Rūpi ne tik savo sodybos, bet ir viso kaimo grožis

Salvijus pas senelius Albiną ir Aloyzą Gelažius – dažnas svečias. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Su meile išpuoselėta rauboniečių Albinos ir Aloyzo Gelažių sodyba savo išskirtiniu grožiu patraukia kiekvieno į ją užsukusio ar pro šalį einančio žmogaus akį. Ypač dabar, kai žiedais apsipylė brugmansijos – vienos mylimiausių šios sodybos šeimininkų gėlių.

– Dienomis jos leipsta nuo karščio, tad reikėtų jas pamatyti vakare, kai atvėsus žiedai savo galvas iškelia aukštyn. O kaip jos kvepia! – numylėtinėmis džiaugiasi Albina Gelažienė.

– Kaip dar surandate laiko kitiems darbams ir pomėgiams, kai šitaip rūpestingai tvarkomas ir puošiamas kiekvienas jūsų sodybos kampelis? – smalsaujame.

– Visas grožybes sukuria pati gamta, žmogaus kūryba niekada jai neprilygs. O mes tik padedame savo augalėliams rasti tinkamą vietą ir pasirūpiname, kad jie ten gerai jaustųsi, – kuklinasi sodybos šeimininkė.

Ji sako, jog įdomesnių gėlių, dekoratyvinių krūmų parsiveža iš Latvijos gėlininkų, daugina jas ir pati.

Aloyzo Gelažiaus gimtinė – Lavėnų kaimas, o Albina gimė ir užaugo Žemaitijoje – Šilalės rajono Laukuvos miestelyje. Abu sutuoktiniai baigę agronomijos mokslus, abu gavo paskyrimus į Žagarę – ten susipažino, sukūrė šeimą, ten gimė dukra ir sūnus. Bet jau beveik 40 metų Gelažiai gyvena Raubonyse.

– Žagarėje tekdavo dirbti su chemikalais, o to labai nenorėjau, todėl pradėjau ieškotis kito darbo. Giminaičiai pasakė, kad agronomo reikia Raubonyse. Taip ir atsiradome šiame gražiame kaime, – paaiškina Aloyzas.

O Albina prisimena, jog pirmaisiais mėnesiais naujoje vietoje jautėsi nejaukiai:

– Svetimas kraštas, nepažįstami žmonės. Žagarėje gyvenome kukliai,bet smagiai, turėjome daug gerų draugų, patikėdavome vieni kitiems pasaugoti savo atžalėles. Ilgėjausi tų smagių metų. Bet laikui bėgant lygiai tokie pat artimi tapo rauboniečiai, dabar jau nebeįsivaizduoju savo gyvenimo kur nors kitur, be šaunių Raubonių kaimo žmonių.

Žagarėje jauna Gelažių šeima gyveno sename dvaro pastate ir ten taip pat stengėsi sukurti kuo gražesnę aplinką.

– Raubonyse iš pradžių gavom būstą dvibučiame name. Kitame jo gale gyveno ilgametė šio kaimo felčerė Kauneckienė, tad su kaimynais mums labai sekėsi nuo pat pradžių. Po kelerių metų persikėlėm į alytnamį. Namas buvo pastatytas tarsi kokioje dauboje, tad pavasarį ir rudenį visas kiemas aptvindavo, jausdavomės lyg vidury ežero. Be žvejo batų neišbrisi… Nė nebesuskaičiuoju, kiek sunkvežimių molio ir juodžemio čia supylėm, kol pagaliau nuo tų potvynių išsivadavom ir galėjom pradėti sodinti nuosavą sodą, – apie buvusius naujakurių vargus užsimena Aloyzas.

Sodas rauboniečių sodyboje irgi labai turtingas, įvairus, nuolat atnaujinamas. Štai šiemet pirmuosius vaisius subrandino koloninės obelaitės.

Sodybos aplinką labai pagyvina, o karštomis dienomis maloniai gaivina Aloyzo rankomis sukurtas miniatiūrinis tvenkinys su dviem iš jo trykštančiais fontanėliais.

Visą kaimą puošianti išpuoselėta Gelažių sodyba – tai tik maža dalis darbų, kuriuos ne tik dėl savo, bet ir dėl visos bendruomenės gražesnio gyvenimo nuveikia ši darni šeima.

Vieni gūžčiojo pečiais, kiti šviesiai stebėjosi kilniu poelgiu, kai Albina ir Aloyzas su savo bičiuliais Birute ir Petru Simsonais ėmėsi globoti neįgalų vienišių Joną. Jis gyveno labai apleistoje troboje, neįstengė pasirūpinti kasdieniais buities reikalais. O kai gaudavo pensiją, tuoj pat prisistatydavo taurelės mėgėjų kompanija ir vienintelės vyriškio pajamos ištirpdavo per keletą dienų.

– Kalbų apie varganą Jono gyvenimą buvom girdėjusios ir anksčiau. Kartą su Birute išėjusios pasivaikščioti, sugalvojom užsukti pas jį pačios ir pasibaisėjom tuo, ką pamatėm. Nutarėm vyriškį gelbėti. Vyrai suremontavo jo trobą, sudėjo naujus langus, įrengė vidaus tualetą. Mūsų pastangos netrukus davė vaisių, nes kitokioje aplinkoje ir pats žmogus panoro gyventi kitaip. Sugėrovai pas jį dabar nebeužsuka, o tvarkytis padeda kartą per savaitę atvažiuojanti seniūnijos socialinė darbuotoja. Kitomis dienomis pagelbstime mes. Mūsų bendruomenė turi tradiciją per Jonines nupinti vainikus ir uždėti visiems savo krašto Jonams ir Janinoms. Nupynėm vainiką ir savo globojamam Jonui. Švarioje troboje mus pasitiko gražiai apsirengęs, besišypsantis varduvininkas. Smagu buvo žiūrėti į taip pasikeitusį žmogų, – tarsi apie būtinus kasdienius darbus pasakoja Albina Gelažienė.

Veikli moteris yra Raubonių kaimo bendruomenės tarybos narė, nenuilstanti meno saviveiklos entuziastė. Dainuoja ir šoka „Bočių“ vokaliniame ansamblyje, etnografiniame kolektyve. Ir labai džiaugiasi šauniomis šių kolektyvų vadovėmis Gražina Paškevičiene bei Lidija Zagorskiene, gražiomis ansambliečių bendravimo tradicijomis, progomis pabūti tarp nuoširdžių, šviesių žmonių.

Per šventes ar rajono bendruomenių susibūrimus Raubonių moterys garsėja savo firminiu patiekalu – itin gardžiais virtiniais, kuriuos lipdo su įvairiausiais įdarais ir vaišina visus tų švenčių dalyvius. Tarp pagrindinių šeimininkių visada yra ir Albina Gelažienė, taip pat Renė Tirylienė, Salvinija Mackutė, kitos talkininkės. Jas sėkmingai jau pakeičia ir jaunosios Raubonių krašto šeimininkės.

Dar vienas Albinos pomėgis – vėlimas iš vilnos. Jis gimė kartu su atgimusiu istoriniu Raubonių vandens malūnu bei jame atkurta karšykla-verpykla.

– Turime didelį, visą šimtmetį išsaugotą turtą, tad privalome išsaugoti ir senųjų amatų tradicijas, – įsitikinusi „Darbo“ pašnekovė.

Įspūdingas Gelažių sodybos kampelis. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Neseniai Albina ir Aloyzas Gelažiai atšventė auksines vestuves.

– Jeigu tiek metų esam kartu, vadinasi, žemaičių moterų charakteris – visai neblogas ir nėra jos jau tokios užsispyrusios, kaip apie jas šnekama. Tik, va, pasvalietiška tarme kalbėti žmonos niekaip neišmokiau, – juokais pasiguodžia Aloyzas. – Jauni susituokėm, todėl greičiau prisitaikėm vienas prie kito. Suvienijo mus ir tai, kad nieko negavom „padėto ant lėkštutės“, o viską, ką turim šiandien – užsidirbom ar sukūrėm savo rankomis. Bendri darbai ir siekiai labai sustiprina šeimą.

Gelažiai užaugino dvi atžalas – dukrą Raimondą ir sūnų Remigijų. Turi tris šaunius anūkus: dvidešimt ketverių metų dvynius Viktoriją ir Justiną bei Svalios pagrindinės mokyklos šeštoką dvylikametį Salvijų.

Šiemet Albina ir Aloyzas minėjo savo auksinį santuokos jubiliejų, jų dukra Raimonda ir žentas Eugenijus šventė sidabrines vestuves, o šio rugpjūčio pabaigoje vestuves su išrinktuoju Deividu atšoks Viktorija: auksinės poros anūkė, sidabrinės – dukra.

Visos rauboniečių Gelažių atžalos ir atžalėlės laimės toli neieško, gyvenimą kuria Lietuvoje. Raimondos šeima gyvena Biržuose, Remigijaus – Pasvalyje. Anūkė Viktorija Vilniuje baigė žurnalistikos studijas, Justinas sostinėje dar studijuoja, Salvijus, kaip minėta, mokinukas. Jis lanko ir Pasvalio muzikos mokyklą, mokosi groti eufonija – dažnam net negirdėtu variniu pučiamuoju instrumentu, kaip šmaikštauja Salvijaus močiutė, beveik didesniu už patį muzikantą.

– Didžiausia mūsų viso gyvenimo laimė – dori, išsilavinę vaikai, šaunūs anūkai. Apskritai, mūsų šeimos ryšys yra labai stiprus. Dažnai nuvažiuojam į mano tėviškę Žemaitijoje. Tėvų sodyboje šiandien gyvena dukterėčios – mano brolio dukros – šeima. Brolis užaugino septynis vaikus ir smarkiai praplėtė mūsų giminę, – didžiuodamasi sako Albina Gelažienė.

O mums buvo smagu išgirsti, kad Auksines vestuves minėjusios poros svočia prieš penkiasdešimt metų buvo ilgametė „Darbo“ redakcijos darbuotoja, pasvalietė Aldona Kurlianskienė – Aloyzo Gelažiaus sesuo.

– Raubonys mums šiandien – itin mielas ir savas kaimas, o visi mūsų kaimynai – labai draugiški ir malonūs žmonės. Gaila tik, kad, atrodytų, tokioje patogioje ir gražioje vietoje įsikūrusioje gyvenvietėje žmonių vis mažėja, jaunimas išvažiuoja į didmiesčius. Mažai yra jaunų šeimų, todėl nedaug ir mažųjų rauboniečių. Bet mums čia gyventi gera, – nedvejodami patikina Albina ir Aloyzas Gelažiai.

O kad ir seniūnija, ir bendruomenė džiaugiasi pilietiškais ir darbščiais savo žmonėmis, liudija daugybė Gelažių šeimos gautų padėkos raštų. Pacituosime tik porą jų: „Už gerą širdį ir pagalbą vienišiems žmonėms“, – Saločių seniūnija. „Už tėviškės meilės, grožio idėjų puoselėjimą, pavyzdingą aplinkos tvarkymą“, – rajono Savivaldybė.

 

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *