„Norim būti ne išskirtiniai, bet orūs…“

LASS Pasvalio filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė ir užimtumo veiklų organizatorius Pranas Pliuška. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Kodėl neseniai rekonstruotuose Vilniaus ir Taikos gatvių šaligatviuose atsirado juostos, išklotos ryškiai geltonomis, kitokio reljefinio paviršiaus trinkelėmis su iškiliais rutuliukais ar brūkšneliais? Kodėl tokių trinkelių salelės yra prieš perėjas, įvažiavimus į kiemus? Kodėl, užsidegus žaliai šviesoforo šviesai, pasigirsta garsinis signalas? Ar žino tai pasvaliečiai ir miesto svečiai, pabandėme išsiaiškinti kartu su šių pokyčių iniciatoriais (juos įvardinsime vėliau).

Kodėl trinkelės su „burbuliukais“?

Iš kalbintų praeivių išgirdome pačių įvairiausių atsakymų. Vieni svarstė, jog geltonos trinkelės su iškiliais „burbuliukais“ atsirado turbūt todėl, kad pagyvintų pilką šaligatvį. Kiti – kad nebūtų slidu, treti – neva tokiomis juostomis drausminami pėstieji, kad neskubėtų išeiti į perėją, o sustoję prie jos apsižvalgytų. Įvairių versijų praeiviai turėjo ir dėl šviesoforo skleidžiamų garsų: kad jį išgirdę dėmesingesni būtų vaikai, kad signalus šviesoforas skleidžia tada, kai būna sugedęs, neva taip apie gedimą informuojami žmonės, kurie ruošiasi eiti per gatvę.

Tačiau nemažai mūsų pakalbintų žmonių puikiai žinojo ir geltonos spalvos bei iškilaus reljefo šaligatvio trinkelių, ir garsinio šviesoforo paskirtį. Pasvalietė Angelė Šiaučiulienė nė neabejodama atsakė, jog geltona spalva, kontrastuojanti su pilka, geriau padeda orientuotis silpnai matantiems praeiviams, o kitokios faktūros trinkeles gali kojomis pajausti regėjimą visai praradę žmonės.

– Mūsų giminėj irgi yra žmonių su regėjimo negalia, tad malonu, kad atsiranda vis daugiau tokiems žmonėms rodomo dėmesio ženklų. Gerbti seną ar neįgalų žmogų mes mokome ir savo ugdomus mažuosius pasvaliečius, – tvirtino moteris, dirbanti Pasvalio lopšelyjedarželyje „Liepaitė“ direktoriaus pavaduotoja.

Kartu su „Darbo“ korespondente praeivius kalbinę Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjungos Pasvalio filialo pirmininkė Rasa Rimkūnaitė ir užimtumo veiklų organizatorius Pranas Pliuška su „Liepaitės“ darbuotoja čia pat sutarė, jog LASS organizacijos atstovai apsilankys šioje ugdymo įstaigoje, pabendraus su vaikais ir jiems konkrečiais pavyzdžiais papasakos, kaip gyvena akių šviesą praradę žmonės, kaip jie orientuojasi gatvėje, kokios priemonės jiems gelbsti buityje. Rasa Rimkūnaitė minėjo, jog jų organizacija turi gražią bendradarbiavimo su mokyklomis praktiką, džiaugėsi, jog moksleiviai yra ir smalsūs, ir geranoriški.

Iš tiesų tokio bendradarbiavimo vaisiai buvo akivaizdūs šnekinant gatvėje sutiktus moksleivius: jie supratingai kalbėjo apie neįgaliųjų poreikius, ne vienas sakė, jog pačiam yra tekę tokiems žmonėms pagelbėti.

Baltąją lazdelę LASS Pasvalio filialo vadovė pasiūlė išbandyti ir praeiviams užrištomis akimis. Aidos DULKIENĖS nuotrauka

Kasdienė pagalbininkė – baltoji lazdelė

Kai minėtos praeivių kalbinimo akcijos dalyvis neregys Pranas Pliuška išsitraukė savo kasdienę pagalbininkę – baltąją lazdelę, į klausimą apie jos paskirtį teisingai atsakė beveik visi užklaustieji.

– Tokia lazdelė keliolika metų tarnavo ir mano seneliui, – teigė pasvalietė Jūratė.

O paklausta apie geltonų šaligatvio juostų paskirtį, ji šypsojosi, jog kaip tik tos pačios dienos rytą eidama Vilniaus gatve svarstė, kodėl čia buvo paklotos būtent tokios trinkelės, bet tikslaus atsakymo nesugalvojo.

– Puiku, kad rekonstruojant šaligatvius buvo pasirūpinta ir žmonėmis su regėjimo negalia. Kai su balta lazdele vaikščiodavo neregys mano senelis, tokių patogumų dar nebuvo, tad jis orientuodavosi lazdele braukdamas palei šaligatvio bortelį. Bet aklam eiti palei pat šaligatvio kraštą yra gan pavojinga, nes greitai gali nuslysti į važiuojamąją gatvės dalį ir pakliūti po automobilio ratais, – jautėsi, jog aklųjų bėdos Jūratei nesvetimos.

LASS Pasvalio filialo atstovai Rasa Rimkūnaitė ir Pranas Pliuška patvirtino, jog viduryje šaligatvio nutiestos kontrastingos spalvos ir faktūros juostos, dar vadinamos neregių vedimo takais, yra saugiausias būdas, padedantis savarankiškai vaikščioti regėjimo negalią turinčiam žmogui. Tokias juostas neregys jaučia ir batų padais, ir rankoje laikomos lazdelės antgaliu. Specialios reljefinės šaligatvio trinkelės, paklotos prieš įvažiavimą į kiemus ar perėją, įspėja, jog netrukus teks pereiti gatvę, tad reikia būti atsargesniam.

Pasvalio mieste šviesoforai yra dviejose sankryžose ir abiejose – garsiniai. Garsas įsijungia tada, kai pėsčiajam leidžiama pereiti gatvę.

Rasa Rimkūnaitė pastebėjo, jog nuvažiavus į didesnį miestą, kur sankryžų ir šviesoforų yra daug, regėjimo negalią turintis žmogus vis dar patiria įvairių sunkumų. Lietuvoje nėra patvirtinto vieningo garsinių šviesoforų signalo, garso dažnio bei kitų parametrų. Todėl net tame pačiame mieste šviesoforų skleidžiami signalai dažnai būna skirtingi, o tai neregius trikdo. Garsinis šviesoforo signalas turėtų išsiskirti iš aplinkos triukšmo, kad aklasis jo nesumaišytų su kitais gatvėje sklindančių garsų šaltiniais, kad išgirdęs jį iš karto atpažintų ir neabejotų, kad tai būtent tas signalas, kurio jam reikia.

Garsiniai šviesoforai yra reikalingi ne tik akliesiems, jie labai praverčia ir prasčiau matantiems ar vyresnio amžiaus žmonėms. Net ir jaunimui, kuris neretai gatve eina įnikęs į virtualų pasaulį savo mobiliajame telefone, tad net prieš sankryžą ne visada būna atidus.

Kad kliūčių būtų mažiau

– Regėjimo negalią turintys žmonės nenori ir nesiekia būti išskirtiniai, todėl mums priimtiniausias „Aplinka visiems“ principas, – teigė Rasa Rimkūnaitė. – Mūsų įsitikinimu, viešosios erdvės turi būti įrengtos taip, kad būtų patogu judėti ir orientuotis visiems žmonėms – ir neįgaliems, ir sveikiems, ir senjorams, ir vaikams. Tarkim, atnaujintoje Vilniaus gatvėje visos kliūtys – medžiai, šiukšlių dėžės, apšvietimo stulpai ir kt. – yra vienoje linijoje. Tokia gatve patogiau eiti ne tik aklajam ar silpnaregiui, bet ir vaiko vežimėlį stumiančiai mamai, sunkiai vaikštančiai močiutei ar lagaminą su ratukais tempiančiam keliautojui. Lygiai taip pat ne tik neįgaliam žmogui, tačiau ir bet kuriam praeiviui, manau, trukdo viduryje šaligatvio pastatyti nešiojami reklaminiai skydai, apšvietimo stulpai ar stulpai su įvairiais ženklais. Tokių kliūčių galima rasti net ir ten, kur šaligatviai neseniai rekonstruoti – Vilniaus gatvėje netoli „Maximos“, Stoties gatvėje ir pan.

Rasos ir Prano, atstovaujančių aklųjų ir silpnaregių interesus ginančiai organizacijai, įsitikinimu, fizinės aplinkos pritaikymo neįgaliesiems sąnaudos bus gerokai mažesnės, jei į šių žmonių interesus bus atsižvelgiama iš anksto: projektuojant viešąsias erdves ar visuomeninės paskirties pastatus.

– Kai sužinojom, jog ruošiamasi rekonstruoti Vilniaus gatvę, nuskubėjom į rajono Savivaldybę pasiteirauti, ar yra numatytos skirtingos spalvos ir reljefinio paviršiaus juostos. Nors projekte to nebuvo, ir Savivaldybės vadovai, ir darbų rangovas – „Gerbūstos“ įmonė – geranoriškai sutiko minėtus orientyrus šaligatvyje įrengti. „Gerbūstos“ darbų vadovas nuolat su mumis tarėsi, atsižvelgė į mūsų pageidavimus. Tikimės, kad tokio pat geranoriškumo sulauksime ir kai bus rekonstruojama Biržų gatvė ar kitos viešosios erdvės, – viliasi Rasa Rimkūnaitė.

Su baltąja lazdele vaikštantys neregiai turi pasirinkę jiems patogiausius maršrutus, pamažu įsidėmi net ir menkus, bet tose pačiose vietose nuolat esančius orientyrus. Jei kažkas įprastoje aplinkoje pasikeičia, aklam žmogui orientuotis būna daug sunkiau, gerai pažįstamas maršrutas tampa tarsi svetimas. Tarkim, žiemą ypač gausiai pasnigus, jei grindinys švariai nenuvalomas, nebeįmanoma pajausti reljefinio šaligatvių paviršiaus. Pranas Pliuška yra minėjęs, jog lazdele tada sunku užčiuopti net šaligatvio bortelius, nes sniegas viską užlygina, pranyksta įprasti orientyrai, todėl nebežinai, kur atsidūrei. Žiemą akliesiems pavojų kelia ir ant šaligatvių ar prie pat gatvės suverstos didelės sniego krūvos – dažnai apledėjusios, sukietėjusios. Paslydus ir užvirtus ant tokios sniego krūvos, nesunku susižaloti.

Aklam žmogui sunkiausia orientuotis didelėje erdvėje, ypač jei ten nėra jokių įspėjamųjų paviršių, kuriuos neregys galėtų pajausti kojomis ar baltąja lazdele. Tarkim, Pasvalio centre, Vytauto Didžiojo aikštėje, kur visa plokštuma išgrįsta vienodomis trinkelėmis. Arba autobusų stotyje. Rekonstruotos jos prieigos puikiai pritaikytos regėjimo negalią turintiems žmonėms. Bet pati stoties teritorija, toli gražu – ne. Aktyvų gyvenimo būdą mėgstantis ir daug savarankiškai keliaujantis Pranas Pliuška sako, jog reikiamą išvykimo aikštelę pasiekia eidamas pagal stoties pastato sieną, o skaičiuodamas žingsnius ar kitus orientyrus pajaučia, kurioje vietoje pasukti link autobuso išvykimo aikštelės. Rečiau keliaujančiam ir mažiau prie aplinkos įpratusiam žmogui tai būtų nemenkas išbandymas.

Aklojo kojos kliūva ir baltoji lazdelė stringa netvarkingų, dar neremontuotų šaligatvių plyšiuose bei nelygumuose. Ko gero, bet kuriam praeiviui, trukdo ir virš šaligatvių, ar pėsčiųjų takų nukarusios medžių šakos, neapkarpytos gyvatvorės. Mūsų pašnekovai užsiminė, jog dėl to ne kartą yra prašę miesto seniūnijos pagalbos ir jos sulaukė.

Spalvų kontrastai ir perspėja, ir padeda

– Girdėjom, jog ruošiamasi tvarkyti automobilių stovėjimo aikštelę priešais „Agio“ prekybos centrą. Labai apsidžiaugtume, jog per visą ją būtų nutiestas pėsčiųjų takas, išklotas skirtingos spalvos ir faktūros plytelėmis, kuris vestų iki pat parduotuvės durų. Juk ne tik akliesiems ar silpnaregiams, bet ir senesniems žmonėms sunku ir pavojinga vinguriuoti tarp aikštelėje bet kaip sustatytų automobilių.

Silpnai matančiam žmogui pagelbėti gali spalvų kontrastai – perspėti, jog jis atėjo prie laiptų, padėti rasti įėjimą į pastatą. Geltona yra pati intensyviausia spalva, kurią mato ne tik silpnaregiai, bet ir šviesos pojūtį turintys aklieji. Todėl pirmoji ir paskutinė laiptų pakopa turėtų būti pažymėta geltona stora linija. Juolab kad dabar net dažyti tų linijų nebereikia, nes yra šiuolaikiškų tam pritaikytų klijuojamų juostų. Pasvalyje geltonomis linijomis paženklintus laiptus galima pamatyti Savivaldybės įstaigose, visuomeniniuose pastatuose, tačiau tuo pasirūpinusių verslininkų turim dar nedaug, – apgailestavo Rasa.

Anot mūsų pašnekovų, deja, pasitaiko nesupratingų prekeivių, įmonių savininkų, kurie dėžes su prekėmis sukrauna ant geltonųjų šaligatvio trinkelių, sudarydami netikėtą kliūtį su baltąja lazdele įprastu maršrutu keliaujančiam neregiui. „Galbūt, sužinoję geltonųjų linijų paskirtį, prekeiviai taip nebesielgs“, – tikisi mūsų pašnekovai.

Į gydymo ar kitas įstaigas neregiai dažniausiai ateina su palydovais, nes ilguose, klaidžiuose koridoriuose dar sunkiau orientuotis negu gatvėje. Didmiesčiuose jau yra įstaigų, kur būtina informacija užrašyta dideliu, silpnaregių įskaitomu šriftu, o kabinetų numeriai yra iškilūs – perskaitomi ne tik akimis, bet ir pirštais. Nelengva neregiui ir tokiose įstaigose, tarkim, bankuose, kur klientai registruojami naudojantis liečiamaisiais ekranais, o apie eilę prie aptarnavimo langelio jiems praneša virš jo įsižiebęs skaičius. Bet pamažu kelią skinasi ir aklam žmogui daug patogesnė garsinė informacija.

Geranoriškumo daugėja

Daugelis regėjimo negalią turinčių žmonių yra aktyvūs iš prigimties, nori dirbti, kurti kaip ir sveikieji, o ne sėdėti užsidarę tarp keturių sienų. Todėl labai svarbu, kad aklasis ar silpnaregis jaustųsi stiprus, sugebėtų ne tik susitaikyti su savo negalia, bet ir padėti pats sau. Kuo patogesnė aplinka bus sukurta neįgaliems žmonėms, tuo saugesni, savarankiškesni ir oresni jie galės jaustis.

Spalio 15 dieną yra minima Pasaulinė baltosios lazdelės diena. Mūsų šalyje ši diena pradėta minėti nuo 1992-ųjų, kai Lietuvos aklųjų ir silpnaregių sąjunga tapo Pasaulio aklųjų ir silpnaregių organizacijos nare. Baltosios lazdelės dienos pavadinimas kilo iš to, jog būtent su tokia lazdele aklieji mokomi vaikščioti, palengvinti savo kasdienybę.

– Labai norime pasidžiaugti žmonėmis, kurie pamatę neregį su baltąja lazdele, pasiūlo jam pagalbą. Ypač geranoriškas yra mūsų jaunimas. Žinoma, jau įgudusiam savarankiškai vaikščioti aklajam pagalbos ne visada ir prireikia. Svarbu, kad žmonės būtų tolerantiški, praleistų balta lazdele kelią čiuopiantį neregį, jo nepastumtų. Dar ne visi regėjimo netekę žmonės ryžtasi išeiti į gatvę su baltąja lazdele, nenori viešai pripažinti savo negalios. Ypač, jei reikia išeiti į nedidelį savo miestą, kur visi vieni kitus pažįsta. Tačiau visuomenė neįgaliesiems tampa vis svetingesnė, tad ir jie pamažu įveikia savo kompleksus bei psichologinius barjerus. Tikimės, kad toks abipusis supratimas ir toliau stiprės, – savo linkėjimus Baltosios lazdelės dienos išvakarėse išsakė LASS Pasvalio filialo vadovė Rasa Rimkūnaitė.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.