Muziejuje skambės istorinio laivo – „Titaniko“ varpas

Pamenate, kaip Džekas ir Rose nukeliauja iki gigantiško laivo priekio ir iškėlę rankas įsivaizduoja, kad skrenda virš Atlanto vandenyno? Tikiu, jog ne vienas braukėte ašarą ir tuo metu, kai Rose paleidžia sušalusio mylimojo ranką, o kartu – gilyn į vandenyno dugną begrimztančią judviejų meilę. Turbūt sunkiai surastume žmogų, nemačiusį legendinio filmo „Titanikas“ ar neprisimenantį šių kvapą gniaužiančių akimirkų. Romantikos mėgėjus teks nuliūdinti, nes ši milžiniškame laive užgimusi ypatinga meilės istorija buvo išgalvota, deja, to paties pasakyti negalima apie laivą ištikusią katastrofą.

Lygiai prieš 106 metus, 1912-ųjų balandžio 10 d., Sautamptono jūrų uoste pietų Anglijoje savo kelionę link Niujorko pradėjo tuo metu didžiausias pasaulyje keleivinis laivas „Titanikas“. Pirmieji ir, kaip vėliau paaiškėjo, paskutinieji išbandyti šį Airijoje žmogaus rankomis sukurtą laivą galėjo 2224 keleiviai ir įgulos nariai. „Titanikas“ buvo laikomas tobulu ir neskęstančiu, todėl nuspręsta pasilikti tik dvidešimt gelbėjimo valčių, reikalingų galimai evakuacijai į jau greta esantį gelbėjimo laivą. Tačiau praėjus trims dienoms nuo kelionės pradžios laive skambėjusią muziką ir tvyrojusią ramybę pakeitė keleivių išgąstis, klyksmai bei baimė pasitikti savo mirtį šaltame Šiaurės Atlanto vandenyne. Lemtingąjį balandžio 14-osios vakarą, likus dvidešimt minučių iki vidurnakčio, „Titanikas“ susiduria su ledkalniu ir mažiau nei per tris valandas amžiams atgula Šiaurės Atlanto vandenyno dugne. „Titanikas“ – savotiškas nelaimių jūroje bei žmogaus rankų darbo trapumo simbolis, nusinešęs su savimi daugiau nei 1500 žmonių gyvybes. Jo istorija apgaubta įvairių mįslių bei atgimstanti filmuose, knygose, muzikoje ar muziejų eksponatuose. Vieną iš „Titaniko“ istoriją liudijančių eksponatų galite pamatyti užsukę ir į Pasvalio krašto muziejų!

Signalinis „Titaniko“ laivo varpas į Pasvalio krašto muziejų atkeliavo susipažinus su viena krikliniete (redakcijai jos pavardė yra žinoma), kuri yra vieno iš trijų lietuvių, plaukusių ar kitaip susijusių su garsiuoju „Titaniku“, tolima giminaitė. Į kelionę su žymiuoju „Titaniku“ leidosi kunigas Juozas Montvila, iš neturtingos Ignalinos žydų šeimos kilęs šaltkalvis Eliezeras Gilinskis, o Liudvikas Stulpinas buvo laivo, greičiausiai atskubėjusio „Titaniko“ keleivių gelbėti, kapitonas. Būtent L. Stulpino giminaitė ir yra minėta kriklinietė, besididžiuojanti giminystės ryšiais su kilniu ir drą- siu žmogumi, išgelbėjusiu ne vieną gyvybę. Žalvarinio laivo varpo su užrašu „Titanic 1912“ išlikimo istorija neeilinė, bet labai paprasta. L. Stulpinas, atskubėjęs į paskutinę „Titaniko“ siųsto nelaimės signalo vietą, išvydo ilgam atmintyje įstrigusį vaizdą – vandenyje plūduriavo sušalę, be jokių gyvybės ženklų, žmonių kūnai. Lietuvių kapitonas nepasimetė, o pasigriebė vandenyje pastebėtą spindintį varpą ir, skambindamas juo iš visų jėgų, vylėsi surasti bent vieną šalčio nesukaustytą žmogų. Prieš „Titaniko“ nugrimzdimą į vandenyno dugną šis laivo varpas buvo naudojamas įgulos narių-stebėtojų kaip signalas apie artėjantį pavojų. Ironiška, tačiau iš- tikus nelaimei L. Stulpino rankose skambantis varpas buvo paskutinė „Titaniko“ keleivių išsigelbėjimo viltis. Iš tiesų balandžio 15-osios naktis lietuvių kapitonui, kaip ir daugeliui kitų, įsiminė ilgam, o išsaugotas laivo varpas kasdien primindavo, koks nenuspėjamas ir trapus gali būti gyvenimas.

Norinčiųjų pamatyti ir paskambinti šiuo istoriniu laivo varpu maloniai lauksime Pasvalio krašto muziejuje!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *