Žaliasis raktas atrakina ir svečių širdis

Sodybos šeimininkai Daiva ir Kees. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Pajiešmenių kaime įsikūrusi Kemperių stovyklavietė neseniai buvo sertifikuota Žaliuoju raktu. Tai pirmasis toks gražus įvertinimas tarp visų Lietuvos kempingų ir turistinių stovyklų. Ši stovyklavietė – lietuvaitės Daivos ir olando Kees šeimos verslas. „Nieko stebuklingo nė nereikėjo. Aš esu baigusi biologijos studijas, tad būtų tiesiog banalu kalbėti apie meilę gamtai ar pan. Koks yra mūsų gyvenimo būdas, tokia yra ir mūsų šeimos Kemperių stovyklavietė, kuri šiemet skaičiuoja jau dešimtą sezoną. Vis dėlto „žaliasis“ įvertinimas labai paglosto širdį, – šypsosi stovyklavietės Pajiešmeniuose šeimininkė Daiva.

Tarp stovyklaviečių – Vienintelė Lietuvoje

– Papasakokite, kas yra tas Žaliasis raktas ir kaip jo siekėte?

– Apie Žaliojo rakto programą šiek tiek žinojau jau seniau. Dar mokytojaudama Pasvalio Petro Vileišio gimnazijoje kaip vieną iš pasirenkamųjų dalykų dėsčiau vadinamąją turizmo programą, kurią pati ir parašiau. Tad teko daug skaityti, atrasti, pažinti. Kai atitrūkau nuo mokytojavimo rūpesčių, apie Žaliąjį raktą buvau kiek primiršusi. Bet pernai, bebraidant interneto džiunglėse, į akis vėl krito www.greenkey.global tinklalapis. Paskaitinėjusi supratau, kad daugumą Žaliojo rakto programos kriterijų mūsų stovyklavietė jau atitinka. Atsiverčiau šios programos atstovo Lietuvoje kontaktus, brūkštelėjau laiškelį ir greitai sulaukiau atsakymo. Užpildžiau paraišką ir netrukus Kemperių stovyklavietėje apsilankė programos administratorius. Tuomet dar tik pavasarėjo. O prieš porą savaičių sužinojau, kad mūsų stovyklavietės veikla jau įvertinta ir gausim Žaliojo rakto apdovanojimą – ekologinį ženklą. Minėtą įvertinimą liudijantis sertifikatas tuoj pat atkeliavo paštu. Tai tiek tos „intrigos“ – viskas labai paprasta.

Ekologinis ženklas kempingams ir stovyklavietėms duodamas iki tų metų sezono pabaigos – kad neužmigtum ant laurų. Programos dalyviai yra vertinami kasmet – vis iš naujo sprendžiama, ar ir toliau esi vertas Žaliojo apdovanojimo. Tad tokia žalioji Žaliojo rakto „virtuvė“. Lietuvoje Mėlynosios vėliavos ir Žaliojo rakto programas koordinuoja visuomeninė aplinkosauginė organizacija „Lietuvos žaliųjų judėjimas“ – Aplinkosauginio švietimo fondo narys. Jei prie Mėlynosios vėliavos programos jungiasi paplūdimių, prieplaukų, jachtų savininkai, tai Žaliojo rakto programoje dalyvauja viešbučiai, svečių namai, konferencijų ir poilsio centrai, kempingai. Kaip patyrėme, turistinė stovyklavietė šioje programoje priskiriama kempingams: net nedrįstu komentuoti „nacionalinių įvardijimo ypatumų“…

Žaliojo rakto programa (Green Key Programe) ir paties Žaliojo rakto, kaip apgyvendinimo paslaugų teikėjo ekologinio ženklo idėja, daugiau kaip prieš dvidešimtį metų gimė Danijoje. Lietuva prie šios iniciatyvos prisijungė 2003-iaisiais. Žaliojo rakto interneto svetainėje aptikau, jog šiandien Lietuvoje minėtoje programoje dalyvauja šeši Rezidor grupės viešbučiai, įsikūrę Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje. Rodos, visų jų pavadinimuose yra žodis „Radisson“. O nuo šiol Žaliasis raktas bus ir Pajiešmeniuose – mūsų Kemperių stovyklavietėje. Kodėl mes esam patys pirmieji? Galiu tik paspėlioti: galbūt kitų kempingų savininkai mano, kad aplinkosauga nėra svarbi jų verslo dalis. Bet mūsų patirtis ir pati stovyklavietės plėtra byloja ką kita.

Kemperių stovyklavietės šeimininkai Kees ir Daiva bei jų svečias iš Australijos David Moroney. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

– Ko reikėjo, kad Kemperių stovyklavietė gautų Žaliojo rakto sertifikatą?

– Na ne – visur prikabinėti senų raktų tikrai nepakako, nors stovyklavietės interjerą puošiame ir jais. O kalbant rimtai, Žaliojo rakto programos kriterijai apima tris pagrindines sritis: aplinkosauginio valdymo, komunikacijos ir mokymo bei techninių reikalavimų. Pavadinimai įmantrūs, tačiau iš mano kasdienių užrašų, ką ir kaip daryti namie bei stovyklavietėje, labai paprastai, tarsi savaime, išsirutuliojo ir Kemperių stovyklavietės aplinkosauginė politika, ir aplinkosauginių tikslų bei veiksmų planas. Jei viešbučiai turi aplinkosaugos vadybininkus, kurie kryptingai dirba, kad įmonė būtų įvertinta pagal Žaliojo rakto programos reikalavimus, tai mūsų atveju už visa tai „atsakingas asmuo“ – aš pati. Esu dėkinga likimui už kompetencijas, įgytas studijų, pedagoginio darbo metais. Projektų, programų kūrimas yra natūrali mano veiklos dalis. Tad visai nesudėtingai susistygavo ir Žaliojo rakto programos kriterijai, nes visa tai be jokio forsavimo savo stovyklavietėje mes darėme visą laiką. Vienas iš kriterijų – dalyvauti aplinkosauginiuose seminaruose, mokymuose ir pan. Man dėl savo darbo specifikos ne kartą teko ne tik tokiuose renginiuose dalyvauti, bet ir juos vesti. Žinoma, tobulėjimas ribų neturi. Nuo studijų laikų beveik kasmet dalyvauju Lietuvos retųjų augalų pažinimo ir apsaugos klubo „Medumėlė“ ekspedicijose, pati esu tokią ekspediciją suorganizavusi mūsų karstiniame regione. Šiemet dalyvavau seminare „Tarptautinis kultūros kelias. Baltų kelias“.

Kitas programos kriterijus – bendravimas ir bendradarbiavimas su vietos bendruomene. Mums tai ne skambūs žodžiai, o įprasta veikla. Mūsų sodybos edukacinėmis erdvėmis naudojasi ir mokiniai, ir mokytojai, susitikimuose su mokiniais esu pristatinėjusi net gamtinę žemdirbystę. Dalyvauju Trečiojo amžiaus universiteto veikloje ir kaip gidė senjorus neretai pakviečiu į kelionę po Pajiešmenių apylinkes, karstinį mūsų krašto regioną. Kees jau kelerius metus savanoriauja – mūsų traktoriuku šienauja Pajiešmenių bendruomenės paplūdimį. Dalyvaujame gyvenvietės tvarkymo akcijose. Aš esu bendruomenės valdybos narė – savo veikla siekiu skatinti ekologinį sąmoningumą, visur diegti darnaus vystymosi principus. Kemperių stovyklavietėje ir mes patys, ir mūsų svečiai rūpestingai rūšiuojame atliekas. Iš svečių lūpų ne kartą teko girdėti su pozityvia gaida tariant: „Nors daug keliavome po visą pasaulį, bet kad stovyklavietėje rūšiuotų šiukšles – dar nesame matę“… Bet tai tik mažas lašelis aplinkosaugos jūroje – veiklos čia yra labai daug.

Darbštūs žmonės ir drąsios svajonės

– Jūsų stovyklavietės draugiškumas aplinkai turbūt labai svarbus ir jūsų svečiams?

– Tai svarbu visiems, kurie suvokia, jog žmogus yra gamtos dalis. Sertifikatą, liudijantį, kad dalyvaujame Žaliojo rakto programoje, pakabinome gerai matomoje vietoje. Bet nuo pat stovyklavietės gyvavimo pradžios ir be jokio dokumento mūsų svečiams buvo aišku, jog aplinkai esame draugiški. Dekoruodami sodybos interjerą panaudojame senus daiktus – atitarnavusius stalo įrankius, lėkštes, įvairius rakandus ir pan. Po kriauklėmis ir kitose vietose, kur teka geriamasis vanduo, įrengėme kranelius, reguliuojančius vandens debitą. Tai sveika ne tik gamtai, bet ir mūsų visų piniginei. Sukūriau daug linksmų, taupyti skatinančių ženklų. Juos irgi gaminau iš įvairių senų, nebenaudojamų daiktų. Panašiai sukurta ir mūsų svečius galinti sudominti informacija: apie Pajiešmenių draustinį, netoliese esantį Raubonių parkų kompleksą. Palikta vietos ir Raubonių „Vilnos keliui“ populiarinti – informacinį skydą kuria pati Raubonių bendruomenė. Tvarkomės, kad būtų kuo patogiau žmonėms su negalia. Praėjusių metų rudenį, kai apie dalyvavimą Žaliojo rakto programoje dar nė negalvojome, išbetonavome patogius privažiavimus į pavėsinę, tualetą, dušą.

– Sumanymų ir planų turbūt turit ne vieneriems metams į priekį?

– Planuojam pasitelkti saulės energiją, tarkim, vandeniui šildyti. O kol kas skatiname taupyti elektros energiją. Mūsų svečiai tai priima labai palankiai ir supratingai. Jie patys sako, jog vakarais elektros šviesos nė nereikia – daug romantiškiau, kai šviečia saulės energija įkrauti žibintai. Su Pajiešmenių bendruomene sutarėme, jog toliau rutuliosime, o vėliau materializuosime mano pasiūlytą idėją: sukurti ekologinį-etnokultūrinį taką „Trijų fontanų kaimo sakmės“. Bet neperšokę griovio, „op“ dar nesakome – tai ne vienos dienos darbelis. Džiugu, jog Pajiešmeniuose yra labai daug savo kaimą mylinčių širdžių, daug darbščių rankų, kad turime daug drąsių svajonių. Pajiešmeniečiai savo kaimo grožį puoselėja nuo senų laikų. Pašmaikštausiu: dėl asmens duomenų apsaugos įstatymo nė vieno žmogaus konkrečiai neįvardinsiu. O kalbant rimtai, bijau, kad kurio nors galiu nepaminėti, nes Pajiešmeniais besirūpinančių bendraminčių yra labai daug. Išvada viena: esam laimingi, kad gyvename tokiame jaukiame kaime. Su baltu pavydu tą sako ir mūsų svečiai. Šviesioje, darbščioje ir draugiškoje kaimo bendruomenėje plėtoti turizmo verslą tiesiog smagu, nes daugelis puikiai suvokia jo svarbą šiandienėje Lietuvos situacijoje, kaip ir tai, jog gera turizmo paslaugų infrastruktūra kaimo gyvenvietėje gali tapti optimaliu verslumo generatoriumi.

Ieško ramybės ir švaros

– Kokių įdomybių ieško į Pajiešmenius užklystantys svečiai?

– Kemperių stovyklavietėje darome įvairias apklausas. Vienos jų gimsta ekspromtu, kitos yra gerai apgalvotos. Tai mums padeda suprasti, kuria kryptimi plėtoti šeimos verslą. Atspėkite, kas mūsų svečiams Lietuvoje yra pats pačiausias dalykas? Ne pilys, ne muziejai, ne miestų paminklai, nors apie visa tai irgi kalbamės. Tačiau pas mus apsistojantys keliauninkai dažniausiai jau būna aplankę daug įspūdingų pilių ar muziejų įvairiausiose pasaulio šalyse, tad šiais objektais juos nustebinti būtų sunku. O atsakymą į minėtą klausimą galima pateikti trim žodžiais. Lietuvoje didžiausią įspūdį užsieniečiams palieka gamta, ramybė ir švara. Todėl kiekvienas pats savęs turėtume paklausti: ar sugebėsime mes tą gamtos grožį išsaugoti. Deja, šiandien matome dėl „ilgo euro“ negailestingai kertamus miškus. Nereikia net gyventi šalia miško: važiuoji per Lietuvą ir matai, kad darosi kažkas sveiku protu nesuvokiama. Mūsų šalies svečiai tai irgi pastebi. Kirtimai, rietuvės, visais Lietuvos keliais zujantys miškavežiai… Nemoralizuosiu apie miško svarbą visų mūsų gyvenime, gal gi kada nors atsipeikės visų lygių politikai, nuo kurių priklauso esminiai sprendimai. Jei pripažįstame, jog turizmas Lietuvai yra svarbus, tai reikėtų nepamiršti, jog suniokojus gamtą apie jį teks kalbėti būtuoju laiku, kaip reikiant nė nepajautus turizmo teikiamos ekonominės ir visokios kitokios naudos.

Pajiešmeniuose stebėjo paukščius

– Kokių šalių keliauninkai dažniausiai apsistoja Pajiešmeniuose?

– Iš pačių įvairiausių, visų išvardinti nė negalėtume, tiesiog pasimestume ilgame sąraše. Neseniai buvo apsistoję į pasaulio futbolo čempionatą Rusijoje keliaujantys šios sporto šakos sirgaliai iš Argentinos. Viešėjo dviratininkų komanda iš Kosta Rikos. Svečių iš Australijos ar Naujosios Zelandijos apsilankymai – irgi jau nebe egzotika. Sulaukę svečių, iškeliam jų šalies vėliavą. Va šiandien plevėsuo- (Atkelta iš 1 p.) ja Australijos, Belgijos, Suomijos, Švedijos, Rusijos, Estijos, Vokietijos vėliavos. Turim jų gausią kolekciją, savo valstybių vėliavas mums dažnai padovanoja patys svečiai. Yra net vėliavų, kurios priklauso atskiriems valstybių regionams: Lenkijos, Olandijos. Visada plazda ir Lietuvos trispalvė, nors per pastaruosius kelerius metus tarp mūsų svečių lietuvių buvo vos keletas. Galbūt Kemperių stovyklavietės pavadinimas juos „praneša pro šalį“. Tačiau mes maloniai kviečiame užsukti ir lietuvaičius, turim geras sąlygas priimti tuos, kurie linkę apsistoti palapinėse. Kadangi, kaip sakėm, absoliuti dauguma mūsų svečių atvyksta iš kitų šalių, be užsienio kalbų niekaip neišsiverstume. Labai gelbsti tai, kad Kees puikiai gali susikalbėti penkiomis užsienio kalbomis, aš – trimis: o kartu sudėjus net aštuoniomis.

Po nuoširdaus pokalbio su jaukios ir svetingos sodybos šeimininkais nutarėme pasivaikščioti po Kemperių stovyklavietės valdas. Jose tiesiog alsuoja ramybė ir žaluma. Kvepia prieskoninių augalų lysvės: čia augančiomis žolelėmis svečiai gali naudotis nemokamai. O šeimos darže Kees augina net 24 veislių bulves. Tai jo hobis. Pavadinimai – labai egzotiški: pradedant „Žiurkėmis“, baigiant „Karaliu Edvardu“. Veislės olandiškos, vokiškos, lietuviškos, o bulvių gumbų spalvos – nuo baltos iki rašalo mėlynumo.

Poilsio kambaryje yra savotiškas turizmo informacijos centras – sukaupta daug literatūros apie lankytinas Pasvalio krašto, Lietuvos, užsienio valstybių vietas. Yra ir mainų bibliotekėlė, kur grožinės literatūros ar kitokio pobūdžio knygomis keičiasi patys turistai. Kai kurie knygas palieka visam laikui.

Akį traukia unikalių, Daivos dukros ant spalvingų lėkščių sukurtų laikrodžių, kolekcija. Vienos lėkštės apmegztos, kitas išskirtinėmis daro pačių indų dekoracijos. Jau užsiminėm, kad sodybos šeimininkai jos interjerą puošia ir senais raktais – tais, kuriais kažkada mūsų močiutės rakindavo kraičio skrynias ar klėtis. Daiva minėjo, jog jų sodyboje viešėjęs olandas pažadėjo padovanoti savo sukauptą senovinių raktų kolekciją. Pajiešmenietė apstulbo išgirdusi, jog joje – per tūkstantį originalių raktų, kai kurie – net kelių šimtmečių senumo. Anot Daivos, ne tiek svarbu, ar keliauninkas tikrai pasiryš su savo kolekcija atsisveikinti. Maloniai nuteikė vien tai, kad jis įvertino sodybos šeimininkų pomėgį ir išreiškė savo pasitikėjimą jais.

Kitas svečias, atvykęs iš Olandijos, nemažai laiko praleido Pajiešmenių parke ir netoliese esančiame miškelyje tyrinėdamas paukščius. Jis – geras sparnuočių žinovas, priklauso tarptautinei paukščių stebėjimo organizacijai. Sodybos šeimininkams olandas padovanojo savo sudarytą Pajiešmeniuose aptiktų paukščių sąrašą, o jame – net 76-ios sparnuočių rūšys.

Informacinėje Kemperių stovyklavietės lentoje atsidūrė ir pačios Daivos neseniai Pajiešmeniuose aptiktos, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytos raudonosios gegūnės nuotrauka ir šio augalo aprašymas.

Stovyklavietėje sutikome svečią iš Australijos David Moroney. Jis minėjo, jog Lietuvoje spėjo aplankyti Vilnių, Nidą, o pailsėjęs Pajiešmeniuose trauks į Latviją ir Estiją.

– Šiemet po pasaulį keliauju jau penktas mėnuo, o šiam pomėgiui paskyriau pastaruosius penkerius metus. Per tą laiką įveikiau 38 tūkst. kilometrų. Pajiešmenių kemperių stovyklavietę susiradau internete. Jeigu reikėtų ją įvertinti žvaigždutėmis, nedvejodamas skirčiau visas penkias. Puiki aplinka, nuostabūs, draugiški žmonės, – gerų žodžių negailėjo australas.

Daiva minėjo, jog vienas keliauninkas iš Suomijos Pajiešmeniuose ilsėjosi jau dvidešimt kartų. Jis kasmet keliauja po pasaulį, o pas Daivą ir Kees apsistoja važiuodamas savo kelionės tikslo link ir grįždamas atgal į namus.

Kemperių stovyklos šeimininkai pasakojo, jog būna, kad pirmųjų svečių sulaukia jau kovo mėnesį, paskutinieji dažniausiai išvažiuoja spalį.

Darnoje su gamta

Daivai ir Kees tenka rūpintis ne tik Kemperių stovyklaviete, bet ir įsigyta pamiškės sodyba.

– Savo gamtinį daržą šioje sodyboje šiemet palikome pačiai gamtai. Nors lietaus jau labai seniai nebuvo, tikimės, jog to, kas užaugs, užteks ir mums, ir keturkojams šios sodybos lankytojams: stirnai su stirniuku, kitiems iš miško ateinantiems jo gyventojams. Prieš porą metų sode kaip reikiant pasidarbavo bebrai: iki pieštukų dydžio susmulkino keletą storų obelų. Bet „kaltę“ verčiu ne jiems, o jų karalystėje – šalia sodybos palei upeliuką esančiame miškelyje – visą žiemą su pjūklais medžius vertusiems žmonėms. Tad kur bebrams dėtis? Ir jie išėjo į „karo kelią“: „Tvatinam Daivos ir Kees obelis!“ Tos obelys mums primindavo apie darbščius buvusius sodybos šeimininkus ir kasmet džiugindavo derliumi. Keli vaismedžiai, kurių kamienus spėjome apsaugoti papildomai, liko sveiki, – šypsojosi darnoje su gamta gyvenantys Daiva ir Kees.

Jie tikino gyveną visai paprastai, bet kartu ir labai įdomiai. Stovyklavietėje nuolat keičiasi veidai, automobiliai, nameliai ant ratų. Įdomiausius Daiva fotografuoja: bus ir nuotraukų kolekcija. Kasdien – naujų svečių šypsenos, patirtys, pažintys, kontaktai. Kartu – ir nauji draugai, daugiatautė, įvairiakalbė pozityvi aplinka.

– Nėra nei sunku, nei sudėtinga. Tiesiog toks mano ir Kees gyvenimo stilius, kurį palaiko bei remia mūsų abiejų vaikai, jų antrosios pusės, anūkai. Gyvename pagal principus, kuriuos patys deklaruojame. Važinėjame mažu, ekonomišku automobiliu, dar dažniau – dviračiu, stengiamės sveikai maitintis, taupome gamtos resursus, – gamtai draugiško gyvenimo būdo niuansus vardijo Daiva.

Pajiešmenių kemperių stovyklos interneto svetainėje informacija pateikta net aštuoniomis kalbomis. Ir sodyboje esančioje atsiliepimų knygoje, ir interneto svetainėje pajiešmeniečių svečiai yra išsakę daugybę šiltų, nuoširdžių žodžių apie sodybos šeimininkų svetingumą, jų kūrybingumą, mokėjimą išklausyti… Ir, žinoma, čia surastą neįkainojamą gamtos grožį, ramybę, iškalbingą tylą.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *