„Užuovėjos“ literatų klubo 20-mečio almanachas

Dalis „Užuovėjos“ literatų – almanacho „Svalia ta gyslelė“ autorių.

„Krinčino verdenių“ metu pristatytas Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ almanachas „Svalia ta gyslelė“. Klubas šventė 20-ies metų jubiliejų, almanachas skirtas šiai progai. Pavadinimas – frazė iš kraštiečio poeto Vlado Braziūno eilėraščio. Paveikslas viršelyje – Biržų krašto dailininko Vidmanto Jažausko „Svalios upė Pasvalyje“. Leidinio redaktorė – klubo pirmininkė Regina Grubinskienė, knygos koncepcijos autorė – Margarita Lužytė. Almanache surinkta visų 32-ų klubo narių kūryba: poezija, miniatiūros, muzika, užrašyta natomis, novelės, apsakymai. Ši kūrybos rinktinė „Užuovėjai“ jau penkta. Ir kaip patys nariai tarpusavyje kalbėjosi – kol kas mieliausia…

Užuovėjiečių almanacho „Svalia ta gyslelė“ leidimą remti rekomendavo pavadinimo autorius Vladas Braziūnas. Rekomendaciniame laiške jis rašo: „Gražios man yra nuoširdžios savų žmonių, Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ narių, pastangos <…> prakalbinti kalbą taip, jog apie žmogaus buvimą ji įstengtų pasakyti daugiau, nei įstengia kasdienis kalbėjimas. <…> Yra tad prasmė leisti tokias knygas – žmones telkiančias, buriančias draugėn.“

„Užuovėja“ kartais susirenka apkalbėti, ką nuveikę, kas laukia ateityje, drauge pabūti, kūryba pasidalinti. Šįkart aptarėme almanachą. Kalbantis apie išleistą rinktinę, autoriai ir taisytinų dalykų pastebėjo, vienas kitam patarimų išsakė. Kone visiems kalbant išsprūdo kuklumo gaidelė: „Savo eilėraščius skaitydama praleidžiu, nevertinu jų…“ Savo įspūdžiu apie leidinį dalinosi kiekvienas kūrėjas.

Apie idėją, formą

Knygos viršelis – melsvo dangaus spalvos, kokia būna šiltomis vasaros dienomis, su jau minėtu paveikslu, vaizduojančiu Svalios upelę žalumoje. Vis ta Svalia. Ji kaip maža, bet gyvybei būtina kraujo gyslelė, tekanti mumyse, mūsų atspindžiuose – kūryboje.

Šalia kūrėjų yra ir jų nuotraukos iš asmeninių albumų. Beveik visos spalvotos, nuoširdžios, be pozų – natūralios, iš jų aplinkos, tad labai brangios. Daugiausia jų – gamtoje. Moterys – gėlių apsupty, vyrai – medžių… Simboliška, gražu. Į gamtą visada sugrįžtam ir nuo jos bėgdami, joje tūlam esti kūrybos ištakos.

Beje, ne vienas autorius džiaugėsi, kad knygelė išleista, sutvarkyta gražiai, švariai.

Nauja ir labai graži mintis – kūrėjams užduoti kelis klausimus, į kuriuos atsakymai, publicistinė dalis, spausdinami šalia kūrybos. Šis kūrėjo atsivėrimas, anot R. Grubinskienės: „didelė vertybė“. Klausiama apie kūrybos pradžią, skaitomą literatūrą, svarbią autoriui citatą ar mintį, ryškiausią gyvenimo akimirką bei mieliausią savo krašto vietą. Tik paėmus almanachą, pirmiau atsivertė ne kūryba, bet šie atsakymai. Perskaičiau vieną, kitą… Ir kone visus iškart. Kūrėjų artimai nepažįstu, kaip turbūt daugelis skaitysiančių, tad taip galime bent šiek tiek suprasti, kas jiems svarbu, kuo jie gyvena. Jautru skaityti skaudžias, daug lėmusias jų gyvenimo patirtis. Daug gražių dalykų jų atsakymuose atsivėrė, „Užuovėjos“ literatai – šilti, jautrūs, pastabūs, smalsūs, gyvenimą ir savo kraštą giliai mylintys žmonės.

Kelios kūrėjų išsakytos mintys: „Tai mano didžiausias darbas dabar – gyventi su knyga. Semtis pasaulio pažinimo, esmės supratimo, žmogaus gyvenimo vertės. Sakau sau: perbridau Rubikoną… Ir einu toliau, nežinau, kiek liko…“

„Gyvenimas labai trumpas ir labai trapus. Baisu – artimųjų netektis. Liko nuotraukos, balsas nutolsta – gal jį sugeria rūkas, gal dingsta Visatoje.“

„Per gimtąjį kaimą vinguriuojančios upelytės Ošlos ajerynų laumės lėmėjos dovanojo kūrybos gijų… Iš jų ir audžiu…“

Kūryba

Rinkinyje vyrauja poezija. Kiekvienas eilėraštis – iš širdies, patirties. Stipriausiai kūrėjus rašyti eilėmis įkvepia meilė, vienatvė, praradimas… Egzistencinės būsenos, kurias patiriant pasaulis atsiveria išties arčiausiai ir giliausiai. „Užuovėjos“ poetų kūryba ateina ir iš gamtos, jos artumo patyrimo. Yra ir humoristinių eilėraščių, su šmaikščiai, taikliai pastebėtomis ir eilėmis užrašytomis pastabomis dabarčiai. Įkvepia kitų poetų kūryba, almanache yra aliuzijų, nuorodų į ją. Dauguma eilėraščių – klasikinės formos, rimuoti. Stebina, žavi tyra, nuoširdi ir turtinga kalba, gebėjimas ja perteikti vaizdą, jausmą.

Kelios ištraukėlės iš užuovėjiečių poezijos: „Apkurtusi / Žalia giesmė / Kerojas saulės plotais, / Kur gatvės šypsosi / Akligatviais į tuštumą. / Tu svetimkūnio piešiny / Geografiniam, / Nes tavo lauko / Nejaučia pavasaris.“

„Pamiršau, / Kaip reik užkurti krosnį. / Aš daug ką pamiršau. <…> Pražilo galvos mano sesių. / Atšipo dalgė pamiršta.“

„Vanduo išgirsta, / kaip vibruoja „Užuovėjos“ literatų klubo 20-mečio almanachas Dalis „Užuovėjos“ literatų – almanacho „Svalia ta gyslelė“ autorių. / mūsų žodžiai, / ir tada / kristalais šoka.“

Prozos negausu, bet ja parašyti kūriniai stiprūs, koncentruoti, įvairūs. Gyvu pasakojimu autoriai geba sudirginti vaizduotę, pažadinti reginius.

„O visų geriausia – fejerverkai. Jie užburia ir supurto. Griausmas toks stiprus, kad prasiskverbia pro storą tylos sieną ir galiausiai garsas paliečia mane. Tarsi drugelis, nutūpęs ant žiedlapio, taip trenksmas pasiekia sielos gelmes. Ir man patinka žinoti, kad tai laikina.“

„Liko jos vazoje ryte surinkta žieminių gėlelių puokštė, liko paruošta rašyti balta plunksna, vos vos sidabru žėruojanti. Liko žieminių bičių sunešto speiguoto medaus puodynėlė. Taip ir pasiliks – neįteikti, neatidovanoti… Gal kitąsyk… Akatau… Ten dabar taip gražu.“

„Paukštytė purptelėjo, liepos šakelė sulingavo. Graži gyvenimo akimirka, argi ne?“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *