Lietuvos savanorio įkurtoje sodyboje greit žydės obelys

Savanorio žmona Apolonija Balnionienė prie namo, kurį jos vyras pastatė žemėje, gautoje už tarnystę besikuriančioje Lietuvos kariuomenėje. Aidos DULKIENĖS fotokopija.

Ar yra Lietuvoje kitas toks kaimas, kuris galėtų didžiuotis ne tik jame išlikusia 1918–1920 metų Lietuvos savanorio įkurta sodyba, bet ir tuo, jog joje iki šiol gyvena savanorio žmona? O Pasvalio kraštas tokį kaimą turi!

Nuošalaus Pušaloto seniūnijos Kauklių kaimo vienkiemyje kalbinome Apoloniją Balnionienę. Pasirodo, čia atvažiavome gražaus jubiliejaus išvakarėse – balandžio 18-ąją senolei sueis 95-eri. Ji kilusi iš netolimo Smilgelių kaimo, o už Lietuvos savanorio Kazio Balnionio ištekėjo 1943-iaisiais. Apolonijai tuomet buvo dvidešimt, Kaziui – 44-eri.

– Kaimynas piršliuosna atvežė išvaizdų, solidų jaunikį. Vienas kitam patikom, tad ilgai nelaukę atšokom vestuves, – šypsojosi senolė. – Dėl tokio savo žingsnio niekada nė kiek nesigailėjau. Kazys buvo geraširdis, ramus, išmintingas ir labai darbštus žmogus. Užauginom keturis sūnus ir dukrą.

Gyveno Kaune, o namus statėsi Kaukliuose

Kazys Balnionis – Kauno Vytauto Didžiojo universiteto studentas.

Kazys Balnionis kilęs iš Pakruojo rajono, Rozalimo valsčiaus, Sturiškių kaimo. Augo pasiturinčių ūkininkų daugiavaikėje šeimoje – turėjo vienuolika brolių ir seserų. 1919-ųjų pavasarį, kai ką tik atkurtai Lietuvos valstybei iškilo pavojus, dvidešimtmetis jaunuolis išėjo ginti Tėvynės. Nepriklausomybės kovų fronte užsitarnavo vyresniojo puskarininkio laipsnį. Mūšyje ties Giedraičiais, kuriame Lietuvos savanoriai sustabdė Lenkijos kaniuomenės veržimąsi, Kazys Balnionis buvo sužeistas į petį. Kaip vėliau jis pasakojo savo namiškiams, visą parą slapstėsi pelkynuose. Bendražygiai jau manė, jog Kazys žuvo, tačiau sužeistas karys sulaukė, kol lenkai pasitrauks.

Kazys Balnionis Lietuvos kariuomenėje tarnavo beveik trejus metus ir tik 1921–ųjų rudenį išėjo į atsargą. Apsistojęs Kaune, baigė dr. Justino Tumėno brandos kursus, kurie prilygo gimnazijai, vėliau – Vytauto Didžiojo universiteto Teisės fakultetą. Dirbo Vidaus reikalų ministerijoje, buvo atsakingas už ryšius su visuomene.

1928-aisiais, minint Lietuvos valstybės atkūrimo dešimtmetį, Kazys Balnionis apdovanotas jubiliejiniu medaliu, o 1929-aisiais – Kūrėjų savanorių medaliu, jam suteiktas Lietuvos kariuomenės kūrėjo savanorio statusas.

Parceliuojant Kauklių dvarą, savanoris Kazys Balnionis gavo dvylika hektarų žemės. Beveik pusė jos buvo apaugusi krūmais. Nors gyveno ir dirbo Kaune, Kazys gauta žeme labai rūpinosi, samdė talkininkus, kirto ir rovė krūmynus, kol žemelė tapo dirbama.

Kartu, padedant tėvams ir broliams, Kaukliuose kūrė naują sodybą. „Pasistatė gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus, iškasė šulinį, įveisė sodą, bityną. Laukuose su talkininkais lupo akmenis, juos skaldė, vežė į krūvas. Iš akmenų sumūrijo namo, tvarto, klojimo pamatus“, – savo prisiminimuose rašo savanorio sūnus Donatas Šarūnas Balnionis (Iš Pasvalio krašto muziejaus fondų).

Artėjant Lietuvos okupacijos grėsmei, Kazys Balnionis grįžo iš Kauno ir įsikūrė savo naujojoje sodyboje Kaukliuose. Deja, laimingu, ramiu gyvenimu neteko ilgai pasidžiaugti. Lietuvą užklupo pirmoji sovietų okupacija, po to – karas ir vėl sugrįžę sovietų okupantai.

– Žinojom, kad esam įrašyti į tremiamųjų sąrašus. Laimei, Pušalote buvo gerų žmonių, kurie perspėdavo, kada galime sulaukti trėmėjų. Slapstydavomės miškeliuose, javų laukuose, teko gulėti ir tarp akmenų krūvų, – liūdnais prisiminimais dalijosi savanorio žmona Apolonija Balnionienė.

Šeimą maitino sodas

Sodininkystė buvo aistringas savanorio Juozo Balnionio pomėgis.

Iš savanorio šeimos buvo atimta žemė, gauta už tarnystę Lietuvai, arkliai, žemės ūkio padargai. Buvo labai skaudu, o juk reikėjo išmaitinti penkis vaikus. Diplomuotam teisininkui Kaziui Balnioniui teko dirbti Mikoliškio tarybinio ūkio ekspeditoriumi, sodininku. Tiesa, sodininkauti Kazys Balnionis labai mėgo, didžiulį sodą buvo pasodinęs ir prie savo namų Kauklių vienkiemyje. Apie vaismedžius žinojo labai daug, pats juos skiepydavo, sugebėdavo nuspėti, koks tais metais bus obuolių derlius – gausus ar prastas.

– Kiek prisimenu, tėvelis, grįžęs iš darbo tarybiniame ūkyje, skubėdavo į savo sodą, apglostydavo kiekvieną obelį, apeidavo vaiskrūmius, – sako savanorio dukra Vida Balnionytė-Vencevičienė. – Tėvelio sodintas sodas daug metų maitino mūsų šeimą. Tėtis priskindavo obuolių, juos rūpestingai surūšiuodavo ir gabendavo parduoti į tuometį Leningradą.

Vida, ilgus metus dirbusi Šiaulių dviračių gamykloje, vėliau – „Lietuvos geležinkelių“ bendrovėje, išėjusi į užtarnautą poilsį, likusi našle, grįžo į gimtinę pagelbėti senstančiai mamai. Ji atnaujino tėčio statytą, jau devintą dešimtį beveik įpusėjusį namą, puoselėja jo sodintą sodą, kurį ir pati papildo naujais sodinukais. Kai kuriuos senus medžius vis dėlto teko iškirsti – jie nukentėjo nuo prieš keletą metų aplink sodybą siautėjusio gaisro, kai degė šalia esantis javų laukas. Bet tėvelio sodintos obelys vis dar brandina gardžius vaisius. Iki pat šv. Velykų puikiai išsilaikiusiais obuoliais buvome pavaišintos ir mes – „Darbo“ korespondentės.

Saugo tėčio atminimą

Vida Balnionytė-Vencevičienė itin rūpestingai saugo savo tėčio – Lietuvos savanorio atminimą. Kruopščiai surūšiuotos pagal datas ir įvykius albumuose guli senos ir naujesnės fotografijos, segtuvuose – istorinę vertę turintys dokumentai, liudijantys savanorio gautus apdovanojimus, taip pat nepriklausomoje tarpukario Lietuvoje išduoti studento, valstybės tarnautojo pažymėjimai, tuometis piliečio pasas. Daug nuotraukų, įvairių dokumentų, kitų šeimos relikvijų Vida Balnionytė-Vencevičienė padovanojo Pasvalio krašto muziejui.

Beje, visus tuos dokumentus, sovietmečiu rizikuodamas užsitraukti valdžios rūstybę, išsaugojo pats savanoris Kazys Balnionis. Sunkiai susirgęs ir gulėdamas ligoninėje, vyriausiam savo sūnui Donatui Šarūnui jis užsiminė, po kuriuo trobos balkiu dokumentai paslėpti, daugiau papasakojo ir apie savo – Lietuvos savanorio – nueitą kelią. Saugodamas šeimą nuo tremties ir kitokių persekiojimų, anksčiau Kazys Balnionis apie visa tai neatviraudavo.

Vis dėlto ištikima savanorio tarnystė nepriklausomai Lietuvai nepraslydo pro sovietų valdžios akis. Vida Balnionytė-Vencevičienė minėjo, jog, jai besimokant Panevėžio sporto mokykloje ir atsisakius stoti į komjaunimą, buvusi perspėta, kad taip elgdamasi gyvenime neturės jokių perspektyvų – neįstos į jokią aukštąją mokyklą.

„1962 m. baigiau Pušaloto vidurinę mokyklą. Mokyklos direktorius man nedavė charakteristikos stoti į Vilniaus universitetą studijuoti matematikos. Pasiūlė stoti į Kauno žemės ūkio technikumą – studijuoti daržininkystę ir sodininkystę bei pridūrė, jog Pasvalio rajono komjaunimo komitetas nesutinka, kad stočiau į universitetą, nes „tu nebuvai pionierius ir nesi komjaunuolis“, – savo prisiminimuose panašų atvejį aprašo Donatas Šarūnas Balnionis. Jis vėliau sužinojo, kad būtent Pušaloto vidurinėje mokykloje surašytame protokole buvo akcentuota, jog jo tėvas yra savanoris, todėl ir nutarta vaikino charakteristikos komjaunimo komitetui neteikti. „Grįžęs į namus tėvų pirmąkart paklausiau, kas gi tas savanoris“, – prisimena Donatas Šarūnas.

Gražaus sutarimo pamokos

Savanorio žmona Apolonija Balnionienė, kol buvo stipresnės sveikatos, daug skaitydavo, domėjosi tuo, kas dedasi Lietuvoje. Labai džiaugėsi šalies Atgimimu, nepriklausomybės paskelbimu, bet vis nubraukdavo ašarą, kad jos žmogus nespėjo sulaukti išaušusios Lietuvos laisvės. Savanoris Kazys Balnionis mirė 1969-aisiais, būdamas 70-ies metų.

Apolonija Balnionienė prieškario metais Joniškėlio žemės ūkio mokykloje mokėsi agronomės-namų ūkininkės specialybės. Ji turi išsaugojusi užrašus su daugybe kulinarinių receptų, iš kurių gaminti mūsų senolių mėgtus patiekalus šiandien pasimoko ir dukra.

Apolonija ir Kazys Balnioniai ir jų atžalos: pirmoje eilėje – sūnus Gintautas, mama – Apolonija Balnionienė, dukra Vida, tėtis – Kazys Balnionis, sūnus Algimantas, antroje eilėje – sūnūs Donatas Šarūnas ir Faustinas Daumantas.

– Mamytė buvo ne tik puiki šeimininkė, ji turėjo daug kitų pomėgių. Puikiai žaisdavo šaškėmis, daugelį stebindavo matematikos žiniomis. Mums abu tėveliai buvo darbštumo, gražaus sutarimo pavyzdys. Mane, jaunylę dukrą, kartais labiau palepindavo, bet darbštumo pamokas įsiminiau puikiai. Eidamas dirbti vyriškų darbų, tėtis visada pasikviesdavo ir sūnus – visus keturis mano brolius. Nuolat domėjosi, kaip mums sekasi mokykloje: tėvų susirinkimuose dažniausiai lankydavosi tėtis, – su nuoširdžia pagarba apie tėvelius pasakoja Vida Balnionytė-Vencevičienė.

Apolonija ir Kazys Balnioniai užaugino penkis vaikus. Deja, du jų sūnūs – Daumantas ir Algimantas – jau iškeliavę amžinybėn. Sūnus Gintautas gyvena Pasvalyje, Donatas Šarūnas – Vilniuje, dukra Vida, kaip jau minėjom, sugrįžo į tėviškę Kauklių kaime. Šio kaimo senolė, savanorio žmona Apolonija Balnionienė džiaugiasi gausiu anūkų ir proanūkių būreliu.

Savanorio žmona Apolonija ir ją prižiūrinti dukra Vida. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Kartu su tėvų sodyboje šeimininkaujančia Vida apėjome didžiules jos valdas. Kiemo pakraštyje stūkso puikiai išsilaikęs molinis tvartas, klojimas. Sodybą įkūręs Lietuvos savanoris visą ją apsodino medžiais, kuriuose auštant pavasariui suklega paukščiai. Sode pumpurus jau krauna vaismedžiai. „Atvažiuokit, kai pražys obelys – nuo spalvų ir kvapų atrodo nušvinta visas pasaulis“, – Lietuvos savanorio dukra svetingai kviečia savo tėvelio kurtą sodybą aplankyti per patį sodų žydėjimą.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *