Ūkininkai – iš prigimties laisvi žmonės

„Šviesuolio 2017“ vardą pelnęs Papyvesių kaimo ūkininkas Povilas Katkevičius. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Į Pasvalio kraštą pirmą kartą atkeliavo M. K. Čiurlionio fondo įsteigtas „Lietuvos šviesuolio“ apdovanojimas, kuris buvo įteiktas vienam pirmųjų mūsų rajono ūkininkų, 71-erių metų Povilui Katkevičiui. Apsilankę pas šio titulo laureatą, ūkininkaujantį Papyvesių kaime, paprašėme prisiminti pirmuosius ūkio kūrimo metus, kitus ryškiausius gyvenimo epizodus, giliausius pėdsakus jo kelyje palikusius žmones.

Mėgsta gyvenimo iššūkius

Povilas gimė ir augo kaimyninio Pakruojo rajono Masčionių kaime. Jam betarnaujant sovietų kariuomenėje, tėveliai persikraustė į Pasvalio kraštą, į Papyvesius, tad atitarnavęs čia sugrįžo ir Povilas.

– Paleistas iš kariuomenės, iki Šiaulių atvažiavau traukiniu, bet toliau nebežinojau, kaip tą Pasvalį pasiekti, be to, kišenėje nebeturėjau nė rublio. Pamatę mane pasimetusį, geri žmonės viską paaiškino, davė pinigų kelionei. Tada pats sau prisiekiau, jog ir aš visada, jei tik galėsiu, padėsiu kitiems, tegu ir visai nepažįstamiems žmonėms. Šio savo žodžio stengiuosi laikytis iki šiol. Ir daugybę kartų įsitikinau: kai gali kam nors pagelbėti – širdyje būna šventė, – teigia Povilas Katkevičius.

Mūsų pašnekovas neslepia, jog mėgsta gyvenimo iššūkius, tad yra ragavęs pačių įvairiausių darbų.

– Tik labai nemėgstu, kai kas nors man komanduoja, todėl nuo darbo kolūkyje pasistengiau išsisukti. Teko padirbėti Valakėlių kultūros namuose, vėliau rodžiau kaimo žmonėms kiną, vežiojau jiems dujas, dirbau vairuotoju melioracijos įmonėje. Po kariuomenės mokslus tęsiau Pasvalio vakarinėje vidurinėje mokykloje. Ten ir savo žmonelę Zitą sutikau. Pirmąkart į klasę atėjau pavėlavęs, o ji pakvietė atsisėsti į tą patį suolą. Po pamokų aš ją parveždavau į namus ir, ilgai nelaukęs, pasiūliau savo ranką bei širdį. Susituokėm 1969-aisiais. Gimė pirmoji dukra, bet mano siela kažko nerimo. Tuo metu buvo daug kalbama ir rašoma apie didžiąsias BAM’o (Baikalo-Amūro magistralės) statybas, tad nusprendžiau ten važiuoti ir aš. Pasiėmiau armoniką ir išbildėjau kartu su dideliu lietuvių būriu. Armoniką pasidėjau bagažo vagone ir po to visą kelią gailėjausi, kad mylimo instrumento nėra šalia. Jį pasiimti pavyko tik į kelionės pabaigą, bet dainavom visą likusį kelią. Viename Sibiro miestuke mus net į milicijos nuovadą buvo uždarę – neva dėl keliamo triukšmo. Bet, sužinoję, jog važiuojam į BAM’ą, paleido. Po kokio pusmečio pas mane atvažiavo ir žmona Zita su mūsų pirmagime. Baikalo-Amūro magistralės statybose dirbom beveik ketverius metus. Kai dukrai atėjo laikas lankyti mokyklą, nusprendėm grįžti į Lietuvą. Sibire turtų nesusikrovėm, bet patyrėm daugybę nuotykių, pamatėm įspūdingą to krašto gamtą, – į jaunystės laikus mintimis grįžta Povilas.

Šildėsi šiaudų stirtoje

Parvažiavę į Lietuvą, Katkevičiai sulaukė antros dukros. Dabar abi jos turi savo šeimas: Dalia pasiliko gyventi Papyvesiuose, Rasa savo laimę surado Danijoje. Zita ir Povilas Katkevičiai džiaugiasi keturiais anūkais.

Kai Lietuvoje padvelkė Atgimimo vėjai ir ėmė kurtis pirmieji ūkininkai, nė nedvejodamas ūkininkauti savarankiškai apsisprendė ir Povilas. Žemės gavo pagal Valstiečių ūkininkų įstatymą, vėliau per didelius vargus susigrąžino tėvų žemę Pakruojo rajone ir senelių žemę mūsų rajono pakraštyje – Puodžiūnų kaime.

– Mano mama buvo neapsakomai laiminga, kad jos sūnus – ūkininkas, nors aš dorai nė arti nemokėjau. Bet, kai mamai pasigyriau, jog pirmuosius hektarus jau suariau, ji manimi tiesiog didžiavosi. Žemę, kurią gavom pagal Valstiečių ūkio įstatymą, mums atmatavo pačią prasčiausią, kokia tik čia buvo. Vėliau aš ją – apie penkis hektarus – apsodinau mišku. Kai atgavom mamos žemę Pakruojo rajone, važinėdavau jos dirbti kelias dešimtis kilometrų. Nuvažiuoju lauko arti rudenį – šalta, lyja. Kartu su kitu ūkininku kūrendavom laužą ir prie jo pasišildydavom. Buvau nusivežęs ir palapinę, akumuliatorių, kad vakare galėtume radijo pasiklausyti. Netoliese aptikom didžiulę kolūkio šiaudų stirtą. Ieškodami šilumos, joje išrausėm urvus, ir naktimis, užkimšę angas, lindėdavom šiauduose. Kažkas pamatė mus lendant į tą stirtą ir pranešė milicijai. Pagalvojo, kad esam brakonieriai, mat netoliese tekėjo upė. Iš stirtos mums liepė nešdintis, bet bausti nenubaudė. Kai tik leido įstatymai, mamos žemę „persikė- liau“ arčiau Papyvesių, – apie sunkią ūkininkavimo pradžią pasakoja „Šviesuolio“ titulą pelnęs ūkininkas.

Vargas išmokė suprasti kitus

Povilas Katkevičius atvirauja, jog ūkininkaudamas išbandė daug sričių. Iš pradžių laikė karvių bandą, vėliau, kai nusipirko senas fermas, augindavo po kelis šimtus kiaulių. Tačiau kiaulienos kainos staiga krito žemyn, daugelį kiaules auginusių ūkininkų varydamos į bankrotą. Povilas kiaulininkystės ūkio atsisakė, pasiliko tik augalininkystę. Dabar, jau pekopęs septyniasdešimtmetį, papyvesietis javus augina trisdešimties hektarų laukuose, nors nuosavos žemės turi septyniasdešimtį hektarų. Susigrąžintą senelių žemę Puodžiūnų kaime ir dalį savo žemės prie Papyvesių nuomoja kitiems ūkininkams.

– Sau pasilikau tiek, kad nesė- dėčiau dykas, bet viską galėčiau nudirbti savo jėgomis, – šypsosi ūkininkas.

Povilas Katkevičius tikina niekada nesigailėjęs, jog ryžosi eiti ūkininkauti, nors vargo, ypač pirmaisiais metais, buvo nežmoniškai daug.

– Pareini vėlų vakarą visai „nusikalęs“ ir net nenusirengęs krenti į lovą. Porą valandų nusnaudi, šiek tiek atgauni jėgas, tada keliesi, pabaigi tą dieną suplanuotus darbus, nusiprausi, dar keletą valandų pamiegi, o auštant vėl keliesi ir leki į laukus ar prie gyvulių. Bet, kai patiri daug vargo, imi geriau suprasti kitus žmones, pamatai, kad daugelis jų vargsta dar labiau už tave ir gimsta troškimas jiems pagelbėti. Jei pamatau keliu einantį žmogų, niekada nepravažiuoju pro šalį, visada sustoju ir pasiūlau pavėžėti. Kartą į rajono pakraščio kaimą parvežiau vyriškį su maža dukrele, nors man buvo visai nepakeliui. O jis atsidėkodamas padovanojo man savo kūrinį, – rodydamas ant sienos kabantį paveikslą, jo atsiradimo istoriją pamini Povilas.

Armonika – vaikystės svajonė

Pasmalsavus, kada prasidėjo jo draugystė su muzika, Povilas Katkevičius sako, jog vaikystėje svajojo turėti bent lūpinę armonikėlę.

– Tais laikais po kaimus važinėdavo žydas, supirkinėdavęs kaulus, senus skudurus ir pan., o sodiečius aprūpindavęs įvairiomis prekėmis. Kartą į mūsų sodybos kiemą jis užsuko, kai tėvelių nebuvo namuose. Abu su broliu sukrovėm viską, ką tėvai buvo paruošę mainyti į prekes, išgavom pažadą, kad kitąkart atveš taip trokštamą lūpinę armonikėlę, bet jos nesulaukėm. Užtat tėveliai „velnių išrašė“ negailėdami. Kai buvau jau paauglys, trejais metais už mane vyresnis brolis nusipirko tikrą armoniką, tačiau man jos neduodavo. Tik kai jis išeidavo į darbą, surasdavau paslėptą instrumentą ir bandydavau išgauti melodiją. Kartą brolis mane nutvėrė tampant armoniką, bet išgirdęs, kad jau esu šiek tiek pramokęs groti, jos imti nebedraudė. Kai pas mus ateidavo brolio mergina, aš čiupdavau armoniką ir užgrodavau, laukdamas, kad mane pagirtų, deja, įsimylėjėliai įkyrų vaikėzą, tarsi bjaurųjį ančiuką, vydavo tolyn nuo savęs. Vėliau Biržų muzikos mokykloje baigiau chorvedžių kursus, o šiandien turiu ne vieną armoniką ir akordeoną. Esu sukūręs ne vieną dainą – pats parašiau ir žodžius, ir muziką, – paėmęs į rankas ištikimąjį instrumentą, vieną iš savo romansų čia pat pristato Povilas.

Mūsų pašnekovas prasitaria, jog pirmąjį savo eilėraštį parašė pirmoje klasėje. O kai pirmąkart įsimylėjo, patikusiai mergaitei skirtą eilėraštį buvo net nusiuntęs į laikraštį. Bet gavo atsakymą, jog eilėraštis „pernelyg sentimentalus“ ir spaudai netinka.

– Toks įvertinimas užgavo mano ambicijas, todėl daugeliui metų eilių rašymą atidėjau į šoną, – apie kūrybos peripetijas smagiai pasakoja ūkininkas. – Tik tada, kai jau buvo susikūrusi mūsų kaimo bendruomenė, paskambino netoliese gyvenanti mano sesuo Aleksandra ir paprašė: „Parašyk eilėraštį apie žemės ūkį“.

Aš parašiau: Pavasarį gražu laukuos, kai oras šieneliu pakvimpa, Tik labdariniai marškiniai įgrisusiai prie kūno limpa… Bet aš tikiu, tikiu tvirtai – auginsiu liną taip naudingą, Tada drobiniai marškiniai man glostys kūną nuodėmingą…

Viešėjo garbūs svečiai

Ir Povilas Katkevičius, ir jo sesuo Aleksandra Svidenienė yra Pasvalio literatų klubo „Užuovėja“ nariai, nuolatiniai „Naktinių skaitymų prie Pyvesos“ dalyviai. Povilas didžiuojasi, kad pas jį namuose svečiavosi tokie garsūs žmonės kaip rašytoja ir gydytoja Filomena Taunytė, smuikininkas Vilhelmas Čepinskis.

– Kai švenčiau savo 60-mečio jubiliejų, dovanų gavau Filomenos Taunytės knygą. Knyga man labai patiko, susiradau jos autorės kontaktus ir pakviečiau atvažiuoti per povilines į svečius. Tiesiog pasakiau: „Rašote apie sveiką gyvenseną, o pati gyvenate didmiestyje, kur oras šitaip užterštas. Atvažiuokit pailsėti į kaimą“. Gydytoja mielai sutiko, susidraugavo su visais mano varduvių šventės svečiais, jiems pripasakojo daug smagių istorijų. Po šios pažinties į vėlesnę Filomenos Taunytės knygą pateko vienas mano eilėraščių – „Apnuoginta siela“.

O garsusis smuikininkas Vilhelmas Čepinskis buvo atvažiavęs į Katkevičių giminės susibūrimą – jis kilęs iš to paties giminės medžio šaknų.

Povilas Katkevičius minėjo, jog eiles rašo ekspromtu, kai jų posmai patys ima dėliotis mintyse. O taip gali atsitikti ir vairuojant traktorių, ir darbuojantis kieme ar prigulus poilsio.

– Iš prigimties esu optimistas, stengiuosi pralinksminti aplink mane esančius žmones, o ir savo paties galvą pakrauti geromis emocijomis. Žinoma, būna ir liūdnų minučių, tada ir posmai gimsta liūdnesni. Niekada nesilaikau jokių reglamentų, nevaržau savęs jokiais rėmais – juk ūkininkai iš prigimties yra laisvi žmonės. Tačiau niekada nepamirštu gyvenimo patikrintos taisyklės: jei nori, kad žmonės tau būtų geri, daryk gera kitiems. Ši išmintis visada pasitvirtina.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.