Iš tiesų tai turėjo būti eilinis „Šeštadienio virtuvės“ straipsnis. Tačiau po daugiau nei dvi valandas lietuvių, ukrainiečių, anglų bei rusų kalbomis trukusio pokalbio su Kiemeliuose gyvenančia Tetiana (ukrainitiškas Tatjanos vardo atitikmuo – red.) Lipnickiene supratau, kad rašyti vien apie sukiojimąsi aplink puodus šį kartą nepavyks.
Širdyje – ukrainietė
Tetiana gimė Turkmenistane, Afganistano pasienyje įsikūrusiame Kuškos (dabar – Serhetabadas) mieste, kariškių šeimoje. Tėvų darbo specifika nulėmė tai, kad vienoje vietoje gyventi tekdavo geriausiu atveju penkerius metus. Po to vėl viskas iš naujo – nauja šalis, naujas miestas, nauji draugai.
Laisvai ukrainietiškai, rusiškai, lenkiškai, angliškai kalbanti moteris bičiulių turi visame pasaulyje. Beje, į jos mokamų kalbų sąrašą drąsiai galima įtraukti ir lietuvių kalbą, tačiau apie tai – šiek tiek vėliau.
Mokyklą Tetiana baigė Kijeve. Čia pat Nacionalinės aviacijos universitete studijavo ekologiją.
– Man patinka gamta, be to, labai mėgau tokias disciplinas kaip fizika, chemija, tad pasirinkau ekologijos studijas, – prisipažįsta jauna moteris.
Gimusi Turkmenistane, augusi keliose skirtingose valstybėse, dabar naują gyvenimą kurianti Lietuvoje, moteris anaiptol nesijaučia pasaulio piliete ir labai aiškiai save identifikuoja.
– Esu ukrainietė. Tai mano širdyje. Tai jausmas ir suvokimas, kuriuos perėmiau iš savo senelių.
Mėgaujasi ramybe ir šeima
Ukrainietės ir jos vyro Justo Lipnicko meilės istorija prasidėjo Estijoje.
Abu jaunus žmones vienijo (ir tebevienija) aistra triatlonui. Tai viena sunkiausių vienadienių rungčių pasaulyje, kurią sudaro 3,8 km plaukimas, 180 km mynimas dviračiu ir 42 km bėgimas. Baigusieji 226,2 km trasą per mažiau kaip 17 valandų įgyja „Geležinio žmogaus“ titulą.
Būtent Estijoje vykusiame triatlono trenerių seminare susitiko Justas ir Tetiana.
Jauna moteris mums taip ir neišdavė, ar būtent tada plykstelėjo ta lemtinga aistros kibirkštis. Po Estijos jaunuoliai dar ne kartą buvo susitikę įvairiose Europos valstybėse vykusiose triatlono varžybose. O viskas baigėsi tuo, kad praeitų metų gegužės 20 dieną Raguvėlės bažnyčioje pora sumainė žiedus ir prisiekė vienas kitam amžiną meilę.
Paklausta, ar tėvai neprieštaravo, kad jų dukra išteka už lietuvio, moteris iš pradžių tikina, kad nebuvo jokių problemų. Tačiau netrukus prisipažįsta:
– Kai Justas atvažiavo į Ukrainą prisistatyti mano tėvams – bijojau, ką jie pasakys. Man labai svarbu, kad viskas būtų gerai. Tačiau susipažinę artimiau, sužinoję, kad Justas – tvirtai ant kojų stovintis ir šeima deramai pasirūpinti galintis ūkininkas, jie liko labai laimingi.
Bendro šeiminio gyvenimo pradžia – kupina iššūkių.
– Sunkiausia buvo psichologiškai. Juk teko palikti viską – verslą, būstą, draugus, automobilius ir pradėti naują gyvenimą. Tarsi atvertus naują, tuščią lapą. Viskas pasikeitė iš esmės. Visą gyvenimą praleidusi bute, buvau priversta išmokti gyventi didelėje sodyboje. Turiu mažą traktoriuką, kuriuo pjaunu žolę ir tai man labai patinka. Kai prasideda sezonas ir vyras išvažiuoja į laukus, visi namų priežiūros rūpesčiai tenka man, – pasakoja Tetiana.
Tačiau ar nuolat po pasaulį keliauti ir didmiesčiuose gyventi įpratusiai moteriai ne per ankšta Kiemeliuose?
– Kai gyveni dideliame mieste, tu niekada negali girdėti tylos. Visada yra kažkoks triukšmas. Visi miesto žmonės svajoja apie nuosavą žemės lopinėlį, kuriame galėtų ką nors užsiauginti. Dabar aš turiu tai, ko man iš tiesų reikia – ramybę ir šeimą. Man tai yra labai svarbu. Visose savo veiklose padariau pauzę, kad galėčiau pasidžiaugti tuo, ką turiu.
Tačiau Tetianos ramia namų šeimininke anaiptol nepavadinsi. Ji spėja ne tik pasirūpinti namais bei sunkiai dirbančiu vyru, bet ir kartu su Ukrainoje gyvenančiais kolegomis kuria įvairius internetinius projektus.
Moteris svajoja apie nuosavą verslą ir Lietuvoje. Kad geriau suprastų, kaip veikia įvairios mūsų šalies institucijos, kokie reikalavimai verslininkams, mokesčių sistema ir t. t. Tetiana kreipėsi į Darbo biržą. Jos specialistai pasiūlė dalyvauti jaunimo garantijų projekte „Atrask save“. Projekto iniciatyva moteris įsidarbino savanore Pasvalio krašto muziejuje.
– Tai puiki galimybė ne tik pagilinti lietuvių kalbos žinias, bet ir pažinti kraštą, kuriame gyvenu, – tikina ukrainietė.
Mūsų pašnekovė prisipažino, kad iki santuokos apie Lietuvą žinojo labai nedaug, tad dabar stengiasi atrasti ir sužinoti kiek įmanoma daugiau.
– Man labai patinka Pasvalys. Vytauto Didžiojo aikštėje jaučiuosi kaip mažame, jaukiame europietiškame mieste. Smagu, kad yra muziejus, biblioteka, muzikos mokykla. Kaip sportininkei, man labai svarbu, kad čia yra sporto mokykla, arena. Pasvalio baseine lankausi du kartus per savaitę ir galiu pasakyti, kad net Kijeve tokio kokybiško baseino nėra. Džiaugiuosi, kad jau spėjau susirasti draugų, kad šalia gyvena malonūs kaimynai.
Nenutrūko ryšiai ir su gimtine. Tetiana prisipažįsta kasdien mažiausiai dvi valandas bendraujanti su Ukrainoje likusiais giminaičiais. Jaunos šeimos namuose nuolat vieši draugai ukrainiečiai.
Šeimos idilę gal kiek temdo tik teisinis moters statusas. Ji nėra mūsų šalies pilietė, tad turi tik laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Šis dokumentas turi būti reguliariai atnaujinamas. To nepadarius ar pavėlavus, Tetiana privalės grįžti į Ukrainą. Kiek tai tęsis, moteris kol kas negali pasakyti ir džiaugiasi tik tuo, kad tiek sostinės, tiek Pasvalio pareigūnai labai geranoriškai padeda spręsti visas su gyvenimu Lietuvoje susijusias problemas.
Niekada nebus broliais…
Kalbant su Tetiana paliečiame ir nūdienos Ukrainos skaudulius.
– Sunku nupasakoti tuos jausmus, kurie tvyrojo Ukrainoje, kai vyko Maidanas. Visa šalis važiavo į Kijevą. Bet, kai buvęs prezidentas įsakė šaudyti į neginkluotą minią… buvo sunku suvokti, kaip tai įmanoma… Tai buvo sunkus laikotarpis. Panašūs bandymai suskaldyti, atplėšti dalį mūsų šalies vyko ne tik Donecke, bet ir kituose rytų bei pietų Ukrainos miestuose… Aš negaliu nieko blogo pasakyti apie dabartinį prezidentą, jis daug padarė. Tačiau, kad ką nors akivaizdžiai pakeistum, reikia bent dešimties metų. Ar kada nors ukrainiečiai ir rusai vėl galės vieni kitus vadinti broliais? Niekada! Kaip galima vadinti broliais tuos, kurie pradėjo karą? Pažįstu daug rusų sportininkų. Jie puikūs žmonės, kurie taip pat nesupranta, kas vyksta. Tačiau Rusijoje gyvena daugybė savo nuomonės neturinčių žmonių, kuriais labai lengvai manipuliuoja valdžia. Teko sutikti tokių, kurie prisiklausę propagandos bijo važiuoti į Ukrainą, nes esą jiems gali nutikti ką nors negero. Tai visiška nesąmonė.
Asmeninis Tetianos Everestas
Užtenka penkių minučių, kad susižavėtum ne tik nepaprastu šios moters nuoširdumu, bet ir pakankamai taisyklinga lietuvių kalba. Suprantama, ji dar nežino kai kurių frazių, kartais netaisyklingai pavartoja galūnes ar žodžių junginius, tačiau laisvai bendrauja kone visomis įmanomomis temomis.
Du kartus per savaitę ji lanko privačias lietuvių kalbos pamokas. Radusi laiko, skaito lietuviškus straipsnius, žiūri televizijos laidas ir bando rašyti.
– Dabar ruošiuosi pirmo lygio lietuvių kalbos egzaminui. Nežinau, ar jis kaip nors įtakos ilgesnio leidimo gyventi Lietuvoje gavimą, tačiau ruošiuosi atsakingai. Man tai yra svarbu, todėl koncentruojuosi į pasiruošimą egzaminui. Ir tikrai nesustosiu ties pirmu lygiu. Noriu turėti gerą darbą, galbūt net dirbti pagal specialybę, tačiau tam reikia gerai mokėti lietuvių kalbą.
Paklausta, kaip taip greitai įvaldė vieną sudėtingiausių kalbų pasaulyje, Tetiana šypteli:
– Kai labai nori – nėra nieko sunkaus. Negaliu sau leisti aštuonias valandas per dieną sėdėti prie vadovėlių, todėl mokausi kalbėdama su pardavėja, žiūrėdama lietuvišką filmą ar vartydama interneto puslapius. Sunkiausi – linksniai. Su jais kankinuosi jau nuo rugsėjo mėnesio. Pasakiau sau, kad lietuvių kalba – mano Everestas. Kad jį įveiktum, reikia laiko. Tikiuosi, man užteks poros metų.
Ruošiasi dalyvauti maratone
Žiūrint į iš pirmo žvilgsnio trapiai atrodančią ukrainietę, sunku ją įsivaizduoti dalyvaujant alinančiose triatlono varžybose.
– Mane į šią sporto šaką įtraukė vienas garsus Ukrainos triatlonininkas. Pradėjau važinėti į varžybas. Iš pradžių kaip dalyvė, vėliau – kaip teisėja. Tai labai gera sporto šaka, kuri tave grūdina ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Paskutinės varžybos, kuriose dalyvavau vyko Estijoje. Aš įveikiau pusę klasikinio triatlono trasos: du kilometrus plaukiau, 90 kilometrų važiavau dviračiu ir 21 kilometrą bėgau. Trasą įveikiau per septynias valandas. Kai bėgau paskutinį ratą, visą laiką šypsojausi, kūną buvo užliejusi didžiulė adrenalino banga. Mačiau ne vieną vyrą, kuris ne bėgo, bet ėjo – jie buvo palūžę psichologiškai. Į tokias varžybas žmonės važiuoja tam, kad pažintų savo galimybių ribas. Ir sunkiausia čia ne varžybos, o treniruotės. Tu turi prisiversti rytais keltis šeštą valandą ir važiuoti į baseiną plaukti. Negali grįžęs iš darbo įsitaisyti ant sofos priešais televizorių, nes reikia dviračiu numinti šimtą kilometrų… Po to varžybos būna vienas malonumas.
Tetiana ir Justas kvalifikuoti treneriai, priklausantys Europos triatlono sąjungai. Moteris svajoja kitais metais pakelti trenerio kvalifikaciją bei dalyvauti maratono bėgime.
– Esu gal dešimt kartų dalyvavusi pusės maratono bėgime. Tai mano mėgstamiausias atstumas. Maratonas – jau kitas lygis. Yra tokia taisyklė, kad jei įstengi nubėgti 30 kilometrų, gali bandyti dalyvauti ir maratone. Mano iki šiol ilgiausia įveikta distancija – 28 kilometrai. Noriu pasiekti tą lemtingą ribą ir dalyvauti tikrame maratone, – ryžto neslepia sportininkė.
Pertraukiu pašnekovę ir iš nuostabos kilstelėjęs antakius atsargiai paklausiu, ar planams nesukliudys šiemet gimsiantis Lipnickų pirmagimis?
– Žinoma, iš pradžių porą mėnesių po gimdymo negalėsiu nieko daryti, reikės klausyti savo kūno. O vėliau laukia daug darbo, kad susigrąžintum iki tol buvusį fizinį pajėgumą. Toks sportininko gyvenimas. Reikia nuolat kelti sau tikslus ir jų siekti.
Beje, sportuoti moteriai padeda ne tik vyras. Jei Justas dirba laukuose, sportininkės partneriu tampa gražuolis auksaspalvis retriveris Vincentas, kuris kartu su šeimininke nesunkiai įveikia net dešimties kilometrų trasą.
Ukrainietiškos virtuvės Alfa ir Omega
Tikiuosi skaitytojai dar nepamiršo, kad į Tetianos Lipnickienės namus mes užsukome „Šeštadienio virtuvės“ reikalais.
Ir, kol virė tikri ukrainietiški barščiai, kalbėjomės apie lietuviškai ukrainietiškus mitybos ypatumus.
Lietuviškus cepelinus moteris ne tik ragavo, bet ir pati išmoko virti. O pagardinti vyro pačirškintais spirgučiais, jie tampa tikra „kalorijų bomba“, kuriai neatsispiria joks šeimos svečias.
Mūsų šaltibarščiai Tetianai primena ukrainietišką oкрошка, kuri gaminama iš šviežių pavasarinių daržovių (burokėlių nededama), užpilamų kefyru ar pasukomis.
Gerų žodžių viešnia negailėjo lietuviškiems bulvių blynams bei plokštainiui (pastarąjį ji meiliai pavadino bulvių pyragu) ir lygino juos su ukrainietišku patiekalu деруны. Tai keptas bulvinis blynas, kuris įdedamas į molinį indelį, pridedama svogūno, grietinės ir pašaunama orkaitėn.
Justą šeimininkė lepina ukrainietiškai sūdytais lašiniais. Jei sugalvotumėte tokių pasigaminti – viskas labai paprasta.
Dviem kilogramams mėsos reikės maždaug kilogramo druskos, maltų juodųjų pipirų ir česnako (kuo daugiau, tuo geriau).
Mėsą įtrinkite pipirais, smulkintais česnakais bei iš visų pusių apipilkite druska. Druskos turi būti tiek, kad padengtų mėsą. Jei lašinių paltis storesnė – padarykite peiliu įpjovas, kad druska įsigertų kuo giliau. Mėsą sudėkite į orui nepralaidų indą ir 2–3 paroms padėkite šaltai. Jei prabėgus nurodytam laikui, druska bus sudrėkusi – tai ženklas, kad lašinius galima valgyti.
Ukrainietiški lašiniai valgomi su duona, raugintais agurkais ir užgeriami Горілка.
Tai Tetianos tėvelio receptas ir nė akimirkos neabejoju, kad jis – puikus!
Ir, žinoma, ukrainietiškos virtuvės puošmena, Alfa ir Omega – barščiai. Be šio sotaus patiekalo neįsivaizduojamas ukrainiečių gyvenimas. Dažnai juos valgo ir pusryčiams, ir pietums, ir vakarienei. Kiekvienas Ukrainos regionas turi savitą barščių virimo receptūrą ir tuo labai didžiuojasi.
Tetianos teigimu, patys skaniausi ukrainietiški barščiai – švieži, todėl laikyti 3–4 dienas neverta.
Jei norite pajusti visą ukrainietiškos virtuvės koloritą, prie barščių patiekite pompuškų – mielinių, česnakais pagardintų bandelių.
Ukrainietiškiems barščiams reikės:
- яловичина – 600–700 г;
- буряк – 500 г;
- картопля – 500 г;
- морква – 200 г;
- цибуля – 200 г;
- 3 ст. л. томатної пасти;
- капуста – 300 г;
- часник – 3–4 зубчики часнику;
- лавровий лист – 3–4 шт.;
- оцет – 1–2 ч. л.;
- квасоля 200 г;
- сіль, перець.
Primiršusiems ukrainiečių kalbą – lietuviškas ingredientų sąrašas (3,5–4 litrams vandens):
- 600–700 g jautienos;
- 500 g burokėlių (nevirtų);
- 500 g bulvių;
- 200 g morkų;
- 200 g svogūnų;
- 3 šaukštų pomidorų pastos (geriausia „Čumak“ firmos);
- 300 g raugintų kopūstų;
- 3–4 skiltelių česnako;
- 3–4 lauro lapų;
- 1–2 arbatinių šaukštelių acto;
- 200 g pupelių;
- druskos, pipirų.
Pupeles ir gabaliukais supjaustytą mėsą verdame valandą. Kol mėsa verda, įkaitintame aliejuje pakepiname smulkintą svogūną ir morką. Kai gražiai paraus, suberiame tarkuotą burokėlį, dedame tris šaukštus pomidorų pastos, įspaudžiame česnako skilteles. Įpilame šiek tiek vandens ir patroškiname. Kai mėsa išverda, suverčiame troškintas daržoves, dedame lauro lapus. Užvirus barščiams, sudedame raugintus kopūstus. Dar paverdame 6–7 min., nukeliame nuo ugnies ir paliekame 20 min. „subręsti“. Ukrainietiški barščiai patiekiami su grietine ir pompuškomis.
Pompuškoms reikės:
- 400 g kvietinių miltų;
- 4 šaukštų aliejaus;
- arbatinio šaukštelio cukraus;
- 10 g sausų mielių; šaukštelio druskos;
- 5 skiltelių česnako;
- 250 ml vandens;
- vieno kiaušinio trynio;
- žalumynų.
Šiltame (ne karštame) vandenyje ištirpinkite mieles, cukrų ir druską. Suberkite miltus ir, supylę pusę kiekio aliejaus, gerai išminkykite. Tešlą uždenkite ir palikite valandai pakilti. Po to tešlą padalinkite į maždaug kiaušinio dydžio rutuliukus ir sudėkite į aliejumi išteptą kepimo formą. Palikite pusvalandžiui pakilti. Aptepkite tešlos rutuliukus tryniu ir pašaukite į 200 laipsnių karštumo orkaitę 20–25 minutėms. Kol pompuškos kepa, išspauskite česnako skilteles, sumaišykite su likusiu aliejumi ir pagardinkite druska bei žalumynais. Ištraukite iškepusias pompuškas iš orkaitės ir iš karto aptepkite česnakiniu padažu. Po to uždenkite rankšluosčiu ir palikite 15 minučių. Pateikite su barščiais.
Skanaus!
