Adrenalino fanatikė iš Pasvalio: laisvė yra laimė

– Skriejant jėgos aitvaru žmogų užlieja milžiniška adrenalino banga, – tikina Monika Šilytė.

Iš Pasvalio kilusi Monika Šilytė prisipažįsta, jog yra priklausoma nuo adrenalino. Nors turi ne vieną aukštojo mokslo diplomą, šiandien ji mėgaujasi ekstremalaus sporto teikiamais malonumais. Pomėgį pavertusi darbu, jauna moteris keliauja po pasaulį ir džiaugiasi galėdama būti pati savimi.

Nuo mažų dienų traukė menas

Monika gimė ir augo Pasvalyje. Nuo pat mažų dienų buvo aktyvus ir talentingas vaikas. Muzikos mokykloje baigė fortepijono klasę, po to lankė privačias grojimo gitara pamokas. Užteko laiko ir mokytis keramikos.

– Dailės mokykloje mano baigiamasis darbas buvo susijęs su keramika. Man patiko ši veikla, todėl, baigusi Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją, pasirinkau keramikos studijas Dailės akademijoje, – prisimena Monika. Sėkmingai baigusi studijas, pasvalietė savarankiškai išmoko dirbti su keliomis kompiuterinėmis dizaino ir projektavimo programomis. Neturėdama jokios patirties, kelioms įmonėms išsiuntė gyvenimo aprašymą, pretenduodama tapti baldų konstruktore. Vienas darbdavys patikėjo ambicinga mergina. Naujajame darbe sekėsi. Netrukus Monika perprato visas naujos veiklos subtilybes, o kad įtvirtintų bei pagilintų naujas žinias, Dailės akademijoje baigė dizaino bakalauro ir magistro studijas. Garantuotas, įdomus ir perspektyvus darbas, regis, ar reikia daugiau ko norėti? Tačiau, padirbusi vos kelerius metus, Monika nusprendžia, kad daugiau nenori sėdėti prie kompiuterio.

Darbą biure iškeitė į sniegą ir vėją

Kai Monikai buvo ketveri metukai, po eglute rado pirmąsias pačiūžas. Ko gero, net pats Kalėdų Senelis anuomet nenujautė, kokia pranašiška bus ši dovana – prabėgus keliolikai metų, merginai bus pavaldus sniegas, vanduo ir vėjas… Bet – apie viską iš eilės.

– Mokiausi penktoje ar šeštoje klasėje, kai draugė parodė kalnų slides. Nors neturėjau nė mažiausio supratimo apie šį sportą, iš karto užsidegiau išbandyti. Sužinojau, kad yra grupė pasvaliečių slidinėjimo entuziastų, kurie organizuoja kelionę į Slovakijos Tatrus. Tėtis labai nenorėjo, kad važiuočiau, ir jį galima suprasti – juk buvau vos 11–12 metų paauglė. Tačiau aš buvau užsispyręs vaikas ir pasiekiau savo – prisimena Monika. – Deja, vos išvydus kalnus, mano entuziazmas išgaravo. Aš išsigandau. Pagalvojau, kad tėtis buvo teisus ir jau norėjau užsidaryti viešbutyje bei laukti, kol baigsis ta slidinėjimui skirta savaitė. Ir tada prie manęs priėjo Volodia Afišovas. Pasvalietis man parodė, kaip reikia stovėti ant slidžių, kaip čiuožti, stabdyti. Jis manęs nepaleido tol, kol mano akyse vėl nesužibo slidinėjimo aistros liepsnelės. Grįžusi apie kalnus papasakojau tėvams, o jau kitais metais ant slidžių stovėjo visa šeima, – šypsosi Monika.

 

Minutės pertraukėlė prancūziškų kalnų panoramos fone.

Nuo to laiko tiek Monika, tiek jos artimieji kiekvieną žiemą, pasitaikius progai, stoja ant slidžių. Jei nepavyksta išvykti į kalnus, tai bent aplanko kaimyninėje Latvijoje įrengtas slidinėjimo bazes. – Prieš kelerius metus gavau darbo pasiūlymą Druskininkuose. Tuo metu nuolatinis sėdėjimas prie kompiuterio ėmė varginti. Jutau, kad trūksta aktyvumo. Sužinojau, kad „Snow Arenoje“ rengiami slidinėjimo instruktorių kursai. Pagalvojau, kodėl nepasinaudojus proga ir nepabandžius gauti licencijos, galbūt kažkada iš to galėčiau ir gyventi, – naujo gyvenimo etapo pradžią prisimena Monika.

To „kažkada“ ilgai neteko laukti. Sužavėta naujos veiklos, mergina metė darbą ir pradėjo dirbti instruktore. Aktyvus gyvenimo būdas „užkabino“, tad Monika ėmė galvoti, kad panašia veikla galėtų užsiimti ir vasarą. Atsakymas į šį klausimą buvo surastas netikėtai.

– Draugė pakvietė atostogas praleisti Graikijoje. Ten nusprendžiau išbandyti visas įmanomas vandens sporto šakas. Stovėjau ant burlentės, plaukiau banglente, tačiau labiausiai patiko aitvaravimas.

Prancūzijos kalnuose patirta kelio trauma nesugadino nuotaikos. Diena poilsio su ledo kompresu, po to vėl – saulė, sniegas, ir su niekuo nesumaišomas sielos virpesys, atsirandantis leidžiantis nuo viršukalnės

Geriausias būdas „išvėdinti“ galvą

Dabar Monikos Šilytės darbas veikiau primena nesibaigiančias atostogas. Jau ketverius metus iš eilės šiltuoju metų laiku, maždaug pusmetį, ji gyvena Egipte, kur dirba jėgos aitvarų instruktore. O kai ateina žiema, grįžta į Europą dirbti snieglenčių instruktore.

– Mes, instruktoriai, tarpusavyje juokaujame, kad slidės – senelių, o snieglentės – jaunimo sportas. Iš tiesų tai tik pokštas. Asmeniškai aš snieglentę pasirinkau todėl, kad slidės man buvo pabodusios. Be to, esu didelė šaltmirė, o snieglentininko batai tokie, kad aš niekada nejaučiu šalčio.

Šiandien Moniką galima sutikti Vilniuje, Liepkalnio slidinėjimo centre.

– Dažniausi mano klientai Lietuvoje – žmonės, daug laiko praleidžiantys biuruose, ieškantys, kur išsikrauti. Kai tu skrieji su slidėmis ar snieglente nuo kalno, vėjas taip „išvėdina“ galvą, kad pamiršti ne tik kuri valanda, bet ir kuri diena. Šią pramogą išbandęs mano tėtis pasakė, jog tai yra pats geriausias ir sveikiausias atsipalaidavimo būdas pasaulyje, – tikina Monika. Aktyvaus laisvalaikio propaguotoja prisipažįsta, jog matant vis šiltėjančias ir sniegu bei šalčiu nelepinančias žiemas, susimąsto apie galimybę snieglenčių instruktore padirbėti šaltesniuose kraštuose.

Pilotavimui prilygstanti pramoga

– Kodėl pasirinkau jėgos aitvarus? Banglentėms reikalingos tokios bangos, kokių Lietuvoje niekada nebūna, be to, tai labai sudėtingas sportas, kuriam aš jau per sena. Plaukiant burlente kažkokių iššūkių tarsi ir nėra – pakeli burę ir vėjas tave neša vandens paviršiumi. O štai kai pakeli aitvarą ir pagauni vėją… Jausmas nerealus. Tačiau tai sportas, kuris reikalauja ne tik daug ištvermės ar praktikos, bet ir žinių. Dažnai būna, kad ateina žmogus ir prašo išnuomoti aitvarą. Jis galvoja, kad užteks pripūsti aitvarą, atsistoti ant lentos ir nulėksi vandens paviršiumi. Taip nėra. Iš tiesų aitvaravimas prilygsta lėktuvo pilotavimui. Tam reikalinga licencija. Ir jei leistis nuo kalno snieglente galima išmokti savarankiškai, tai perprasti aitvaro valdymo subtilybes būtinas patyręs instruktorius, – įsitikinusi mūsų pašnekovė.

Jėgos aitvarų sportas – ekstremali ir pavojinga pramoga, kuri savyje apjungia burlenčių, banglenčių, srautlenčių, snieglenčių ir parasparnių sportą bei gimnastiką. Traukiamas galingo aitvaro sportininkas milžinišku greičiu lekia vandens paviršiumi, daro įvairius triukus arba tiesiog atlieka aukštus iki 20 metrų šuolius.

Grįžtant po pamokos su mokiniais.

– Dėl galimybės patirti tuos šuolius žmonės ir mokosi valdyti jėgos aitvarus. Tai žodžiais sunkiai nupasakojamas jausmas. Tave užplūsta milžiniška adrenalino banga. Jauti, kad rankose laikai didžiulę jėgą… Tai tarsi pergalė prieš gamtą ir kartu suvokimas, kad esi labai maža didžiulio pasaulio dalis… Tai geriausias atlygis už visą vargą ir darbą, įdėta mokantis aitvaruoti.

Visgi pašnekovė prisipažįsta, kad galinėjantis su stichija tenka patirti ir pavojingų momentų.

– Kartą bandžiau atlikti naują triuką, tačiau pritrūko drąsos viską atlikti iki galo. Supykau ant savęs, nusivyliau. Tam, kad nusiraminčiau, nusprendžiau nuplaukti toliau nuo kranto ir gerai „išsiplaukioti“. Kai buvau nuplaukusi pakankamai toli, lyg tyčia iš aitvaro išėjo oras (aitvaruotojai naudoja specialius pripučiamus jėgos aitvarus – aut. pastaba). Buvau per toli nuo kranto, kad mane kas pamatytų ar išgirstų, be to, jau buvo prasidėjęs saulėlydis. Teko beveik tris valandas rankomis irtis iki kranto. Kadangi viskas vyko Egipte, kur net naktį beprotiškai karšta, krantą pasiekiau visiškai išsekusi. Per tas valandas prieš akis prabėgo visas gyvenimas…

Paklausta, ar yra priklausoma nuo adrenalino, moteris tik gūžteli pečiais:

– Taip. Ir jei ilgai jo negaunu, man pasidaro nuobodu. Adrenalino paieškos skatina judėti į priekį. Jei nėra sniego ar vandens, aš einu į sporto salę. Aš visuomet „pasirašau“ tokioms „nesąmonėms“ kaip šuolis parašiutu ar su guma nuo tilto.

Dar akimirka, ir Monika skros Raudonosios jūros paviršiumi.

Svajoja išmokti pilotuoti lėktuvą

Nors tenka gyventi visiškai kitokios kultūros, tikėjimo ir net mentaliteto šalyje, Monika čia nesijaučia svetima.

– Būdama ten, labiausiai pasiilgstu lietuviškos duonos, varškės, pieno produktų, geros kavos ir galimybės gerti vandenį iš čiaupo. Lietuvišką duoną mėgsta ir egiptiečiai. Jei lankosi Lietuvoje, būtinai ją perka. O mūsų duona kepta su česnaku – jiems tikra prabanga.

Ekstremalė supranta, kad jos veikla tiesiogiai susijusi su amžiumi, tačiau ateitį ji vertina realiai.

– Greičiausiai kažkada išaus diena, kai būsiu per sena tokiam darbui. Tada grįšiu prie dizaino ir baldų projektavimo. O kol galiu keliauti ir atrasti naujų patirčių – reikia naudotis proga. Aktyvi moteris užsimena, jog ji norėtų išmokti valdyti lėktuvą ir pasinerti į penktąjį vandenyną.

Jei tik leidžia galimybės, Monika slidinėja ir Pasvalyje. Su tėčiu Rividu prie Lėvens upės.

Monika daug keliauja. Lankėsi Aliaskoje, Nepale, Havajuose, slidinėjo Austrijoje, Prancūzijoje, Italijoje, Šveicarijoje, Slovakijoje, Čekijoje. Vėją gaudė Egipto. Graikijos, Vietnamo paplūdimiuose.

– Kelionės, naujos patirtys, naujų dalykų mokymasis suteikia žmogui laisvę. Kai tu bandai išmokti ką nors naujo, esi priverstas išeiti iš komforto zonos. Tai užgrūdina. Ne viskas pavyksta iš karto. Ir mano darbe būna traumų bei nesėkmių. Tačiau niekada nenuleidžiu rankų, nes žinau, kad anksčiau ar vėliau sulauksiu sėkmės akimirkos, ir ji kompensuos visas kančias. Kai matau pirmą kartą sėkmingai nuo kalno nusileidusį ar vėją pagavusi mokinį, žinau, kad jis yra laimingas. Tokiomis akimirkomis pajuntu vidinį pasitenkinimą, nes suprantu, jog kažkam padariau gera. Gal ne visi su tuo sutiks, bet man labai svarbu turėti galimybę rinktis. Laimė yra laisvė.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *