Kaip tapo „Sidabrinės linijos“ savanore…

„Įgytos žinios pritaikomos bendraujant, savanoriaujant. Ir tai kartais įkūnija tikėjimo, meilės ir vilties simbolis Angelas“, – sako Danguolė. Aidos DULKIENĖS ir nuotrauka.

Pasvalietė Danguolė Grigaitienė, „Sidabrinės linijos“ savanorė, į Angelų krantinę prie Lėvens upės ir bažnyčios atkeliauja su savo Angelėliu. Šis mielas medžio kūrinys – vilnietės Filomenos dovana. Angelo skulptūrą sukūrė jos brolis.

Filomena ir jos šeima taip norėjo Danguolei padėkoti už nuoširdų bendravimą, turiningus pasišnekėjimus. O pasvalietę savanorę ir vilnietę senjorę suvedė būtent „Sidabrinė linija“, siūlanti vienišiems žmonėms nemokamus pasikalbėjimus telefonu.

– Išėjau pasivaikščioti su savo Angelu, kuris skelbia žinią apie „Sidabrinės linijos“ emocinę paramą ir psichologinę pagalbą vienišiems seniems žmonėms, – atskleidžia pasvalietė.

Danguolė Grigaitienė, Pasvalio rajono paslaugų ir užimtumo centro pagyvenusiems ir neįgaliesiems, įprastai vadinamų Senelių namų, socialinė darbuotoja, prisipažino, jog toks savanoriavimas (tarkim, Maltiečių ordino veikla) ją ir anksčiau domino. Todėl prieš dvejus metus per televiziją išgirdusi apie „Sidabrinę liniją“ bei kvietimą savanoriauti ir taip savo bendravimu padėti vienišiems senjorams, Danguolę tai iš karto patraukė:

– Tiesiog pajutau, kad noriu dalyvauti šioje veikloje. Jau rudenį užpildžiau savanorės anketą apie profesiją, darbą, pomėgius, su kokio amžiaus žmonėmis norėčiau bendrauti, kokios temos man aktualios ir įdomios, koks laikas patogiausias pokalbiams…

Beje, viena iš esminių „Sidabrinės linijos“ išskirtinumų yra pokalbio poros suderinamumas – siekiama, jog pašnekovus sietų panašūs interesai, patirtys, išgyvenimai. Juk tai bene paprasčiausias būdas užmegzti artimą ir šiltą ryšį, naują ir ilgalaikę draugystę, kurią sutvirtina pokalbių reguliarumas.

– Pirmiausia mus pakvietė į mokymus Vilniuje, kur suteikė daugiau psichologinių žinių, davė patarimų, kaip kalbėtis, – prisiminė Danguolė.

Bet kam jai reikia tokios veiklos, jeigu ir taip kasdien savo darbe bendrauja su senais žmonėmis?

– Iš asmeninės patirties žinau, ką reiškia būti vienam. Mane palietė artimųjų netektys, ypač mamos, su kuria buvom kaip draugės. Žinoma, jos niekas nepakeis, tačiau asmeniškas bendravimas tai kažkiek kompensuoja, – Danguolė pastebi, kad yra vienišų žmonių, turinčių ir šeimą, ir vaikų, bet neturinčių bendraminčio. – Savanoriaudama be atlyginimo „Sidabrinėje linijoje“, surandu bendraminčių, draugų, su kuriais dalijamės patirtimis, emocijomis, išgyvenimais.

Savanoriai kasmet susirenka paminėti „Sidabrinės linijos“ veiklos. Ir šią vasarą smagiai šventė antrąjį gimtadienį…

Vis dėlto Danguolei Grigaitienei smagiausia per „Sidabrinę liniją“ bendrauti su vienišais žmonėmis, išsiilgusiais tokių pasišnekėjimų:

– Man buvo parinkta pirmoji pašnekovė – 86 metų menininkė iš Šiaulių. Mus telefonu sujungia per virtualių skambučių centrą ir tada jau kalbamės. Tai nekainuoja nei savanoriui, nei pašnekovui. Yra sutariama ir kartu nusprendžiama, kiek ir kada kalbėsimės. Pagal poreikį laiką galim pasikeisti. Paprastai bendraujam vieną sykį per savaitę.

Su šiauliete senjore Danguolė kalbėdavosi keturis mėnesius.

– Po to pernai kovo mėnesį man pasiūlė kitą pašnekovę – ką tik į pensiją išėjusią vilnietę Filomeną. Ji turi šeimą. Tačiau mes bendraujame jau antrus metus. Išėjusi iš darbo, moteris emociškai išgyveno vidinę krizę, – Danguolė pastebi, kad žmonės neretai sunkiau jaučiasi netekę darbo, mirus artimajam, pakeitus gyvenamąją vietą…

Į pensiją išėjusi Filomena – dailininkė, nors kūrybą buvo užmetusi.

– „Sidabrinėje linijoje“ visada įdomiausia laukti pirmojo senjoro skambučio, – prisipažįsta Danguolė. – Su Filomena bendraujam kartą per savaitę iki vienos valandos. Kalbamės įvairiom temom, bet daugiau apie meną.

Savanoriui dažniau tenka pašnekovą išklausyti. Be to, labai svarbu turėti empatijos jausmą – suprasti senjoro išgyvenimus, emocijas, dvasinę būseną. Ir savo darbe Senelių namuose Danguolė įpratusi prie tokių išsišnekėjimų, ji moka klausytis.

– Vis tiek pirmojo skambučio per „Sidabrinę liniją“ laukiau su džiaugsmu ir su trupučiu nerimo, – prisiminė Danguolė, kaip nėrė į naująją veiklą. – Man atrodo kilnu padėti žmogui, kuriam tikrai reikia pagalbos ir kuris tai vertina.

Danguolė su vilniete Filomena kalbasi pirmadienio vakarais, šio laiko praktiškai nekeičia ir labai laukia tokio bendravimo.

– Dabar atostogauju ir dalinuosi savo džiaugsmais, – Danguolė pasakoja, kad dalyvavo ir „Sidabrinės linijos“ gimtadienyje Vilniuje, ir meno terapijos kvalifikacijos kėlimo programoje bei jos pabaigos stovykloje Melnragėje. – Meno terapijos užsiėmimai tęsėsi pusę metų 165 valandas. Visais šiais įspūdžiais dalinuosi ir su senjore Filomena, kuri taip pat pradėjo kurti atvirukus. Turi jau keturis albumus savo rankų darbo įvairiausių atvirukų.

„Sidabrinės linijos“ savanorė pasvalietė Danguolė Grigaitienė (kairėje) su kolegomis Mariumi Čiuželiu ir Asta Jurėnaite.

„Sidabrinės linijos“ savanorė atskleidžia, jog bendravimas su pašnekove iš Vilniaus gana turiningas ir net spalvingas:

– Filomena man ir savo eilėraštį paskaito, ir laiškus viena kitai ranka parašom. Juk smagu išimti iš pašto dėžutės ir atplėšti voką. Senjorė labai vertina tokius laiškus… Sutarėm ant palangės sodinti daržą. Tariamės, kada ir ką auginti. Filomena labiausiai nori prisiauginti svogūnų laiškų…

Bendravimas abipusis – Danguolė ne tik išklauso, bet ir pasakoja apie savo veiklas, juolab kad pomėgiai su Filomena panašūs, o menas turi didelę galią:

– Beveik prieš metus abi buvom susitikusios sostinėje. Su mūsų centro lankytojais dalyvavau šventėje „Tau, Vilniau“ ir Filomena atėjo su manimi susipažinti. Ją atlydėjo sesuo. Po pusmečio bendravimo telefonu pamatyti žmogų – nepaprastas jausmas.

Danguolė pasakojo, kad dar po pusmečio atkeliavo ir Angelas:

– Buvo Sausio 13-osios, Laisvės gynėjų dienos, rytas. Darbe languose degėm žvakutes, kai priėjusi laiškininkė man padavė dėžutę. Žvilgtelėjau į adresą – ir koks sutapimas, kad Angelėlio, tikėjimo, meilės ir vilties simbolio, skulptūra išsiųsta iš Loretos Asanavičiūtės, vienos iš žuvusių laisvės gynėjų, gatvės. O šis Angelas – Filomenos brolio kūrinys…

Pasvalietė Danguolė Grigaitienė nesistebi, kad per nuolatinį skubėjimą ypač didmiesčiuose žmonėms nebelieka laiko ramiai susėsti pabendrauti. Todėl ir „Sidabrinės linijos“ savanoriai tokie reikalingi.

– Mane žavi Mariaus Čiuželio, labdaros ir paramos fondo vadovo, „Sidabrinės linijos“ bendraminčių savanorių komanda, – pripažįsta šiemet jubiliejų paminėjusi Danguolė Grigaitienė, kuri pernai Vytauto Didžiojo universitete baigė socialinio darbo magistro studijas, o šiemet įstojo į Nacionalinę socialinio darbo su grupėmis asociaciją.

Taigi ji stengiasi tobulėti, kaip pati vaizdingai išsitaria, papildyti savo šulinį:

– Tuomet ir su kitu žmogumi galima įdomiau bendrauti. Filomena niekada nesilankiusi Pasvalyje, bet ji klausia, kokie renginiai čia vyksta, koks mūsų miesto gyvenimas. Grįžusi iš Rygos, pasakoju, kas naujo Latvijos sostinėje. Mes abi – gamtos vaikai, tad dalinamės žiniomis apie žoleles. Bendraujant tiesiog nejauti, kaip greitai prabėga laikas…

 

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *