„Tai darau ne valdžiai, o Lietuvai“

Kiekvienais metais tas pats – žvakelės languose, patriotinės laidos nacionalinio transliuotojo kanalu (atkreipkite dėmesį į rytojaus komercinių televizijų programą – kvailos amerikietiškos komedijos ir tušti realybės šou) ir (dažniausiai apsimestinis) įvairaus plauko politikų daužymasis į krūtinę kartojant „Mes jų neužmiršime!..“ 

Sausio 13-osios medaliu apdovanotas Joniškėlyje gyvenantis Romas
Paugis ir šiandien, iškilus grėsmei, nedvejodamas eitų ginti Tėvynės. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Laisvės gynėjų diena pamažu virsta rutina ir eiline (gerokai nuvalkiota) proga paklausti savęs: „Kas vyko tą lemtingą sausio 13-ąją?“ bei „Jei tai pasikartotų – ar atsirastų daug šiuolaikinės Lietuvos gynėjų?“ 

Pasvalietis, dabar penktus metus Joniškėlyje gyvenantis Romas Paugis žino atsakymus į abu šiuos klausimus. Sausio 13-osios medaliu apdovanotas vyras lemiamą naktį su ginklu rankose gynė Lietuvos Respublikos Aukščiausiąją Tarybą. Menkiausiai progai pasitaikius, su pasididžiavimu vilkima paradinė Šaulių sąjungos uniforma – pats geriausias atsakymas į klausimą, ar eitų pavojaus akivaizdoje ginti Tėvynės. 

Vadino fašistu ir žudiku 

Kai 1986 metais Romas Paugis buvo paimtas tarnauti į sovietinę armiją, šalyje vis labiau įsibėgėjo Michailo Gorbačiovo inicijuota perestroika. Ir net būnant toli nuo namų (jaunuolis tarnavo beveik 200 km už Maskvos esančiame priešlėktuvinės gynybos dalinyje), žinios apie permainas pasiekdavo pasvalietį. 

– Dar tarnaujant, viename laiške mama atsiuntė ant lapelio užrašytus „Tautiškos giesmės“ žodžius. Tai buvo ženklas, kad pasaulis keičiasi. Namo grįžau 1988-ųjų lapkričio mėnesį. Ką tik buvo įvykęs Sąjūdžio steigiamasis suvažiavimas.  Nors laisvės dar nebuvo, tačiau jos kvapas jau tvyrojo ore. Visuomet troškau naujų pojūčių, aštrių išgyvenimų, todėl stačia galva nėriau į naują gyvenimą. Dalyvavau Sąjūdžio mitinguose, įvairiuose renginiuose. Ar nebuvo baisu? Apie tai negalvojome. Tiesiog troškome permainų. Lietuviai siekė susigrąžinti nepriklausomybę ir tas siekis labai įkvėpė, – prisimena R. Paugis. 

1990 metais pasvalietis įsitraukia į Lietuvos Šaulių sąjungos veiklą. 

– Pirmieji Pasvalio šauliai buvo Kęstutis Krasauskas ir Eligijus Žiedelis. Jie šaulių priesaiką davė dar 1989 metais lapkričio 23 d. Kaune. Šie vyrai ėmėsi šaulių judėjimą atkurti ir Pasvalyje. Sąjūdžio būstinėje buvo sąrašai žmonių, užsirašiusių savanoriais į atkuriamą Lietuvos kariuomenę. Kelis iš jų Kęstutis ir Eligijus pakvietė pokalbio. Tarp jų buvau ir aš. Pirmasis susitikimas vyko 1990 metų balandžio pradžioje. Sužinojome, kokia organizacijos struktūra, jos veikla. Apsispręsti nebuvo sunku. Ragujų kaime gyvenęs senelio brolis Kazimieras Kurlianskas Smetonos laikais buvo šaulys, už tai po karo buvo ištremtas į Sibirą. Mano tėvelis Vytautas partizanavo (1953 m., kai buvo leidžiama legalizuotis, jis tuo pasinaudojo ir tremties išvengė). Grįžęs namo pasakiau mamai, kad stoju į Šaulių sąjungą. Ji buvo nepatenkinta. Supratau ją. Nors ką tik buvo paskelbta nepriklausomybė, kuo visa tai baigsis, nebuvo aišku… 1990 metų balandžio 25 d. (tos datos nepamiršiu niekada) susirinkome dar kartą ir visi užpildėme dokumentus…

 Romo teigimu, šiandien iš pirmųjų Pasvalio šaulių likę tik trys – Kęstutis Krasauskas, Pabiržėje gyvenantis Leonas Amonkevičius ir jis.

 Prabėgs maždaug pusmetis ir tų pačių metų rudenį šauliai užsivilks pirmąsias uniformas. Pirmieji pasirodymai vilkint jomis taps išbandymu ir patiems šauliams ir tuometinei visuomenei. 

– Gyvenau Taikos gatvės 13 name. Viena iš kaimynių, dabar jau mirusi moteriškė, savo laiku buvo aktyvi stribė. Kai pamatė mane einantį su šaulio uniforma, pavadino ir fašistu, ir žudiku, ir ekstremistu… Pradžioje tokių komentarų sulaukdavau ne vieno, ypač iš tų žmonių, kurie sukosi partiniuose sluoksniuose. O Panevėžyje netgi teko bėgti nuo sovietinio karinio patrulio. Laimei, buvau netoli mūsų štabo, o ten keturi kareivėliai jau nedrįso kišti savo nosies… 

Svarbiausia gyvenime Priesaika 

1991 metų pradžioje Romas Paugis dirbo Pasvalio darbų vykdytojo bare. Prieš tarnybą sovietinėje armijoje jaunuolis profesinėje mokykloje buvo įgijęs staliaus-statybininko profesiją ir dirbo stalių dirbtuvėje. 

Sausio 9 dieną iš kontoros atėjusi sekretorė pranešė, kad Romui kažkas skambina. Skubėdamas prie telefono, pasvalietis nė nenujautė, jog šis pokalbis jį įtrauks į patį istorinių įvykių epicentrą. 

– Pakėlęs ragelį, kitame laido gale išgirdau – „Taifūnas. Dvi valandos“. Tai sutartinis ženklas, reiškiantis, jog šalyje paskelbiama karinė padėtis ir aš per dvi valandas turiu atsirasti Panevėžio šaulių štabe. Parbėgau namo, apsirengiau uniformą. Paskambinau Krasauskui ir Amonkevičiui. Pastarasis pranešė, kad bus iš Pasvalio MSV skirta mašina, kuri nugabens mus į Panevėžį. Ar buvo baisu? Aš apie tai negalvojau. Gavau įsakymą ir privalėjau jį vykdyti. Tą pačią dieną jau buvome prie Aukščiausiosios tarybos. Daug žmonių. Pakili nuotaika. Vieni dainuoja, kiti šoka… Iš pradžių vaikščiojome lauke. Artėjant vakarui gavome įsakymą – visiems uniformuotiems sueiti į Aukščiausiosios tarybos vidų. Ten buvau iki sausio 16 dienos. 

Toje vietoje, kur dabar pastatyti naujieji Seimo rūmai, anuomet buvo konferencijų salė. Joje įsikūrė gynėjų štabas. R. Paugio teigimu, tomis lemtingomis dienomis Aukščiausiosios tarybos viduje buvo apie 1200 gynėjų. Maždaug pusė jų – šauliai. 

– Buvo paskirstyti postai. Mums teko perėjimas iš pirmųjų į antruosius rūmus. Pro langus galėjome stebėti vidinį Aukščiausiosios tarybos rūmų kiemą, kur buvo įsikūrę garažai. Per vartus tolumoje matėsi Pedagoginio instituto rūmai. Budėdavome dvi valandas, o po to keturias ilsėdavomės. Ginklai? Kas armatūros strypą nešiojo, kas dar kokią geležį. Aš turėjau aukšto spaudimo šlangą, skirtą prie traktoriaus prijungti priekabą. Vieną jos galą buvau apvyniojęs izoliacija – tai atstojo rankeną. 

Romas prisipažįsta girdėdavęs nuolat sklandančias kalbas apie artėjantį sovietų karių puolimą, apie tai, kad visi pasmerkti žūčiai, bet gandų nesureikšmino. 

Sausio 11 dieną Krašto apsaugos departamento generalinis direktorius Audrius Butkevičius paskelbė visuotinę rikiuotę pirmųjų rūmų fojė ir pasakė, jog gynėjams duodamas pusvalandis apsispręsti – likti ir davus priesaiką ginti Aukščiausiąją tarybą arba išeiti lauk. 

Romas prisipažįsta, jog tai buvęs vienas sunkiausių jo gyvenime apsisprendimų. 

– Svarsčiau, jei kas man atsitiks, kaip mama gyvens viena be manęs. Bet, kita vertus, galbūt mano išėjimas kažką iš gynėjų pasmerks žūčiai. O juk jie taip pat turi vaikus, šeimas, motinas… Nusprendžiau likti. Nors buvo nemažai tokių, kurie susirinko daiktus ir išėjo… Tą pačia dieną Aukščiausiosios Tarybos pirmininko Vytauto Landsbergio ir Audriaus Butkevičiaus akivaizdoje kartu su maždaug 900 gynėjų daviau kario priesaiką Tėvynei. Tai buvo pati svarbiausia priesaika mano gyvenime… 

Sausio 12 dieną gynėjams buvo išdalinti ginklai. Jų įvairovė stebino – nuo XX a. pradžios, dar bolševikinį karinį perversmą mačiusių karabinų, iki Antrojo pasaulinio karo kulkos vaidžių ir šiuolaikinių kalašnikovų. 

Romui atiteko mažo kalibro šautuvas su optiniu taikikliu. 

Miegantis Landsbergis 

Naktį iš sausio 12 į 13 Romas budėjo nuo 21 iki 23 valandos. Po to buvo poilsio valandos, tad šauliai, kas įsitaisęs ant sofos, kas ant stalo, o kas ant grindų, snaudė. 

– Apie pirmą valandą nuskambėjo komanda – „Šauliai keltis – pavojus!“. Išsirikiavome. Kaip dabar pamenu vado žodžius „Vyrai – prasidėjo…“ Niekam nereikėjo aiškinti, kas prasidėjo – jau kuris laikas girdėjome šūvius. Visi užėmėme savo postus, prasidėjo nuolatinis sustiprintas budėjimas. Po trečios valandos visiems buvo liepta pasiimti daiktus, palikti ginklus, išsirikiuoti pagrindiniame kieme ir laukti. Ten prastovėjome apie pusantros valandos. Vėliau vėl gavome komandą grįžti į savo postus. Kodėl taip buvo daroma, kas tuo metu vyko Aukščiausioje Taryboje, mes nežinojome. Gerokai vėliau kalbėta, jog esą tuo metu buvo minuojami rūmai, ruošiamasi šturmui. Bet ar tai tiesa, aš negaliu pasakyti. 

Kruvinos nakties moralinis ir dvasinis išbandymas buvo pakeliamas ne visiems. 

– Vienu metu gavome informaciją, kad Aukščiausiosios Tarybos rūsyje pastebėti nežinia iš kur atsiradę sovietų kariai. Apieškojome visus užkaborius ir nieko neradome. Užtat aptikome net kelias juodas, už vamzdžių užkištas savanorių uniformas. Kažkas „susiveikė“ civilinius drabužius ir neatlaikę įtampos pabėgo. O įtampos ir baimės būta. Tankai buvo netoli. Matėme juos kitapus Neries šalia Pedagoginio instituto… Televizija, radijas neveikia, patikimos informacijos nedaug. Tik ryte kažkas pagavo radijo bangas iš Sitkūnų, tada ir sužinojome apie žuvusiuosius…

 Paprašytas įvardinti ryškiausią tų dienų prisiminimą, Romas trumpam susimąsto. 

– Kartą laisvu laiku vaikščiojome po Tarybos rūmus. Žiūrim – pirmo aukšto fojė ant palangės sėdi Vytautas Landsbergis ir… miega. Šalia jo – vos ant kojų iš nuovargio pastovintys asmens sargybiniai. Buvome penkiese. Sakom – vyrai, nors truputį pailsėkite, mes pasaugosime, o jei pamatysime, kad pirmininkas bunda, jus pažadinsime. Iš pradžių jie nesutiko, bet vėliau nusileido. Kiek žinau, Vytautas Landsbergis taip ir nesužinojo, kad tą naktį jį saugojo šauliai…

 „Toks mano charakteris..“ 

1991 birželio 14 d. Pasvalio parke prie partizanams skirto kryžiaus Romas Paugis davė šaulio priesaiką. 

Šiemet sukaks 29 metai, kai Panevėžio 5 rinktinės Pasvalio 507 kuopos būrio vadas Romas Paugis savo gyvenimą aukoja šaulių judėjimui. Dabar jau būtų sunku suskaičiuoti, kiek vaikų „perėjo“ per jo rankas, kiek būtų stovyklų, žygių, mokymų. Aišku tik tiek, jog ne vienas jų baigė Karo akademiją ar pasirinko profesinę karo tarnybą. 

Pernai penkiasdešimtmetį atšventęs vyras – aktyvus policijos rėmėjas bei rezervo karių asociacijos narys. 

Pasvaliečiai Romą pažįsta ir kaip Gintaro Kutkausko teatro aktorių, vaidinusį spektakliuose „Keleivio byla“ bei „Cingu lingu“. Jis ir aktyvus Joniškėlio pagyvenusių žmonių kolektyvo „Abrūsėlis“ šokėjas… 

1996 metais Romui Paugiui buvo įteiktas Sausios 13-osios medalis. Pernai jo krūtinę papuošė Rezervo karių asociacijos Panevėžio apskrities skyriaus antrojo laipsnio medalis. 

– Aš negaliu ramiai sėdėti sudėjęs rankų. Toks mano charakteris… Kartais susitinkame su senais bičiuliais ir pasikalbame, kad ne už tokią Lietuvą kovojome… Atrodė, gausime laisvę, nereikės svetimiems lenkti nugaros, pakelsime Lietuvą. Gaila, kad valdžiai to nereikia, jiems svarbiau asmeninė nauda… Ar šiandien, jei kiltų grėsmė, eičiau ginti Seimo? Net nedvejodamas eičiau! Anuomet mes tai darėme ne dėl vadžios, o dėl meilės Tėvynei… Ir dabar ginčiau Lietuvą…

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.