Prezidentė Dalia Grybauskaitė vetavo neseniai Seimo priimtus įstatymus dėl sveikatos sistemos pertvarkos. Dar iki šio sprendimo šalies vadovė buvo surengusi pasitarimą, į kurį, be sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos, Seimo sveikatos reikalų komiteto pirmininkės Astos Kubilienės, Konstitucinės teisės profesorės Tomos Birmontienės, Medikų sąjūdžio, Jaunųjų gydytojų asociacijos atstovų, buvo pakviestas ir pasvalietis parlamentaras, Sveikatos reikalų komiteto narys Antanas Matulas, atstovavęs Seimo opozicijai.
Turi lemti skaidrūs standartai
Kalbinamas „Darbo“ A. Matulas sakė nuoširdžiai sveikinąs tokį Prezidentės žingsnį, nes, jei minėtas įstatymas įsigaliotų toks, koks valdančiosios daugumos balsais buvo priimtas Seime, skaudžiai nukentėtų ir daugelis gydymo įstaigų, ir jų pacientai.
Prezidentūros pranešime spaudai nurodoma, jog šalies vadovė siūlo „taisant įstatymus, vadovautis Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir įstatymuose įtvirtinti aiškius kriterijus, pagal kuriuos bus vertinamos gydymo įstaigos, jų gebėjimas užtikrinti pacientams saugias, greitas ir kokybiškas sveikatos priežiūros paslaugas“. Anot Prezidentės, gydymo įstaigų likimą turi nulemti įstatymo nustatyti skaidrūs standartai, o ne vienasmeniai ministro sprendimai, politiniai interesai ar priešrinkiminiai pažadai. Prezidentė taip pat pasiūlė įstatymuose aiškiai apibrėžti Privalomojo sveikatos draudimo fondo (PSDF) lėšų panaudojimo ir sutarčių su gydymo įstaigomis sudarymo tvarką. Konstitucinis teismas yra išaiškinęs, jog PSDF įmokos, kurias kiekvienas žmogus moka pats, turi garantuoti paciento teisę ir laisvę pasirinkti norimą sveikatos priežiūros įstaigą. „Tai reiškia, kad žmogaus pasirinktai ligoninei turi būti užtikrintas atsiskaitymas už suteiktas paslaugas iš PSDF, iš kurio kasmet sveikatos apsaugai skiriama 1,6 mlrd. eurų“, – rašoma Prezidentūros pranešime.
Antanas Matulas minėjo, jog visi tie motyvai, dėl kurių Sveikatos sistemos pertvarkos įstatymas sulaukė Prezidentės veto, ne kartą buvo išsakyti Seime įstatymą svarstant, bet valdančioji dauguma į tai nekreipė dėmesio.
„Įstatymu siekiama Sveikatos apsaugos ministrui suteikti vienasmenę teisę tvirtinti gydymo įstaigų tinklą. Kartu numatyta, kad sutartys tarp gydymo įstaigų ir teritorinių ligonių kasų prioriteto tvarka bus sudaromos su šiame tinkle esančiomis įstaigomis. Stacionaro paslaugas teikiančios privačios gydymo įstaigos sutartis su TLK galės sudaryti tik tokiu atveju, jei tų paslaugų nesugebės užtikrinti valstybinės ligoninės. Be to, norinčios gauti sutartis su TLK privačios gydymo įstaigos privalės atitikti nustatytus kriterijus, kurių dauguma – sunkiai įgyvendinami“, – teigė parlamentaras.
A. Matulo įsitikinimu, siūlomos įstatymo pataisos Konstitucijos neatitinka ne tik dėl Prezidentės įvardintų, bet ir dėl daugelio kitų nuostatų.
„Aš konsultavausi su keletu buvusių Konstitucinio Teismo teisėjų, kurie tuos neatitikimus aiškiai įvardijo. Tarkim, reikalaujama, kad viešo konkurso tvarka į pareigas būtų skiriami ne tik gydymo įstaigų vadovai, bet ir jų pavaduotojai, skyrių vedėjai, vyr. finansininkai. Visi jie privalo atitikti įstatyme numatytus nepriekaištingos reputacijos reikalavimus. Sutinku, jog tokia nuostata yra reikalinga, tačiau į minėtas įstatymo pataisas įrašyta net keliolika reikalavimų, iš esmės taikomų Saugumo departamento darbuotojams. Įstaigos vadovas nepriekaištingą reputaciją gali prarasti ir būti nušalintas nuo pareigų ne tik tada, kai jo kaltė jau įrodyta, bet ir tada, kai dar tik pareikšti įtarimai dėl vieno ar kito nusižengimo. O jeigu jis bus atleistas iš darbo, kartu su juo prieš laiką savo kadenciją teks baigti ir pavaduotojams, nors jie su vadovo nusižengimu neturės nieko bendro. Argi tai ne žmogaus teisių pažeidimas? Be to, ir dabar, kai skiriant, tarkim, ligoninės skyriaus vedėją viešo konkurso dar nereikia, specialistų į šias pareigas rajonuose rasti labai sunku. Matyti, jog už minimas įstatymo pataisas balsavę kolegos į situaciją regionuose visai neįsigilino“, –apgailestavo A. Matulas.
Kreiva statistika
– Jeigu net ir po Prezidentės veto Seimo dauguma minėtas pataisas patvirtins, kokią ateitį prognozuojate rajonų ligoninėms?
– Prognozės niūrios: po siūlomos reformos rajonuose gali būti uždaryta 20–30 ligoninių arba joms bus leista teikti tik slaugos, gal dar terapijos paslaugas. Su tomis gydymo įstaigomis, kurios nebus įtrauktos į ministro nuožiūra sudarytą tinklą, Ligonių kasos nepasirašys sutarčių ir nemokės už suteiktas paslaugas, tad jos bus pasmerktos žlugti. Visus pusantrų metų nuo šios Vyriausybės darbo pradžios rajonų ligoninės tendencingai buvo stumiamos į finansinę duobę. Šių ligoninių teikiamų paslaugų įkainiai nepadengia visų išlaidų, be to, nežinia kodėl jie gerokai mažesni už tokių pačių paslaugų, teikiamų didmiesčių ligoninėse, įkainius. Esant tokiai situacijai, rajonų ligoninės neįstengia tinkamai padidinti medikų atlyginimų, brenda į skolas ir už viską kaltinamos jos pačios. Sveikatos apsaugos ministerijos požiūris į regionų ligonines atsiskleidžia ir skirstant valstybės investicijų ar Europos Sąjungos paramos lėšas. Valstybės investicijų rajonų ligoninėms šiemet iš viso neskirta. Dar pavasarį svarstyta, kaip padalinti sveikatos apsaugai skirtas ES paramos lėšas. Iš beveik 95 milijonų eurų net 55 milijonai buvo numatyti Kauno klinikoms, 25 milijonai – Santaros ligoninei. Ir tik apie 15 milijonų liko visoms kitoms šalies ligoninėms, įskaitant ir Klaipėdos, Panevėžio, Šiaulių. Aurelijų Verygą aš pavadinčiau ne visos šalies, o dviejų ar trijų didžiųjų ligoninių ministru.
– Sveikatos apsaugos ministras, kalbėdamas apie būtinybę restruktūrizuoti regionų gydymo įstaigas, lygino mirštamumo nuo miokardo infarkto ir insulto statistiką rajonų ir didmiesčių ligoninėse. Iš pirmo žvilgsnio kai kurie skaičiai iš tiesų gąsdina. Kaip šią statistiką pakomentuotumėt Jūs?
– Tai Higienos instituto pateikti duomenys, bet jie yra tiesiog ištraukti iš konteksto ir pateikti be jokių paaiškinimų. Tarkim, buvo paminėta Kretingos ligoninė: neva, iš penkių nuo miokardo infarkto ten gydytų pacientų, mirė visi penki. Aš pasidomėjau situacija Kretingoje. Ligoniai, patyrę miokardo infarktą ar insultą, turi būti kuo skubiau vežami į artimiausią, specializuotą pagalbą teikiantį medicinos centrą. Apie 140 į Kretingos ligoninę patekusių tokių pacientų per 1 val. buvo nuvežti į Klaipėdos jūrininkų ligoninę, kur toks centras yra, ir daugumos jų gyvybė išgelbėta. Tačiau pasitaikė keletas pacientų, kurių dėl sunkių gretutinių ligų, kardiologinio šoko, dėl negrįžtamų pakitimų ir pan. tretinio lygio ligoninė net nepriima, nes ir modernūs gydymo metodai padėti jiems nebegali. Bet namo tokios būklės žmogaus irgi neišsiųsi, tad jis lieka rajono ligoninėje neretai iki savo gyvenimo pabaigos ir, deja, padidina mirčių statistiką joje. Nes tie, kuriems periferijos medikai tiksliai diagnozavo ligą ir laiku išsiuntė į medicinos centrą, rajono ligoninės statistikon, deja, neįrašomi. O ministras kaip niekur nieko aiškina, kad rajonuose dirba prasti specialistai, kad čia marinami ligoniai. Pagal ligoninių „reitingą“, kuriuo remdamasis ministras kalba apie ligoninių restruktūrizacijos būtinybę, Klaipėdos jūrininkų ligoninėje mirštamumas nuo miokardo infarkto yra pats mažiausias: pernai iš 794 ligonių mirė 59 arba 7,43 proc. Bet tai pačiai ligoninei priklausančiame Palangos departamente, mirštamumas nuo infarkto irgi įvardintas kaip šimtaprocentinis – iš dviejų pacientų mirė abu. Panašūs skaičiai Higienos instituto pateiktoje mirštamumo nuo insulto statistikoje. Mažiausias mirštamumas – Vilniaus Mykolo Marcinkevičiaus ligoninėje: iš 541 gydytų ligonių mirė 44 arba 8,13 proc., didžiausias, neva, šimtaprocentinis – Kalvarijų ligoninėje: iš vieno mirė vienas…
Galime pasidžiaugti nebent tuo, kad Pasvalio ligoninė patenka į šalies lyderių dešimtuką – tarp tų, kuriose mirštamumas nuo infarkto ar insulto buvo mažiausias. Nors, kaip jau minėta, rajonų ligoninėse lieka tie pacientai, kurių dėl itin sunkios sveikatos būklės pervežti į tretinio lygio ligoninę negalima.
Ne prieš permainas, o prieš diktatūrą
– Vis dėlto permainų šalies sveikatos apsaugos sistemoje, taip pat ir regionų gydymo įstaigose turbūt tikrai reikia?
– Niekada nė neužsiminėme, kad jų nereikia, kad tegu viskas lieka, kaip yra. Bet pirmiausia, kaip minėjo ir Prezidentė, turi būti labai aiškūs ir skaidrūs visų pertvarkymų kriterijai, o sąlygos – visiems vienodos. Pagal ankstesnę tvarką tie kriterijai buvo gana konkretūs. Tarkim, Gimdymo skyriaus paslaugos yra finansuojamos, jei ligoninė per metus priima ne mažiau kaip 300 gimdymų, Chirurgijos skyriuje per metus turi būti atlikta ne mažiau kaip 600 didelių operacijų. Toks paslaugų skaičius būtinas pirmiausia todėl, kad jas teikiantys medikai neprarastų savo kvalifikacijos. Per pastaruosius kelerius metus apie dešimtį rajonų ligoninių restruktūrizavosi pačios, nes paprasčiausiai neatitiko minėtų kriterijų. Pagal galiojančius teisės aktus sprendimą dėl ligoninės restruktūrizacijos, vieno ar kito skyriaus uždarymo gali priimti tik tos gydymo įstaigos steigėja. Tarkim, Pasvalio ligoninės steigėja yra Savivaldybė, tad minėtus sprendimus gali priimti tik rajono žmonių išrinkta Savivaldybės taryba. Deja, dabartinė Seimo dauguma šią teisę nori atiduoti į ministro rankas, nenustatydama jokių kriterijų, būtinybės tartis su visuomene.
– Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis teigia, jog naujosios Sveikatos reformos įstatymo nuostatos padės sutrumpinti eiles pas gydytojus…
– Sunku įsivaizduoti, kaip tos eilės sutrumpės, jei rajonų ligoninės nebegalės teikti daugelio paslaugų ir pacientams teks važiuoti į didmiesčių ligonines, kuriose jau dabar eilės yra milžiniškos. Pirmiausia reikėtų pasirūpinti, kad kiekviena kaimo ambulatorija turėtų šeimos gydytoją, kad vienam daktarui nereikėtų dirbti keliose gydymo įstaigose. Taip pat, kad rajonų konsultacinėse poliklinikose dirbtų daugiau gydytojų specialistų, kad pacientai jų paslaugas galėtų gauti kuo arčiau namų, kad dėl keliolikos minučių konsultacijos nereikėtų važiuoti į didmiestį. Jei rajonų ligoninėse bus uždaromi dabar veikiantys skyriai, gali atsitikti taip, kad senesni, neįgalūs žmonės liks visai be gydymo paslaugų, nes nuvažiuoti į toli esančią ligoninę – neturės nei jėgų, nei lėšų.
Vaistai pigs ne visiems
– Nuo liepos 12-osios įsigalioja naujas kompensuojamų vaistų kainynas, kurio pasirodymas irgi kelia daug diskusijų. Kokia Jūsų nuomonė?
– Naujajame kainyne nebėra beveik ketvirtadalio kompensuojamųjų vaistų, kuriais sunkias širdies ir kraujagyslių, plaučių, centrinės nervų sistemos, onkologines bei kitas ligas gydėsi 200 tūkst. pacientų. Įsigaliojusiame kainyne liko 1584 vaistiniai preparatai, o 366 buvo išbraukti. Dar 200 vaistų gali būti kompensuojami išimties tvarka. Bet visi žinome, ką tokia tvarka reiškia ir kokia tai puiki landa korupcijai. Nors Sveikatos apsaugos ministras tikina, jog kompensuojamieji vaistai atpigo, deja, yra ne visai taip. Dabar kompensuojama tik viena pati pigiausia vaisto veiklioji medžiaga. Daugelis modernių, kompleksinių vaistų iš kompensuojamųjų sąrašo visai išbraukti. Nors jie yra brangesni, užtat turi keleriopą suderintą poveikį. Tai ypač aktualu kardiologiniams bei gretutinėmis ligomis sergantiems vyresnio amžiaus ligoniams. Tarkim, ta pati tabletė mažina kraujospūdį, padeda atstatyti širdies ritmą ir dar ramina. Kadangi dabar bus kompensuojama tik viena veiklioji vaisto medžiaga, vietoj vienos tabletės žmogui teks gerti tris ar dar daugiau. O kol gydytojas iš naujo suras ir parinks efektyviausią individualų gydymą, kol tuos kelis vaistus suderins tarpusavyje, gali praeiti ne vienas mėnuo. Apklausos rodo, kad net 60 proc. pacientų žada ir toliau vartoti kompleksinius vaistus, kuriais gydėsi iki šiol. Jei skaičiuotume vien nedidelę priemoką už pigiausią veikliąją medžiagą, gal ir atrodytų, kad kompensuojamieji vaistai atpigo. Tačiau nutylima, kad už brangesnius, kompleksinius vaistus dabar teks mokėti ne tik priemoką, bet visą jų kainą.
Pacientų balso neišgirdo
Pakalbinome ir Lietuvos pacientų organizacijų atstovų tarybos pirmininkę Vidą Augustinienę. Ji minėjo, jog su šia, beveik pusės milijono pacientų interesus ginančia organizacija dėl būsimų reformų niekas nesitarė. Netgi ir tada, kai pati organizacija savo siūlymus ir pastabas išsiuntinėjo visoms įmanomoms valdžios institucijoms, deramo atgarsio nesulaukė.
– Viskas daroma paskubomis, už uždarų durų, o mūsų balso nei Vyriausybė, nei Sveikatos apsaugos ministerija, nei valdančioji Seimo dauguma nenori girdėti, – piktinosi V. Augustinienė. – Nors ministras viešai tvirtina, kad reformą derino su pacientų organizacijų atstovais, mūsų nuomonė niekam nebuvo įdomi. Atrodo, tarsi grįžtame į diktatūros laikus. Įstatymu ministrui suteikiamos galios vienam nuspręsti, koks turi būti gydymo įstaigų tinklas, o pacientams atimama teisė rinktis, kurioje – privačioje ar valstybinėje – įstaigose jis nori gydytis. Bet juk mes sąžiningai mokame mokesčius į Privalomojo sveikatos draudimo fondą, tad ne ministrui spręsti, kur mums gydytis. Žmogus du kartus tais pinigais nepasinaudos: Ligonių kasa pinigus perves ten, kur pacientas gaus paslaugą. Bet kažkodėl norima visus suvaryti į didžiąsias ligonines ir poliklinikas, kuriose eilės jau ir dabar labai ilgos. Jei rajonuose liks tik slaugos ligoninės, kas apmokės kelionę į didmiestį žmogui, kuriam prireiks, tarkim, chirurgijos ar terapijos paslaugų. Bijau, kad ne vienas senolis niekur nebevažiuos ir liks tyliai numirti savo nuošaliame kaime. Apie visus minėtus skaudulius mes kalbame visur, kur tik galime. Liūdna buvo matyti, kaip ministras feisbuko „šiukšlynuose“ išsityčiojo iš mūsų nuogąstavimų, neva, nes mes jam tik trukdome dirbti. Netgi po to, kai Prezidentė įstatymą vetavo, valdančioji dauguma arogantiškai kalba, jog veto bus atmestas“.
O Seimo narys Antanas Matulas patikino, jog jau yra surinkti 62 parlamentarų parašai ir, jei Konstitucijai prieštaraujančios įstatymų pataisos nebus pakeistos, jis kartu su kitais kolegomis iš įvairių Seimo frakcijų kreipsis į Konstitucinį Teismą
