Užkrečiantis gerumas

Kiemeliuose gyvenanti ir beglobius gyvūnus globojanti Rūta Samuolienė tiki, kad keturkojai bičiuliai mus moko būti geresnius. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Kažkas yra pasakęs, jog šiame susvetimėjusiame bei savinauda persmelktame pasaulyje žmogui teliko vienas tikras draugas. Jis niekada neišduos, neapleis ir neatsilygins piktu už gera. Tai – šuo.
Ar pastebėjote? Užtenka, kad jūsųranką paliestų šlapia šuns nosis ir atgims tūkstančiai smagių istorijų: koks jis buvo mažas, kai parsinešėte namo, kiek buvo juoko, kai pirmą kartą susitiko katę, kaip kovingai jus gynė nuo agresyvaus praeivio ir kaip gera po ilgos ir sunkios dienos suleisti pirštus į jo ilgą ir švelnų kailį…
Be abejo, kažkas prisimins „netyčia“ sudraskytas naujas šlepetes, apgraužtus sofos kampus ar nagais „išakėtas“ duris… Tačiau būkime sąžiningi – pyktis trunka neilgai. Žemyn nunarinta galva, susigėdęs žvilgsnis ir atsargus rankos lyžtelėjimas – atsiprašymas – kompensuoja viską.
Tam, kuris bent kartą įdėmiai žiūrėjo į ištikimo keturkojo akis, niekada neįrodysite, jog šuo neturi sielos…
Užtat vis dažniau galima suabejoti dvikojų padarų, į šunį ar katę žvelgiančių kaip į žaislą, dvasingumu. Kol
mažas ir meilus – mylimas ir lepinamas, kai paauga ir ima reikalauti daugiau dėmesio bei priežiūros – kaip
nereikalinga šiukšlė išmetamas į gatvę. Pabandykite pasidomėti, kaip ir kuo gyvena artimiausia gyvūnų prieglauda.
Jos perpildytos. Sako, jog kiekvienam normaliam žmogui be galo sunku vaikščioti po vaikų namus – neviltis, pyktis, užuojauta, noras padėti susipina į aštrų, gerklės gilumoje stringantį gumulą. Tačiau patikėkite, nė kiek ne lengviau lankytis ir gyvūnų prieglaudoje.
Ypač prieglaudoms sunku po didžiųjų švenčių, kai visi masiškai atsikrato „mielų pūkuotų dovanėlių“…
Ir kad tik tai būtų didžiausia problema! Vis dažniau girdime apie protu sunkiai suvokiamus gyvūnų kankinimus: gyviems badomos akys, kapojamos galūnės, jie deginami, ne sprogdinami. Baisiausia, kad tokių sadistų amžius vis jaunėja.
Bet… Kasmet atsiranda vis daugiau žmonių, kurie ne tik aukoja pinigus gyvūnų globos organizacijoms, savanoriauja, bet ir ryžtasi priglausti  kažkieno atstumtą keturkojį. Viena tokių – Kiemeliuose gyvenanti Rūta Samuolienė.
Naujųjų Geltonojo šuns metų išvakarėse su moterimi kalbėjomės apie meluoti nemokančius keturkojus ir į
gera besikeičiančius dvikojus.

Teisininke virtusi chorvedė

Nors Rūta ir jos sesuo dvynė Ramunė gimė ir augo Biržuose, jų šaknys pasvalietiškos. Tėvelis Gendrutis Čeponis kilęs iš Pumpėnų, o mama Irutė gimė „ant rubežiaus“ tarp Pasvalio ir Biržų rajonų.

Mergaitė augo muzikalioje šeimoje. Močiutė Anelė Mačėnienė 1924 metais Kaune dalyvavo

pirmojoje Dainų šventėje, mamos brolis Kastytis Mačėnas daug metų dainavo žymiajame „Varpo“ chore, o Veliuonoje gyvenantis pusbrolis Naglis Mačėnas (pagal profesiją – veterinaras) pernai pateko į televizijos šou „Lietuvos talentai“ finalą. Todėl, tikriausiai, nereikia stebėtis, kad Rūta pasirinko muzikės kelią. Baigė muzikos mokyklos kanklių klasę. Po vidurinės chorvedybos mokėsi viename Vilniaus technikumų, vėliau – Klaipėdos universitete. Po to – studijos Vilniaus universitete. Prestižinės aukštosios mokyklos duris moteris užvėrė rankose laikydama teisės magistro diplomą.

2002 metais Rūta Samuolienė laimėjo atrankos konkursą ir tapo draudimo bendrovės „Snoro garantas“ Pasvalio agentūros vadove. Per keliolika metų įmonė pakeitė savo akcininkus, pavadinimą (šiandien ji vadinasi „Gjensidige“), tačiau vadovo pareigas čia iki šiol eina Rūta. Nuo 2007 moteris dalyvauja Pasvalio teisininkų draugijos veikloje.

Paklausta, ar nesigaili meną iškeitusi į teisę, moteris šypteli:

– Teisinės žinios visada praverčia tiek darbe, tiek kasdieniame gyvenime. O menas visada išliko širdyje. Kai Rimvydas Mitkus įkūrė „Canticum novum“ chorą, jame dainuoju nuo pat pirmos dienos.

Rufinos istorija

Susitikti su Rūta Samuoliene rekomendavo būtent choro „Canticum novum“ nariai. Viena choristė mums rašė: „Nepažįstu kito tokios jautrios sielos žmogaus, kuris taip rūpintųsi bet kokiu nuskriaustu gyvūnėliu, o ypač – šuniukais.“

– 1996 metais persikėlėme gyventi į sodybą Kiemeliuose. Sesuo padovanojo katę, vėliau atsirado ir šunys. Kartą paskambino Biržuose gyvenanti sesuo ir pasakė, jog į komunalinių įmonių kombinatą atvežtas labai gražus į vilkšunį panašus šuo. Sutarėme kitą dieną susitikti ir apžiūrėti nelaimėlį. Nuvažiavus paaiškėjo, kad tai vargšė kalytė, kuria iš karto po šuniukų atsivedimo nusprendė atsikratyti šeimininkai. Jos istorija sujaudino. Supratau, jog toje vietoje ji yra pasmerkta neišvengiamam sunaikinimui, todėl susimirksėjau su seserimi ir net nepagalvojusi nei kur reikės dėti, nei kaip auginti, parsivežiau namo. O ten kieme jau lakstė Bosis ir Tapė. Dvejojau, ar jie į savo kompaniją priims naują gyventoją, tačiau santykiams išsiaiškinti prireikė tik vienos nakties. Iš pradžių Rufiną (taip pavadinome naują augintinę) jie išvarė iš kiemo. Po dešimties minučių ji grįžo ir labai aiškiai parodė, kad bus paskutinė kiemo hierarchijoje. To užteko, kad būtų priimta į šeimą. Iš pradžių ji gyveno pas mane, o vėliau iškeliavo pas seserį. Rufina nugyveno labai gražų mylimo gyvūno gyvenimą, – taip Rūta prisimena pirmojo išgelbėto gyvūno istoriją.

Penkias valandas kalbintas Juodis

– Matyt, man taip lemta – kiti nepastebi, o aš kur tik einu, tuoj pamatau kažką kniaukiantį ar lojantį… Prieš trejus metus kažkas mūsų kaime išmetė didelį šunį. Jis mėnesį klaidžiojo po apylinkes ir žmonės net pradėjo skųstis seniūnui. Kai sužinojau, tuoj paskambinau seniūnui ir paprašiau, kad nieko nedarytų. Pagalvojau – pagausiu ir atiduosiu gyvūnų globos atstovams. Prisipirkau skanėstų ir išėjau ieškoti. Radau. Tupi, dantis šiepia, nieko neprisileidžia, agresyvus. Pradėjau kalbinti, siūlyti skanėstų. Paeinu žingsnį, sustoju ir kalbuosi. Vėl žingsnis, dar vienas ir dar. Po kurio laiko pradėjo sekti iš paskos. Atrodė, pergalė netoliese, tik staiga iš kažkur atsiradusi moteris apmėtė vargšą šunį akmenimis ir jis pabėgo. Nepasidaviau. Vėl susiradau ir viską pradėjau iš naujo. Po penkių valandų parsivedžiau jį iki namų ir jis pirmą kartą paėmė maistą man iš rankų. Buvo nerealus jausmas. Kai atiduodi gerą energiją, gyvūnas tai jaučia ir ima pasitikėti tavimi. Galėjau dėti antkaklį ir vestis namo, tačiau to nedariau sąmoningai. Pasakiau – eik, kur nori, o rytoj pradėsime iš naujo. Kitą dieną, po darbo, prisipirkusi vištų kaklų, patraukiau į laukus ieškoti naujojo draugo. Radau griovyje. Pašaukiau – pakėlė galvą, ėmė vizginti uodegą – pažino. Ir vėl kalbinau, daviau skanėstų ir žingsnis po žingsnio viliojau link namų. Ties paskutiniu posūkiu atsitūpiau ir pakviečiau prie savęs. Juodis priėjo ir leido uždėti antkaklį. Pirmieji vyro Sauliaus žodžiai buvo „Niekas nesugebėjo prie jo prieiti, o tu parsivedei namo, tačiau čia jis tikrai nebus“. Tačiau Juodis iki šiol gyvena pas mus, o vyras jį myli ir kas rytą duoda ėsti, – šypsosi moteris.

Kartu su geriausiais draugais – Juodžiu, Šmikiu ir Zosyte. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Užkrečiantis gerumas

Vėliau į šeimos namus atkeliaus Pasvalyje surastas besibastantis benamis Šmikis. Mirus vyro giminaitei, be priežiūros likęs šuo su jaunikliu taip pat prieglobstį ras Kiemeliuose.

Ir taip istorija po istorijos. Ir visų pradžia tokia pati: išmestas, paliktas,sumuštas, beglobis…

Apie kiekvieną išgelbėtą gyvūną Rūta pasakoja kaip apie savaime suprantamą dalyką. Tikriausiai taip ir turi būti, juk kasdienis, buitinis gerumas ir yra savaime suprantamas.

Suprantamas ir… užkrečiamas. Geri Rūtos darbai tapo paskata vieniems kaimynams pasiimti beglobę kalytę, kiti ryžosi iš Biržų gyvūnų prieglaudos parsivežti naują globotinį. Ir su kiekviena diena tokių žmonių vis daugėja.

– Mūsų pareiga padėti silpnesniems. Žmogus – mąstanti būtybė – turi rankas, kojas, galvą ir pats gali spręsti savo problemas. O štai jei gyvūnas prašo pagalbos – vadinasi, jam tikrai jos reikia. Jie mūsų silpnesni draugai, o mes esame tam, kad jiems padėtume, – įsitikinusi geradarė.

Biržuose – namelis beglobėms katėms

Nuo Rūtos neatsilieka ir jos sesuo Ramunė Čigienė. Šeštą kadenciją Biržų rajono tarybos nare renkama moteris jau daug metų savo laisvalaikį aukoja beglobiams gyvūnams. Politikė po darbo dirba prieglaudoje, kur valo aptvarus, šeria bei vedžioja šunis.

Moteris taip pat konsultuoja benamius augintinius norinčius globoti žmones: parodo gyvūnus, papasakoja, kokio jie charakterio, pataria, kokios priežiūros ir pagalbos jiems reikia.

Ramunės Čigienės ir VšĮ „Mažasis draugas“ iniciatyva Biržuose buvo pastatytas pirmasis rajone namelis beglobėms katėms.

Tokie nameliai labai populiarūs didžiuosiuose miestuose ir yra efektyvi priemonė mažinant beglobių kačių skaičių. Katės pripranta maitintis vienoje vietoje, todėl gyvūnų globėjams paprasčiau jas sugaudyti bei pasirūpinti.

„Šuo tave jaučia be žodžių“, – tikina R. Samuolienė. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Tiki gėrio pergale

Kiemelių gyventoja tiki, kad gyvūnai mus moko būti geresnius.

– Pernai mano pinčerė Rikutė atsivedė negyvą vadą. Tą patį vakarą vesdamasi šuniukus mirė pažįstamos kalė. Pamenu, jau po vidurnakčio sulaukiau skambučio su prašymu padėti išgelbėti vienintelį likusį gyvą šuniuką. Nelaimėlis buvo atvežtas pas mus. Padėjome šalia Rikos, tačiau smarkiai abejojome, ar pavyks – juk svetimas šuo, nepažįstamas kvapas. Klydome. Rytą naujagimis buvo nupraustas, išglostytas ir pamaitintas. Nors jau po dviejų mėnesių šuniukas buvo du kartus didesnis už įmotę, ji nelaimėlį užaugino, – prisimena Rūta.

Juodis ir Šmikis gyvena kieme, Rika ir Zosytė – kambaryje. Vakarais ir savaitgaliais visi susirenka kieme, atbėga keli kaimynystėje gyvenantys draugai ir visa amsinti kompanija smagiai siaučia po sodą arba kartu su šeimininke keliauja paupiu.

– Jie, kaip ir visi šunys, prikrečia visokių išdaigų, tačiau moka taip prisiglausti ir pasižiūrėti į akis, kad iš karto viską atleidžiu. Net keista, kiek daug gerų emocijų gali dovanoti mažas padarėlis. Kai būna sunku, pasėdi šalia (net nereikia kalbėti) ir pasijunti geriau. Šuo tave jaučia be žodžių, – tikina R. Samuolienė.

Rūta pasakoja, kad meilę gyvūnams dar vaikystėje jai ir seseriai įskiepijo tėtis. Kartu su juo sesės nuolat ką nors gelbėjo ir globojo. Moteris pastebi, kad dabar žmonės gerokai žiauresni nei jos vaikystės laikais.

– Gal kaltas sumaterialėjimas? Mane stebina, kiek daug žmonių vis dar nesupranta, kad šuo – gyvas padaras ir jam taip pat skauda. Užsienyje seniai suvokta, kad šuo – ne ūkinio pastato sargas, pasmerktas visą gyvenimą praleisti pririštas prie grandinės, o draugas, partneris, su kuriuo privalu bendrauti ir rodyti dėmesį. Tačiau aš tikiu, kad situacija pasikeis. Jau dabar yra labai daug gerumo pavyzdžių, kurie parodo, kad gali būti kitaip. Tikiu, kad jų tik daugės. Juk nėra geresnio jausmo už žinojimą, jog kažkam padėjai

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.