Dvidešimt metų Pasvalyje tarnaujantis karys savanoris dalyvavo misijose ir Kosove, ir Malyje

Laimis Stipinas, buvęs ustukietis, o dabar gyvenantis Panevėžyje ir dirbantis Panevėžio priešgaisrinėje gelbėjimo tarnyboje, jau dvidešimt metų yra karys savanoris. 

– Net nepastebėjau, kaip tie metai pralėkė, – šyptels 503 lengvosios pėstininkų kuopos karys savanoris Laimis Stipinas, paklaustas, kodėl tiek ilgai čia tarnauja, o ir sutikome jį budintį Pasvalyje. 

Laimis, kaip karys savanoris, dalyvauja pratybose ir mokymuose, o 2005 ir 2009 metais vyko į tarptautines misijas Kosove, pernai – Malyje. Taigi pusmetį teko praleisti ir Afrikos žemyne. 

– Labai gaila, kad dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių negalėjau dalyvauti misijoje Afganistane. Vieną kartą – dėl darbo, kitą – dėl šeimos,– išsitaria Pasvalyje tarnaujantis karys savanoris…

Laimis Stipinas – 503 lengvosios pėstininkų kuopos karys savanoris. Aidos DULKIENĖS
nuotrauka

Būtent šiandien Krašto apsaugos savanorių pajėgos mini įkūrimo metines. 1991 metų sausio 17 dieną, po Sovietų Sąjungos bandymo ginkluota jėga nuversti teisėtą Lietuvos vyriausybę, Aukščiausioji Taryba priėmė įstatymą dėl Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos įkūrimo. 

Šios tarnybos įkūrimas įteisino savanorių veiklą ir į valstybės gynimą oficialiai įtraukė visuomenę, kuri teisėtai galėjo ginti savo besikuriančią valstybę. Juridiškai legalizuotos jau veikiančios savanorių formuotės, pradėjusios kurtis 1990-aisiais. 

Per 1991-ųjų Sausio įvykius Laimiui buvo trylika metų, mokėsi Ustukių pagrindinėje mokykloje ir iš tų laikų pirmiausia įstrigo šauliai, kvietę stoti į savo organizaciją. 

– O į savanorius 1998 metais pakvietė draugas ustukietis, kuris, beje, jau seniai paliko šią tarnybą, – prisimena Laimis Stipinas, prieš dvidešimt metų priklausęs Saločių kuopai. 

Anuomet nemažai savanorių važinėjo į Saločius, nes Pasvalio kuopa buvo užpildyta. 

Ir Saločių kuopoje yra tarnavę daugiau nei šešiasdešimt savanorių. 

Vėliau liko tik Pasvalio kuopa ir apskritai jaunimo ėmė sparčiai mažėti… 

Laimis Stipinas Malyje, bazėje prie šarvuočio.

– 2002-aisiais į pratybas rinkomės jau Pasvalyje, – sako Laimis, davęs priesaiką po ketverių metų tarnybos. 

Dabar kariai savanoriai prisiekia po trijų savaičių bazinio kurso, kur įgyja reikalingiausių įgūdžių. 

– Savanoriai gali tarnauti nuo aštuoniolikos iki šešiasdešimties metų. Mūsų kuopoje yra ir gimnazistų, ir studentų, tarnauja dvylika merginų ir moterų. Taigi turime įvairaus amžiaus bei profesijų karių savanorių, tačiau visada laukiam ir naujų narių, – kviečia Krašto apsaugos savanorių pajėgų Vyčio apygardos 5-osios rinktinės vyr. seržantas Aurimas Stuogis, 503 lengvosios pėstininkų kuopos kuopininkas. 

Neretai jaunuoliai vietoj devynių mėnesių privalomosios karo tarnybos renkasi ketverių metų savanorystę, savo laisvalaikį skiria mokymams ir pratyboms. Be to, ir toliau kviečiami atnaujinti karybos įgūdžius. 

O šeši kariai savanoriai, tarp jų ir Laimis Stipinas, Pasvalyje tarnauja apie dvidešimt metų. 

Nuo Krašto apsaugos savanorių pajėgų įkūrimo per dvidešimt aštuonerius metus jos sustiprėjo, puikiai aprūpinamos materialiai, atsivėrė galimybės dalyvauti misijose. 

– Karys taikos metu treniruojasi, bet misijose savo įgūdžius įtvirtina, – sako Laimis. 

Kaip pakliūti į misiją? 

Pirmiausia pats karys turi norėti, reikalingos vadų rekomendacijos, gera sveikata – ir fizinė, ir psichologinė, emocinė, ir apskritai fizinis pasirengimas. Tarkim, pasiruošimas į Malį truko penkias savaites. 

Viena misija tęsiasi pusę metų, kartais su visomis kelionėmis užtrunka iki septynių mėnesių. 

– Šeima su tuo jau susitaikiusi, – šypteli Laimis, kuris 2011 metais dėl vienturtės dukters gimimo negalėjo išvažiuoti į misiją Afganistane. 

Atranka į misijas tikrai nemenka, o ir norinčiųjų daugiau nei reikia. 

Bet Laimis Stipinas pasidžiaugia, kad kiek kartų norėjo, tiek į misijas ir buvo paimtas. Tokios patirtys užsienio kraštuose labai įdomios, vertingos, praplečia akiratį. Nors ir ruošiamasi pavojingoms, kritinėms situacijoms. 

– Pirmą kartą 2005-aisiais Kosove mūsų lietuvių būrys buvo įsikūręs lenkų bazėje. Po ketverių metų čia tarptautinę misiją atlikome irgi lenkų kuopos sudėtyje, tik jau amerikiečių bazėje, – Laimis palygina, jog ši bazė buvo paties aukščiausio lygio, net laisvalaikiui praleisti sudarytos įspūdingos sąlygos. 

Abiejose misijose Kosove Laimis buvo vairuotojas. Bene daugiausia iššūkių reikalaujanti užduotis – patrulis, kai pagal tvarkaraštį dviem džipais išvažiuojama patruliuoti į kalnuotas vietoves. 

Tiesa, nebuvo jokių kovinių veiksmų, tačiau ir Laimiui teko gerokai kalnais ir aukštais skardžiais pavažinėti. O patruliuojant didžiausia atsakomybė gula būtent ant vairuotojų pečių. 

Kiekvienas į misiją Kosove važiuojantis karys žinojo, kad jo tarnyba pirmiausia reikalinga tam, jog vėl neužsiliepsnotų etniniai ginkluoti konfliktai tarp albanų ir serbų. 

– Bet 2009 metais mūsų tarptautinė misija Kosove buvo paskutinė, – išsitaria Laimis. 

Kosovas. Lietuvių būrio pasikeitimo ceremonija Jungtinių Amerikos Valstijų
bazėje BONSTIL.

Dabar pagrindinė Jungtinių Tautų misijų vieta – Malis, valstybė Afrikos šiaurės vakaruose, besiribojanti su Alžyru, Nigeriu, Burkina Fasu, Dramblio Kaulo Krantu, Gvinėja, Senegalu ir Mauritanija. 

– Taigi Malis mums – egzotinė šalis, kurios taip paprastai nepamatysi, – pripažįsta karys savanoris Laimis Stipinas, šioje Afrikos šalyje tarnavęs pernai nuo vasario iki liepos mėnesio. – Mūsų lietuvių būrys buvo vokiečių kuopos sudėtyje. Malyje mūsų užduotis – bazės apsauga, budėdavom bokšteliuose. 

Malis – buvusi Prancūzijos kolonija, valstybinė kalba šioje šalyje – prancūzų, dislokuota daug karių iš Prancūzijos.
Tokioje misijoje galima pakliūti į tikrą tautų katilą – nuo vietinių gyventojų iki latvių, estų, vokiečių, olandų, belgų, kanadiečių, net indų… 

Kosove, būrio atsakomybės rajone, vykdoma užduotis – patrulis.

Tai išties įvairus kontingentas, kur tarnauja skirtingos mąstysenos, mentaliteto, kultūros, tradicijų, religijos žmonės. 

– NATO šalių pagrindinė kalba – anglų, taip pat ir prancūzų. Misijose kariui mokėti užsienio kalbą – privalumas, tačiau vadui – privaloma. Kosove lenkų bazėje pramokau lenkiškai, – Laimis sako, kad labai įdomu patirti visą pasaulio įvairovę. 

Tiesa, Malyje nemenkas iššūkis įprasti prie visiškai kitokio klimato: 

– Kartais karštis siekdavo iki šešiasdešimties laipsnių, bet ten sausas oras, todėl nėra toks alinantis, kaip pas mus. Vis tiek pradžioje per dieną išgerdavau šešis septynis litrus vandens. O kai nukrisdavo iki dvidešimties laipsnių šilumos, jau atrodydavo šalta. Net mūsų šaudykla buvo dykumoje. 

Važiuodami į misijas kariai, aišku, gauna daug skiepų.

Laimis gali pasidžiaugti, kad ir po dvidešimties savanorystės metų nejaučia bėgančio laiko: 

– Žinoma, smagu, jog ir dėl sveikatos, fizinio pasiruošimo, charakterio savybių buvau tinkamas tarptautinei misijai Malyje. Bet kai į savanorius ateina bendraamžių vaikai, tuomet jau įsitikinu, kad per tuos dešimtmečius užaugo kita karta. 

Beje, Laimis Stipinas atvažiuoja į Pasvalį ne tik kaip karys savanoris tarnybos reikalais, tačiau ir Ustukiuose užsuka pas mamą. 

– Ir labai mėgstu meškerioti, – šypteli.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.