Į „Vilties“ centrą keliauja kartu su dukra…

Socialinė darbuotoja Janina Židonienė rajono sutrikusio intelekto žmonių užimtumo centre „Viltis“ dirba nuo pat jo įkūrimo 2001-aisiais. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

– Į mūsų krašto „deimančiukus“ labai noriu pasiūlyti rajono sutrikusio intelekto žmonių užimtumo centro „Viltis“ socialinę darbuotoją Janiną Židonienę, kuri lankytojams tiesiog atstoja mamą, tačiau kartu su jais bendrauja ir kaip lygi su lygiais. Janina labai atsakinga, pasiaukojusi, pozityvi, niekad nepyksta. Pati augina neįgalią dukrą. Iš tiesų visas „Vilties“ centro kolektyvas yra puikus, ir vyriausioji socialinė darbuotoja Danutė Želvienė be galo šauni. Vis dėlto Janiną Židonienę iš kitų išskyriau, nes ji mano dukters Neringos auklėtoja ir mums daugiau tenka bendrauti, – paskambinusi į redakciją pasakojo pasvalietė Palmira Venslovienė.

– Oi, visokių yra nuomonių, – kukliai šyptels Janina Židonienė, pastebėjusi, kad mūsų visuomenėje neįgalių žmonių tema dar labai jautri. – Net sapne nesapnavau, niekada net mintis nekilo, jog pati auginsiu neįgalią dukrą. Iki to laiko savo gimtajame Jurgėnų kaime buvau mačiusi vienintelį žmogų su cerebrinio paralyžiaus negalia. Beje, anuomet pas mus nebuvo ir socialinio darbuotojo profesijos.

Janina Joniškėlio technikume baigusi agrochemiją, tačiau dirbo pieno laborante. Prieš 31 metus susilaukė pirmagimės Monikos. Pradžioje atrodė, kad auga puikus sveikas kūdikis. Įtarimai prasidėjo nuo penkių mėnesių. Vieni medikai guodė, kad išaugs, kiti net siūlė mergaitės atsisakyti. Žodžiu, teko išgyventi visą emocijų paletę. Tai prisiminusi, ir šiandien Janina susigraudina…

Taigi asmeninės patirtys susipynė su darbu „Vilties“ centre. Janina pasakoja, kaip „Vilties“ bendrijos vadovė Marija Kunskienė pakvietė dirbti į šį 2001-aisiais kuriamą rajono sutrikusio intelekto žmonių užimtumo centrą:

– Atėjom trys mamos, auginančios neįgalius vaikus. Mano Monika jau mokėsi Valakėliuose, o ir jaunėlė dukra Kristina kaip tik pradėjo lankyti mokyklą.

Janina prisipažįsta, jog po penkiolikos metų pertraukos, tiek laiko buvo prabėgę nuo Monikos gimimo, vėl imtis darbo buvo gana baugu:

– Atrodė, gal nesugebėsiu, gal nesusitvarkysiu. Į bet kokį darbą būtų sunku grįžti, o čia dar visiškai nežinomas, nelabai suvokiau, kokie tie vaikai į šį centrą ateis. Todėl pradžioje nekantriai laukėm savo lankytojų. Tiesa, kai kuriuos iš anksčiau pažinau. Gavau mažiukų grupę nuo septynerių metų. Jie vis keisdavosi, pas mane pakliūdavo naujieji ir mažieji.

Su tokiais vaikais Janina dirbo vienuolika metų. Gal ir keista, bet darbo pradžia pasirodė labai lengva:

– Taip norėjosi viską daryti, viską atiduoti. Aš pati tik kalbu kalbu, o man niekas neatsako. Grupėje dirbom dviese su mokytoja, kuri turėjo pamokėles, aš buvau kaip auklėtoja.

Prabėgo nemažai laiko, kol naujoji darbuotoja apsiprato:

– Net per atostogas galvodavau apie darbą. Ką patys sumanydavom, tą ir darydavom. Nieko gerai nežinojom, tarkim, kokie tėvų lūkesčiai. O ir tėvai buvo pasimetę – juk po septynerių metų savo vaiką palieka mūsų centre. Užteko abipusio nerimo.

Vis dėlto Janina išsitaria, jog pirmiausia patyrė savotišką šoko terapiją: pati darbuotoja taip stengiasi, o iš sutrikusio intelekto lankytojų bendraudama lyg ir nesulaukia atsako…

Dirbdama „Vilties“ centre Janina Židonienė Panevėžio kolegijoje baigė socialinius mokslus. Tačiau ji augino neįgalią dukrą ir jau daug ką pati neblogai išmanė:

– Sėdim su Monika stovykloje, paskaitas skaitė amerikietė. Pastebėjau, kad ir aš taip pat darau, ką pataria užsienietė. Mano praktiką tik patvirtino teorija. Be to, žinios kaupėsi skaitant. Suvokiau, kad visų pirma šalia yra vaikas, žmogus, o tik paskui – su negalia.

Janinos diplominis darbas – apie neįgalių vaikų lytinį švietimą, nors nuo šios temos atkalbinėjo net patys dėstytojai. Sakė, kad savo darbo neapsigins, nes literatūros mažai. Tačiau neįgalią dukrą auginanti moteris buvo atkakli ir parašė diplominį pasirinkta aktualia tema.

– Man labai daug davė tokio pat likimo žmonės – neįgalius vaikus auginantys tėvai. Sutikta žemaitė tiesiai šviesiai išdrožė: „Tavo Monikai dešimti metai ir dar nelanko mokyklos?!“ Ir iš karto ėmiau tuo rūpintis. Juk mūsų vaikai visko nori to paties, kaip ir sveikieji, – pastebi Janina, kurios neįgali dukra dvejus metus mokėsi Jurgėnuose, paskui – Valakėliuose, čia ir draugų susirado. – Monika mokėsi pagal individualią programą.

Tiesa, kiti gal nelabai su mergaite susikalba, nes ji šneka garsažodžiais.

– Mūsų centre yra ir daugiau tik taip bendraujančių lankytojų. Tie garsažodžiai skirtingi, todėl reikia atspėti, ką nori pasakyti. Tokia savotiška užsienio kalba, – palygina Janina Židonienė.

Paklausta, iš kur semiasi kantrybės, stiprybės, moteris atsako paprastai:

– Kitaip jau neįsivaizduoju. Kai prieš 23 metus gimė dukra Kristina, nemokėjau sveiko vaiko auginti. Pirmagimė Monika nevaikšto, vis vežimėlyje ir prie to buvau įpratusi. O visur bėgiojanti Kristina tai Kryžių kalne pilnom saujom rožančių ateina, tai turguje ką nors paėmusi čiupinėja.

Janina Židonienė „Vilties“ centre su savo auklėtiniais. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Taigi teko išmokti sužiūrėti vietoje nenustygstančią dukrą. Dabar Kristina Kaune jau baigusi kūno kultūros studijas.

– Abi sesės jaučia ryšį, viena kitą supranta. Mes apskritai Moniką visur kartu vežamės. Kaip reaguoja aplinkiniai? Draugai atsisijojo, liko ištikimiausi, – išsitaria Janina. – Su Monika keliaujam, plaukiam jūroje, lankomės ir koncertuose, ir spektakliuose. Tik dukra sunkėja, o mes senstam, nugaras skauda, tad kiloti irgi nėra taip paprasta.

Janina Židonienė ne kartą įsitikino, kaip vis dar sunku neįgaliesiems patekti į pastatus – arba nepatogūs įvažiavimai, arba visai jų nėra:

– Tarkim, bibliotekoje vyksta daug renginių, parodų, bet kaip sunkiai vaikštantiems arba visai nevaikš- tantiems mūsų centro lankytojams pakilti į antrą ar trečią aukštą…

Moteris pasakoja, kad savo namuose viską patogiai susitvarkę, įsirengę, pritaikę neįgaliai dukrai.

Ir „Vilties“ centre galbūt lengviau dirbti bei suprasti sutrikusio intelekto lankytojus, kai daugiau nei tris dešimtmečius prižiūri panašaus likimo dukrą?

– Aš gerbiu tuos kolegas, kurie čia dirba iš pašaukimo, nors ir neturi savo vaikų. Bet šie darbuotojai nuostabiai supranta mūsų lankytojus, puikiai išmano savo darbą. Ir neįgalūs žmonės prie tokių mano kolegų tiesiog limpa, – Janina neišskiria būtent savo patirties. – Beje, mūsų centro lankytojai paprastai nori bendrauti su sveikais žmonėmis, ypač bendraamžiais. Vienas berniukas pas mus net neina, kad nereikėtų bendrauti su panašiais lankytojais.

Nuo 2013 metų rugsėjo vaikai „Vilties“ centro nebelanko, tik rajono gyventojai, kurie sulaukė 21-erių. Nors daug kas sutrikusio intelekto žmogų ir toliau vadina vaiku. O tam vaikui trisdešimt ar net penkiasdešimt metų.

– Dažnai žmonės neįsivaizduoja, kaip bendrauti su mūsų centro lankytojais, kiek jie iš tiesų supranta. Keliaudami su neįgalia dukra irgi pastebim, kad aplinkiniai žiūri kaip į vaiką, tačiau nežino, kaip pakalbinti, – Janina paprastai paaiškina, jog kūno ir intelekto sutrikimai labai skiriasi.

Janinos Židonienės grupėje dabar šeši „Vilties“ centro lankytojai:

– Mes ją vadiname savanorių grupe. Be mano Monikos, kartu bendraujam su Neringa, Andriumi, Dovidu, Sauliumi ir Mariumi. Jie mano auklėtiniai. Keturi kasdien grįžta į savo namus, o du lieka nakvoti „Vilties“ centre. Mudvi su Monika į Pasvalį vežioja vyras, kuris sūrinėje dirba vairuotoju.

„Vilties“ centro darbuotojai kartais nugirsta nusistebėjimą, kaip jie susitvarko su šitiek lankytojų, kai vieno tokio neįgalaus žmogaus negalima be priežiūros palikti.

– Iš tiesų jų tėvai per šitiek metų pavargę. Tačiau mūsų „Vilties“ centre sutrikusio intelekto žmonės turi savo gyvenimą, užsiėmimų, draugų, bendravimo, turi veiklos, sulaukia dėmesio ir jaučiasi svarbūs. Pas mus jauku ir daug erdvės, – sako „Vilties“ centre septyniolika metų dirbanti jurgėnietė Janina Židonienė.

Jei šalia jūsų gyvena „deimančiuko“ vardo vertas žmogus –nesikuklinkite, praneškite mums. Savo pasiūlymus galite siųsti adresu: „Darbas“, Vilniaus g. 4, Pasvalys. Taip pat elektroniniu paštu pasvaliodarbas@gmail.com, telefonais: (8 451) 51 474, (8 451) 51 463 arba kviečiame užpildyti elektroninę formą, esančią adresu www.darbs.lt/deimantai2017/ Nepamirškite pridėti trumpo kandidato aprašo!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *