„Colours of Bubbles“ būgnininkas: muzika – mano narkotikas

Pasvalietis Simonas Olechnavičius jau daugiau negu dešimt metų groja visoje Lietuvoje žinomoje roko grupėje „Colours of Bubbles“

Lapkričio pradžioje sostinės Šv. Kotrynos bažnyčioje šiauliečių roko grupė „Colours of Bubbles“ drauge su Vilniaus šv. Kristoforo kameriniu orkestru žiūrovams pristatė unikalų muzikinį projektą „Untold Story“.

2015 m. M.A.M.A. apdovanojimuose Metų roko grupės titulą pelnę muzikantai yra išleidę du albumus. Grupė nuolat koncertuoja Lietuvoje ir užsienyje. Šiemet kompanija koncertavo didžiausioje Vilniaus arenoje ir Katedros aikštėje.

Tačiau savotiška ligšiolinės karjeros viršūne „Colours of Bubbles“ vadina prieš daugiau nei mėnesį Šv. Kotrynos bažnyčioje vykusį koncertą. Roko grupės ir kamerinio orkestro pasirodymas sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio (teko surengti papildomą koncertą) ir muzikos kritikų liaupsių.

„Colours of Bubbles“ grupėje būgnais groja trisdešimtmetis pasvalietis Simonas Olechnavičius. Muzikantas sutiko atsakyti į kelis „Darbo“ klausimus.

– Papasakok apie savo šeimą.

– Mano tėvai – paprasti žmonės. Tėtis Rytas ir mama Emilija daug metų dirba „Pieno žvaigždžių“ bendrovėje. Sesuo Ieva studijuoja Vilniaus universitete, o brolis Jonas dirba.

– Koks buvo tavo vaikystės Pasvalys?

– Muzikalus. Anuomet Pasvalyje buvo labai daug jaunimo grupių. Visur skambėjo muzika. Klestėjo „Naujų veidų“ festivalis, kuriame ir pats tris ar keturis kartus esu dalyvavęs. Jaunimas labai aktyviai dalyvavo muzikiniame gyvenime. Gaila, kad dabar to nebėra.

– Kaip tavo gyvenime atsirado muzika?

– Tėvo dėka. Anksčiau jis grojo. Tad, kai šiek tiek paaugau, pradėjau mokytis groti fortepijonu. Iš pradžių lankiau privačias pamokas. Vėliau įstojau į Pasvalio muzikos mokyklą, kur baigiau saksofono klasę. Tiesą pasakius, man tai buvo kančia – verkiau ir nenorėjau groti. Po kiek laiko tėtis ištraukė savo senus būgnus, sustatė juos ir parodęs, kaip reikia groti, į rankas įdavė lazdeles. Jos man iš karto „prilipo“. Į muzikos mokyklą ėjau iš pareigos ir kai baigiau (nors sekėsi visai neblogai) saksofonu daugiau niekada negrojau. Kitas reikalas – būgnai. Netrukus dalyvavau „Naujų veidų“ festivalyje, kur su merginų grupe grojome grupės „The Cranberries“ kūrinius. Laimėjome pirmą vietą. Vėliau teko groti su įvairiomis grupėmis, vienos iš jų iširo, kitos, kaip „Laiptai“ ar „Plentas“, groja iki šiol.

– Kaip atsidūrei Šiauliuose?

– Baigęs Pasvalio Petro Vileišio gimnaziją bandžiau stoti į Vilniaus muzikos akademiją. Nepavyko. Be muzikos, mane traukė kompiuteriai, todėl įstojau į Šiaulių universitetą, kur baigiau informatikos inžineriją. Šiuo metu dirbu vienoje Šiaulių įmonėje, kuri užsiima kompiuterių ir telefonų pardavimu bei remontu.

– Tačiau muzika nedingo iš tavo gyvenimo…

– Kai įstojau mokytis, Šiauliuose nieko nepažinojau. Bandžiau kelis kartus susirinkti su kompanija ir pabandyti groti, tačiau nieko rimto neišėjo. Beveik po metų susipažinau su grupe „Colours of Bubbles“. Jiems koncertas ant nosies, o tuometis būgnininkas juos „paliko ant ledo“. Skubiai reikėjo muzikanto, tad paskambino man, atvažiavo ir pasiėmė iš Pasvalio (tuo metu viešėjau pas tėvus). Likau su jais ir kartu grojame jau vienuolika metų.

– Kuo „Colours of Bubbles“ grojama muzika išsiskiri iš kitų?

– Kai pradėjau groti grupėje, nebuvau girdėjęs tokios muzikos. Šiauliuose buvo grupė „Brainers“, kurie grojo britpopo stiliumi. Tad ir mes pradėjome nuo šio stiliaus. Vėliau atsirado kantri elementų (Pauliaus Trijonio ir Tomo Grubliausko tėvai groja grupėje „Jonis“). Šiuo metu mūsų muzikos stilius – indie rock su įvairiomis priemaišomis. Na, o projektas su Vilniaus šv. Kristoforo kameriniu orkestru mūsų grojimui suteikė klasikinės muzikos elementų.

– Kas yra grupės „Colours Of Bubbles“ klausytojai?

– Anksčiau dažniausiai mūsų klausydavosi 15–25 metų jaunimas. Tačiau dabar, kai mūsų grojama muzika tapo rimtesnė, intelektualesnė, koncertuose sulaukiame vis daugiau vyresnių žmonių. Lietuvoje yra du miestai, kur gyvena daugiausia mūsų fanų. Tai – Šiauliai ir Vilnius.

– Žiūrovo akimis, būgnininkas – mažiausiai matomas grupės narys, „paslėptas“ scenos gilumoje už didelių instrumentų…

– Aš esu komandos žaidėjas ir būdamas scenos gilumoje nesijaučiu atstumtas. Žiūrovams gal taip ir atrodo, tačiau kiekvienas, kas nors kiek gaudosi muzikoje, pasakys, kad būgnininkas, kaip ir bosistas – ritminėje grupėje ypač svarbus. Jei būgnininkas prastas, nelaiko ritmo, „plaukioja“ – grupės grojimas taip pat silpnas. Kad ir koks gražus ar geras būtų vokalistas, be gero būgnininko grupė neskambės.

– Kokią muziką klausaisi pats?

– Būdamas paauglys mėgau sunkųjį roką. Vėliau, Jurės Baliūno padedamas, atradau kitokią, įdomesnę muziką. Būdamas 16 ar 17-os susidomėjau ir gan ilgai klausiausi džiazo. Vėliau patiko hauso stiliaus šokių muzika ir senosios disko melodijos. Dabar nesu prisirišęs prie vieno stiliaus ir klausausi viską nuo džiazo iki metalo.

– Muzikanto veikla automatiškai „užprogramuoja“ gyventi ant ratų ir dirbti savaitgaliniais. Nepasiilgsti ramybės?

– Žinoma, vargina, kai namo nuolat grįžti naktį. Arba kai susigrūdus mažame autobusiuke krataisi 1000 kilometrų į koncertą Lenkijoje, pagroji, ir iš karto važiuoji namo. Tačiau mes prie to jau pripratome. Viską kompensuoja koncertai. Kai groji scenoje, kai yra daug garso, šviesų, kai priešais save matai minią žmonių, išsilaisvina kažkokia jėga… Mane tai veikia kaip narkotikas…

– Įspūdingiausias koncertas?

– Būtų sunku įvardinti vieną. Kai grojome Vilniuje Katedros aikštėje ar „Siemens“ arenoje, buvo įspūdinga dėl to, jog buvo daug žiūrovų, didelis, geras garsas. O štai Šv. Kotrynos bažnyčioje skambėjo ne tik muzika, bet ir pati erdvė…

– O jei vieną dieną staiga neliktų muzikos…

– Neįsivaizduoju. Visada troškau groti ir turėti savo verslą. Ir jau ne vienerius metus bandau suderinti šiuos du troškimus. Ryte keliuosi šeštą valandą ir važiuoju į studiją, kad galėčiau pagroti. Po darbo vėl skubu į repeticiją. Toks gyvenimo ritmas jau tapo įprastu. Nemokėčiau kitaip gyventi.

– Ar tavo gyvenime dar egzistuoja Pasvalys?

– Jei tik nekoncertuoju, dažniausiai grįžtu pas tėvus į Pasvalį. Čia turiu mėgstamą hobį. Prieš tai dvejus metus perdirbinėjau senovinį motociklą, dabar krapštausi su kelių dešimtmečių senumo mersedesu-kabrioletu. Nors mano draugė ir pyksta, šis pomėgis man padeda pailsėti.

– Kas paslėpta už svajonių ir vilčių skraistės?

– Siekių daug. Profesinėje srityje – groti didžiausiuose festivaliuose, susirasti patikimų rėmėjų, galbūt net laimėti „Grammy“ apdovanojimą. Asmeniniame gyvenime… Noriu kolekcionuoti automobilius ir turėti didelį angarą jiems laikyti. Norėčiau sukurti šeimą, turėti vaikų ir perduoti jiems savo įgūdžius.

– Ar tai reiškia, kad kai kada nors po jūsų namus ims bėgioti atžalos, jiems bus nupirkti būgnai?

– Manau, kad taip…

– Ačiū už pokalbį.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *