šokius lankau ne kad ką nors nustebinčiau šokių aikštelėje, bet dėl savęs. Mėgstu salsą. Patinka šio šokio choreografija ir universalumas. Taip pat esu neabejingas valsui. Jis įdomus ir jį mokėti šokti man daug ką reiškia, – sakė Mindaugas.

Vaikinas tikino, kad šokiuose sunkiausia priversti kūną judėti ne taip, kaip patogu, o taip, kaip reikia.

Pasvaliečiai Lina ir Darius Gudvaliai dirba sėdimą darbą, tad į šokius pirmiausia žiūri kaip į galimybę pajudėti. Iš pradžių užsukę vienai pamokai, pora netruko „užsikabinti“ ir dabar džiaugiasi galimybe bent kartą per savaitę laiką praleisti kartu.

Santykių terapija

Diliauskuose gyvenančią Lijaną Markevičienę šokti įkalbėjo jos vyras Audrius. O pastarąjį – ilgametis šokėjas ir kelionių dviračiais entuziastas Šarūnas Kvedaras.

– Šokiai – puiki santykių terapija. Būna, einame į repeticiją susipykę, nesikalbantys, o šokdami imame juoktis ir susitaikome. Žavi Agnės pozityvumas. Prie kiekvieno prieis, parodys, pamokys… Ji turi labai gerą šokių mokytojos aurą. Tad kiekvieną antradienį po darbų skubame ne prie televizoriaus, o į Svalios mokyklos salę. Nes žinome, kad bus smagu…

O štai Lidos ir Algio Ubavičių šeimoje šokių iniciatorė buvo žmona.

– Ar mano vyras nori šokti? Pasakiau jam, kad jei nori, jog išleisčiau į medžioklę, turi ir man parodyti dėmesio ir eiti šokti. Ir jam šokti patinka, – kvatojasi Lida. – Iš tiesų tai puiki proga pabūti kartu. Tuoj ateis pavasaris, vyras ūkininkas šokių aikštelę iškeis į laukus. Bet man pažadėjo, kad ir kitais metais lankysime „Aistrą šokiui“. Koks sunkiausias šokis? Valsas. Į vieną pusę suktis moku, o į kitą – susipina kojos. Tada sustojame. Aš žiūriu į vyrą, jis į mane ir… juokiamės.

Numindžiotų pėdų magija

Pasvalietė Inga Krapavickienė su vyru Roku anaiptol ne naujokai ant parketo.

– Kai studijavau filologiją, buvo tradicija antro kurso studentėms eiti į Karo akademiją ir mokytis šokti su būsimais kariškiais. Už tai buvo duodami papildomi kreditai. Šokius pradėjau lankyti, bet nebaigiau, nes sutikau savo būsimą vyrą Roką… Su juo šokti mokėmės pas garsią šokėją Kateriną Voropaj. Mokytojai gal dvejus metus teko nuolat gesinti ant parketo kylančias ugnis – mes vis kaltinome vienas kitą, kad blogai šokame. Šiuolaikinei moteriai sunku susitaikyti, kad vyras ją veda aikštelėje… Atėjus pas Agnę, viskas labai gražiai susidėliojo į vietas. Aš dirbu vadovaujamą darbą ir labai džiaugiuosi, kad šokių aikštelėje galiu atsipalaiduoti ir leisti vyrui mane vesti. Tam prireikė nemažai laiko. Dabar ant parketo dažnai juokiamės ir nebesipykstame. Mėgstamiausias šokis – salsa, kuris žavi savo temperamentu. Mums visai gerai sekasi šokti valsą. Tiesa, tai labai pretenzingas šokis, reikalaujantis taisyklingos ir griežtos laikysenos. Kuo žavi šis užsiėmimas? Žinote, čia net numindytos pėdos turi savo žavesio… Galėčiau įvardinti tris priežastis: laikas su mylimu žmogumi; sportinė nauda – jei šoki iš širdies, būni šlapias iki paskutinio siūlelio; gera muzika ir šokis labai padidina laimės hormonų kiekį žmogaus organizme…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.