Entuziastė Grūžiuose sukūrė turtingą muziejų

Grūžietė Danutė Ratinskienė savo krašto muziejų puoselėja nuo 1990-ųjų. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

– Grūžių kaimo bibliotekoje dirba labai kuklus, tylus žmogus. Tai – Danutė Ratinskienė, kurios rūpesčiu įkurtas muziejus. Kiek daug įdomios medžiagos sukaupta, kaip įdomiai ji pasakoja apie kiekvieną eksponatą! Bendruomenėje nė vienas renginys nepraeina be Danutės. Labai norėčiau, kad atvažiuotumėte ir parašytumėte apie šią kuklią moterį, – kvietė Grūžių bendruomenės pirmininkė Genė Domarkienė.

Grūžietė Danutė Ratinskienė prisipažino, kad į senienų pasaulį visiškai pasinėrė, kai daugiau nei prieš penkerius metus Grūžiuose buvo uždaryta mokykla:

– Taip gyniausi nuo depresijos, nuo nykstančio kaimo liūdesio. Tiesa, mokyklos muziejų buvom įsteigę dar 1990-aisiais. Bet kai neliko mokyklos, daug senų daiktų perkėliau į erdvų buvusį informatikos kabinetą ir užsidariusi praleisdavau ištisas valandas.

Iš netolimo Vainekonių kaimo kilusi Danutė neabejinga savo gimtajam kraštui, visada mėgo istoriją ir domėjosi kraštotyra, tačiau tuomečiame Vilniaus pedagoginiame institute studijavo biologiją ir žemės ūkio pagrindus:

– Mokiausi Kalneliškių pradinėje, Grūžių aštuonmetėje ir Pasvalio vidurinėje mokyklose. Kodėl pasirinkau biologiją? Kaimo vaikui šis mokslas irgi buvo prie širdies, mėgau su mokiniais į pievas išeiti. O žemės ūkio pagrindai buvo privalomi, nes ir prie Grūžių mokyklos anuomet buvo pusės hektaro daržas, kuriame pagal reikalavimus su vaikais auginome įvairių daržovių. Pabaigoje prisodinome kopūstų ir vežėme parduoti…

Tuoj po studijų Danutė Ratinskienė prašė skirti kur nors arčiau namų:

– Nes mirė mamytė, o tėvelis liko vienas. Tad metus dirbau Joniškėlio vidurinėje, paskui atsirado vietos ir Grūžių mokykloje, kurioje vaikus mokiau trisdešimt metų – nuo 1982-ųjų iki uždarymo 2012-aisiais. Kadangi biologijos pamokų buvo mažai, todėl turėjau ir istorijos dar prieš Lietuvos nepriklausomybę. Bet kai 1989 metais išleido Adolfo Šapokos Lietuvos istoriją, šią knygą tiesiog naktimis skaičiau.

Danutė yra užrašiusi prisiminimus, kaip su vyru Vytautu, palikę mažą sūnelį seneliui, 1989-aisiais savo automobiliu važiavo į Baltijos kelią:

– Labai gaila, kad iš tos dienos neturiu nei nuotraukos, nei jokio daikto. Baltijos kelią išgyvenome ir nepagalvojome įamžinti, nors abu su vyru fotografuodavom ir namuose darydavom nuotraukas. Vytautas mokykloje turėjo ir fotobūrelį.

Danutės vyras Vytautas Ratinskas kilęs iš Zarasų krašto, susipažino studijuodami, Grūžiuose buvo mokyklos direktorius. Deja, pernai suėjo dvidešimt metų nuo jo mirties.

Ratinskų vienturtis sūnus Vilniaus universitete baigė informatiką, sostinėje gyvena ir dirba.

– Ačiū Dievui, į užsienį nevažiuoja, – pasidžiaugdama išsitaria mama…

Atgimimo banga Grūžiuose sutapo su naujo erdvaus mokyklos pastato atidarymu 1989-ųjų rugsėjį:

– Gal dvidešimt metų buvo laukta šios naujos mokyklos. Senajame pastate vargiai tilpdvo pusantro šimto mokinių. Nors naujasis – dviejų šimtų vietų, tačiau kaip tyčia vaikų buvo sumažėję iki keturiasdešimt vieno. Tik paskui vėl padaugėjo ir vienu metu mokėsi šimtas septyni. Bet 2012 metais vis tiek patekom į tą mėsmalę ir mūsų mokykla buvo uždaryta, tiksliau – liko pradinių klasių, nors turėjome dar aštuoniasdešimt mokinių. O šį rugsėjį nepaliko net pradinukų. Gaila, nes šiemet mūsų krašto mokyklai sukanka šimtas metų, – Danutė Ratinskienė muziejuje varto beveik šimtmečio senumo dienyną, taigi dabar tuščiame tyliame pastate kalba ne žmonės, o seni daiktai.

Pirmoji oficiali šio krašto mokykla 1918 metais atidaryta Vienžindžių kaime, ūkininko Brazio namuose, o 1921-aisiais perkelta į Grūžius.

– 1933 metais duris atvėrė naujas pastatas, kuriame aštuonmetę mokyklą ir aš baigiau. Dabar jame įsikūrę Grūžių bendruomenės namai, tik jie nešildomi, – eidamos į muziejų, iš antro aukšto žvilgtelim į kiek atokiau stovintį gražios architektūros tarpukario laikus menantį pastatą.

Danutė pasidžiaugia, kad muziejus bent kiek šildomas, todėl čia gana jaukiai galime pasinerti į šio krašto istoriją ir senienų pasaulį.

Beje, o kaip kilo mintis prieš 28 metus įkurti muziejų?

– Mokykla persikėlė į naują didelį pastatą, Lietuva paskelbė nepriklausomybę ir tada ypač susidomėjau jos istorija bei kraštotyra. Be to, kolegė prancūzistė Janina Ponelienė kažkiek buvo dirbusi Šiaulių „Aušros“ muziejuje. Tad ir ji Grūžiuose palaikė tokio muziejaus idėją. Tiesa, jis neatsirado visiškai tuščioje vietoje. Berods, mokytojas Bronius Mažylis rūpinosi ankstesniu muziejumi, kurį 1968 metais atėjusi į penktą klasę dar radau, – prisimena Danutė Ratinskienė.

Ji rodo senovinę vaflinę ilgu kotu, ko gero, vaflius kepdavo duonkepėje krosnyje:

– Ši vaflinė tikriausiai iš senojo muziejaus, ją radau palėpėje.

Danutė gali papasakoti apie kiekvieną eksponatą, o įdomiai pristatyta seniena, spalvinga jos istorija tarsi suteikia gyvybės:

– Štai Didžiųjų Grūžių dvaro ornamentuotų koklių liekanos. Ant vieno koklio atspaustas Povilo Puzino keramikos fabriko ženklas.

1880 metais Povilas Puzinas labiausiai ir išgarsėjo Didžiuosiuose Grūžiuose įsteigtu keramikos fabriku, kuris stovėjo maždaug už kilometro nuo Kalneliškių kaimo. Puzinas kvietėsi meistrų iš Vokietijos, Austrijos, Lenkijos…

– Pažiūrėkit, kokie lygūs keramikos darbeliai iš švaraus Kalneliškių molio, o kokie su žvyro priemaišomis iš Grūžių molio, – Danutė muziejuje palygina buvusių mokinių darbus.

Viena iš brangiausių Grūžių muziejaus relikvijų – rašytojo, kunigo Julijono Lindės-Dobilo meldimosi stalelis. Netolimame Dovydų kaime jis gimė 1872 metais.

– Senoji lova atkeliavo iš Vainekonių, tautiniai kostiumai – iš Grūžių šokių kolektyvo, – Danutė Ratinskienė pasakoja, kad daiktus į muziejų nešė ir šio krašto vaikai, tėvai, seneliai.

Ir ne tik daiktus. Danutė yra surinkusi įvairiausių pasakojimų, atsiminimų:

– Kartais jie pasipildo visai netikėtai. Šią vasarą sutikta moteris pasakojo, kaip 1945 metais buvo nušautas nuo sovietinės armijos slapstęsis jaunuolis, kuris palaidotas Vainekoniuose už kapinių…

Iš tiesų jau istorija ir ankstesnės mokymo priemonės, pavyzdžiui, patys tikriausi šikšnosparnio griaučiai ar šilkverpių kokonai.

– Šiandien ypač jaunimui senove dvelkia ir rašomoji mašinėlė, filmų demonstravimo aparatas, laidinio ryšio telefono ir radijo aparatai, patefonai ir net kone prieš dvidešimt metų mokykloje gauti pirmieji kompiuteriai – vienas iš Juozo Kazicko fondo, o kitas buvo dovanotas „Nissan farm“ vadovo ir atvežtas iš Danijos, – Danutė tik primena, kaip pastaraisiais dešimtmečiais viskas sparčiai keičiasi.

Tačiau yra nekintančių vertybių, ir Danutė ištraukia nuo prieškario laikų išsaugotą Trispalvę:

– Ji buvo slepiama ant aukšto po spaliais, gal ir pelių apgraužta, bet labai brangi. Be galo mums brangi relikvija – Pasvalio bibliotekininkės Vitalijos Kazilionytės surastas archyve Grūžių krašto gyventojų raštas, parašytas 1918 metų balandį „Į Lietuvos Tarybą Vilniuje“. Mūsų krašto žmonės (su pavardėmis) nuoširdžiai dėkoja už paskelbtą Lietuvos nepriklausomybę ir nekantriai laukia pripažintos laisvės tvėrimo bei valstybinio gyvenimo organizavimo…

Grūžių krašto muziejuje visko sukaupta daug ir įdomaus. Tiesiog reikia užsukti pažiūrėti, paskaityti, paklausyti išsamių ir spalvingų Danutės Ratinskienės pasakojimų.

Jei šalia jūsų gyvena „deimančiuko“ vardo vertas žmogus –nesikuklinkite, praneškite mums. Savo pasiūlymus galite siųsti adresu: „Darbas“, Vilniaus g. 4, Pasvalys. Taip pat elektroniniu paštu pasvaliodarbas@gmail.com, telefonais: (8 451) 51 474, (8 451) 51 463 arba kviečiame užpildyti elektroninę formą, esančią adresu www.darbs.lt/deimantai2017/ Nepamirškite pridėti trumpo kandidato aprašo!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

  1. Mokytoja Danutė ko gero ne vienam yra autoritetas. Tas ramus,bet įtaigus jos balsas likęs ir mano atminty, jos dėka išliko biologijos ir istorijos pagrindai. Su didžiule nuostalgija nesenai teko prisiminti savo krašto istoriją, stebėjaus muziejaus gausa ne tik aš, bet ir mano auklėtiniai. Ačiū labai, mokytoja Danute, už istoriją…

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *