Jei pykčio nelaikai, blogų žmonių nebūna

76-erių metų Aldona Petruokienė spinduliuoja gerą nuotaiką ir optimizmą. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Gyvenimo džiaugsmą ir gerą nuotaiką spinduliuojanti 76-erių metų namišietė Aldona Petruokienė, paklausta, kas padeda išlikti nepalaužiama optimiste šiuolaikinėje kasdienybėje, šypsosi, jog, kiek save pamena, visada tokia buvo.

– Niekada su niekuo nesipykau, niekam nieko nepavydėjau, nelinkėjau blogo, nesivėliau į apkalbas ir gandus. Šiandien irgi nėra tokių dalykų, kurie mane pernelyg piktintų, dėl kurių gadinčiau sau nervus. Aplink gyvena labai geri žmonės, puikiai sutariam su kaimynais, tai ko gi tada liūdėti, – šilta šypsena švyti močiutė. – Užgyvenau didelį turtą: tris gerus vaikus, aštuonis anūkus, turiu mylinčias marčias ir šaunų žentą. Žinoma, liūdnų akimirkų buvo ir mano gyvenime. Prieš penkerius metus mirė vyras, su kuriuo šiemet jau būtume šventę auksines vestuves. Prieš porą metų palaidojau mamą, bet ji nugyveno labai gražų ir prasmingą gyvenimą – amžinybėn išėjo sulaukusi 94-erių. Iki pat savo garbaus amžiaus galo viena pati žvaliai tvarkėsi mūsų gimtojoje sodyboje Deveitonių kaime. Tik paskutinėmis savaitėmis prireikė mūsų pagalbos. Nors mamos gyvenimas buvo nelengvas, bet irgi mokėjo juo džiaugtis.

Pajaunių pora tapo jaunavedžiais

Aldona Petruokienė rodo prieš keletą metų darytą nuotrauką, kurioje ji įžiebia simbolinę ugnį Namišių bendruomenės šventėje. Nors iš tiesų ši ceremonija buvo patikėta jos mamai – tuomet seniausiai to krašto gyventojai, ji į šventę ateiti jau nebepajėgė, tad savo misiją perleido dukrai.

Aldona gimė kaimyniniame Deveitonių kaime pačiose karo išvakarėse – 1941 metų gegužės 20-ąją.

– Karo ir pokario metai visiems buvo sunkūs. Į mokyklą Saločiuose eidavom su kaliošėliais. Kartą mes su drauge sumąstėm, jog reikia juos „patobulinti“, kad taptų panašūs į basutes. Ties pirštais ir šonuose išpjovėm skyles. Kaliošus sugadinom, o basutės iš jų nelabai kokios išėjo… – vaikystės išdaigas linksmai prisimena mūsų pašnekovė.

Ir jau su graudulio gaida pasakoja, kaip visa ketvirtokų klasė raudojo, išgirdę, jog į Sibirą ištrėmė jų pirmąją, labai mylėtą mokytoją Ranonytę:

– Tremtin kartu su visa šeima išvežė ir mūsų klasės draugą. Eidami pro jo sodybą taip pat negalėdavom sulaikyti ašarų. Saločiuose aš baigiau tik penkias klases. Tėveliai pasiligojo, reikėjo pagalbininkės namuose. Netrukus visus suvarė į kolūkį, tad, vos sulaukusi septyniolikos, jau plušėjau jame: iš pradžių laukuose, po to – daug metų fermose. Tik gerokai vėliau, kai Namišiuose pastatė vaikų darželį, mane pakvietė padirbėti virėja. Ten ir darbavausi, kol abu su vyru išėjom ūkininkauti.

Būsimą savo sutuoktinį Stasį Petruoką Aldona sutiko jo draugo vestuvėse – dailus vaikinas buvo jos pabrolys.

– Kaip suėjom į pajaunių porą, taip ir nebeišsiskyrėm. Draugavom trejus metus, o susituokėm 1968-ųjų vasarą. Man tuomet buvo jau 27-eri: pagal tų laikų „standartus“ – beveik senmergė, o Stasys už mane net pusantrų metų jaunesnis, – linksmai atvirauja Aldona Petruokienė. – Ir mūsų charakteriai skirtingi: jis – lėto būdo, santūrus, o aš – nenustygstanti vietoje nenuorama. Bet sugyvenom labai gražiai, dėl visko tardavomės, net rimčiau susipykę niekada nebuvom. Nors charakteriai skyrėsi, požiūris į daug ką buvo vienodas ir mintys labai dažnai sutapdavo. Tas pačias televizijos laidas žiūrėdavom, už tuos pačius politikus balsuodavom… Kai Velžių kaime gyvenę Stasio tėveliai pradėjo statytis trobą Namišiuose, kitoj kelio pusėj savo sodybą nutarėm kurti ir mes. Bet, kai užaugo ir apsivedė mūsų sūnus Darius, savo statytus namus užleidom jo šeimai, o mes persikėlėm į Stasio tėvelių statytuosius. Šiandien neatsidžiaugiame, kad vaikai niekur neišlakstė, apsigyveno čia pat.

Tėvų sukurtą ūkį perėmė sūnus

Aldona ir Stasys Petruokos užaugino tris atžalas. Dukra Sigita mokytojauja Namišių pradžios mokyklėlėje, sūnus Darius gimtajame kaime ūkininkauja, sūnus Vidmantas irgi netoli – Panevėžyje. Aldona patenkinta šypsosi, jog jos vaikai darbštūs visomis prasmėmis: sukūrė gražias šeimas ir padovanojo jai aštuonis anūkus.

Vos paskelbus Lietuvos nepriklausomybę, labai daug namišiečių šeimų apsisprendė ūkininkauti savarankiškai, tad šiame krašte buvęs kolūkis sugriuvo vienas pirmųjų.

– Aš, matyt, buvau drąsesnė, tad, entuziastingai pritariant vyriausiam sūnui Dariui, pradėjau kalbinti vyrą, kad ir mes kurtume savo ūkį. Jis iš pradžių dar dvejojo. Daug metų kolūkyje dirbęs mechanizatoriumi, ne kartą už sąžiningą darbą apdovanotas, Stasys, ko gero, labiau už mane buvo pripratęs prie kolūkinio gyvenimo. Bet, kai kolūkio valdžia išrėžė: „Jei vienas šeimos narys išeina, tai kitas mums irgi nebereikalingas!“, Stasys pasijuto įskaudintas ir suprato, jog dirbti nevarinėjamam bus daug geriau, – lemtingą apsisprendimą prisimena namišietė.

Aldona Petruokienė neslepia, jog ūkininkavimo pradžia buvo nelengva, o perspektyvos – gan miglotos. Tačiau pirmieji ūkininkai laikėsi tarsi vienas kumštis: vieni kitiems talkino, draugiškai dalinosi technika, nors jos turėjo nedaug ir nė iš tolo neprilygstančios šiuolaikiškoms, modernioms žemės ūkio mašinoms. Į ūkio darbus noriai kibo Petruokų pirmagimis Darius. Jaunėlis sūnus ir dukra tuomet dar buvo moksleiviai. Bėgant metams, ūkis stiprėjo, o kai jo pradininkai nutarė, jog laikas pailsėti, savo sukurto ūkio vadžias perdavė į Dariaus rankas. Jis šiandien sėkmingai tęsia tėvų pradėtą darbą.

Aldona Petruokienė – tarsi gyvasis sidabras. Nors šiandien moterį kamuoja nugaros skausmai, nusilpo klausa, ji vis tiek randa daugybę širdžiai mielų užsiėmimų.

– Nuobodžiauti nebuvo ir nėra kada. Kai ūkį perdavėm sūnui, patys vis tiek dar laikėm gyvulių, pulką paukščių, turėjom didelį daržą. Dabar „apsukas“ smarkiai sumažinau, bet be darbo nesėdžiu. Juk pensininkai daugiau laiko gali skirti savo pomėgiams, kuriuos per darbus buvau primiršusi, – džiaugiasi močiutė.

„Pakabino“ sienlaikraštyje

Namišietė yra primezgusi visą kalną įmantriais raštais išmargintų pirštinių, skraisčių, megztinių, neria ir siuvinėja dailias servetėles, pagalvėles. Per vasarą prisidžiovina savo sodyboje ir laukuose surinktų žolynų – lapelių, žiedlapių ir iš jų kuria paveikslus, atvirukus.

– Kai buvau jaunesnė, mėgau šokti, dainuoti, abu su vyru lankėm tautinių šokių ratelį, važinėdavom koncertuoti. Daug metų dalyvaudavau bažnytinėse procesijose, prieš atlaidus ar kitas šventes eidavom pinti vainikų. Kolūkių laikais žmones varydavo dirbti ir sekmadienį. Kartą liepė sužaginiuoti šieną, o man pirmiausia rūpėjo nueiti į bažnyčią. Šieną sužaginiavau pavakary, grįžusi po šv. Mišių, bet „bausmės“ vis tiek sulaukiau. Kitą dieną atvažiavo tuometis Saločių kultūros namų direktorius, kuriam buvo pavesta leisti propagandinį sienlaikraštį. Sako: „Man liepė nupiešti, kaip tu, užuot dirbusi kolūkyje, meldiesi bažnyčioje“. Jis buvo neblogas žmogus: nupiešė mane visai gražią, dailiai apsirengusią. „Pakabėjau“ tame sienlaikraštyje gal kokią savaitę, po to kažką kitą „pakabino“. Nelabai imdavau į galvą tą, sveiku protu sunkiai suvokiamą kritiką – pasijuokdavom ir tiek, – tikina mūsų pašnekovė.

Rankdarbių meno Aldona jaunystėje mokėsi iš draugių, nusižiūrėdama, ką kuri sugeba, o dabar naujų raštų susiranda žurnaluose, knygose. Daugybę savo rankomis sušildytų darbelių namišietė yra išdalinusi, išdovanojusi draugėms, giminaičiams, pažįstamiems.

Meniškos prigimties žmonių yra ir Aldonos vyro Stasio giminėje. Namišietės trobos sienas puošia Panevėžyje gyvenančio Stasio brolio Algio paveikslai. Viename jų – gimtoji brolių Petruokų sodyba Velžių kaime. O Nairiuose gyvenanti ir įspūdingus paveikslus iš akmenėlių kurianti Janina Petruokienė – Aldonos brolienė, jos vyro kito brolio žmona.

Aldonos Petruokienės megztos pirštinės išmargintos įmantriausiais raštais. Aidos DULKIENĖS nuotrauka.

Pasitikėjimas – stipriau už draudimą

Aldonos Petruokienės namuose labai daug gėlių – visos jos vešlios, išmylėtos, išpuoselėtos.

– Kasmet žadu mažinti savo trobos gėlyną, nes vazonai jau nebetelpa ant palangių. Pavasarį išnešu juos į lauką, galvoju – ten ir paliksiu. Bet rudenį pamatau, kad augalėliai jau ruošiasi krauti naujus žiedus ir vėl nešuosi atgal į trobą – negi leisi tokiam grožiui sušalti? – tarsi pati savęs klausia namišietė. – Sodybos kiemo be gėlių irgi neįsivaizduoju. Kai tik sušyla, pradedu tupinėti apie jas. Anūkų džiaugsmui įveisiau braškyną. Vasaros atostogas jie dažnai leidžia pas mane, o man tai – irgi didelis džiaugsmas. Vaikai ir anūkai dažnai sugalvoja kuo maloniai nustebinti. Tarkim, kai suėjo mūsų su Stasiu bendro gyvenimo 40-metis, vaikų šeimos suvažiavo nieko mums nesakiusios, atsivežė visokiausių skanėstų. Tik paklausė, kur vaišių stalą padengti: lauke ar troboje. Pasodino mus toliau nuo krašto: kad aš negalėčiau dažnai lakstyti, patarnaudama svečiams – viską patys už mane darė. Ir specialų kalendorių, papuoštą gražiausias gyvenimo akimirkas užfiksavusiomis nuotraukomis, mūsų vestuvių 40-mečio jubiliejui išleido. O prieš kitą giminės susibūrimą didžiulį genealoginį medį – galingą, plačiašakį ąžuolą – nupiešė: pradedant prosenelių karta.

Aldonos Petruokienės dukra Sigita, paklausta, kokias auklėjimo subtilybes, augindami savo atžalas, pasitelkdavo jos tėveliai, teigia, jog visa auklėjimo „metodika“ buvo grįsta ne draudimais, o pasitikėjimu.

– Augom labai laisvi, bet visi žinojom, jog duotą žodį reikia ištesėti. Juk negali apvilti tėvų, jei jie tavimi pasitiki. Tarkim, pamatydavom, kad brolis skuba nudirbti jam patikėtus darbus, ir žinodavom, jog tą vakarą lėks pas savo mergaitę. Bet nepabaigęs darbų niekada neišvažiuodavo, nes kitaip graužtų sąžinė.

Jau ruošiantis atsisveikinti, „Metų senjoro“ nominacijai pasiūlyta Aldona Petruokienė paprašo:

– Būtinai parašykit, kad pas mus, Namišiuose, blogų žmonių nėra. Ir Lietuvos kaimo žmonės tikrai nėra prasigėrę veltėdžiai, nors daug kas bando tuo įtikinti. Nebent vienas kitas… Namišiuose nėra nė vienos aludės, užtat yra mokykla, medicinos punktas, kultūros namai, biblioteka, paštas, šeimos gydytojo kabinetas, atvažiuoja ir odontologas. O kokia veikli mūsų krašto bendruomenė, kokie stiprūs mūsų ūkininkai, kokie nuoširdūs kaimynai! Jei kartais ir užeina koks liūdnumas ant širdies, nupėdinu pas gerąją savo kaimynę Pranutę. Ji man kaip sesė. Labai dosnios širdies, ką turi, tuo dalinasi. Todėl blogai mūsų kaime gali būti tik tam, kas pats nežinia ant ko ir dėl ko niršta. O jei gyvensi be pykčio – gyvenimo džiaugsmas ateis nė neieškomas.

Jei šalia jūsų gyvena „deimančiuko“ vardo vertas žmogus –nesikuklinkite, praneškite mums. Savo pasiūlymus galite siųsti adresu: „Darbas“, Vilniaus g. 4, Pasvalys. Taip pat elektroniniu paštu pasvaliodarbas@gmail.com, telefonais: (8 451) 51 474, (8 451) 51 463 arba kviečiame užpildyti elektroninę formą, esančią adresu www.darbs.lt/deimantai2017/ Nepamirškite pridėti trumpo kandidato aprašo!

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *