Kai mūsų nebebus, liks mūsų svajos ir darbai. Tokia pagrindinė mintis krinčiniečio tautodailininko Virginijaus Nudo sueiliuoto teksto, kurį jis perskaito ir dar padainuoja.
Aštuoniasdešimtojo jubiliejaus proga Virginijaus Nudo darbų paroda buvo pristatyta Pasvalio krašto muziejuje ir veiks visą spalio mėnesį.
Muziejaus direktorė Vitutė Povilionienė Jubiliatą apibūdino kaip žmogų-orkestrą. Jis ir tapytojas, medžio drožėjas, metalo kalėjas, ir dainininkas, muzikantas, eilių ir kitokių tekstų kūrėjas, scenografas ir kadaise populiarių agitbrigadų įkvėpėjas, gėlynų ir gražios aplinkos puoselėtojas, entuziastingas sportininkas ir puikus oratorius.
Parodos autoriaus Virginijaus Nudo net ir biografija spalvinga. Mokėsi Ąžuolpamūšės pradinėje, Pasvalio vidurinėje ir darbo jaunimo mokyklose, vėliau – dailininkų-apipavidalintojų kursuose prie Kultūros ministerijos. Dirbo Pasvalio vaikų bei Mašinų ir traktorių stoties bibliotekose, buvo Ličiūnų ir „Atžalyno“ kultūros namų direktorius, Valakėlių kultūros namų meno vadovas, Buitinio gyventojų aptarnavimo kombinato dailės dirbtuvių vadovas, Pasvalio autotransporto įmonės dailininkas-apipavidalintojas.
Tačiau dar turtingesnė šio tautodailininko, parodose dalyvaujančio nuo 1971-ųjų, kūrybos paletė. Dažnuose namuose pamatysime Virginijaus Nudo peizažų ar natiurmortų.
Nemenka šio kūrėjo darbų paletė žiūrovui išskleidžiama ir muziejaus abiejose parodų salėse. Einame nuo paveikslo prie paveikslo: „Rudenėjant“, „Krinčino tvenkinys“, „Motina su kūdikėliu“, „Vėjuota“, „Natiurmortas su vaisiais“, „Mano Papyvesiai“, „Nidos kopos“, „Balsiai“, „Natiurmortas su povo plunksnomis“, „Lordžio „išdaigos“… Ir apie 1970 metus sukurtas metalo kaustinys „Jaunuolis su žirgu“ bei „Grėbėjėlė“. Šis diptichas puošė Kiemelių kavinę ir iki šiol išsaugotas.
Iš to paties Kiemelių, Diliauskų, Papyvesių krašto atskubėjo parodos autoriaus pasveikinti seni bičiuliai Konstancija Vinkelienė ir Povilas Katkevičius su savo ansambliu.
O Krinčino seniūnas Remigijus Janušis prisipažino jau neįsivaizduojantis miestelio be Virginijaus Nudo darbų – skulptūrų ir sutvarkyto parko.
Rajono meras Gintautas Gegužinskas prisiminė su Virginijumi Nudu susipažinęs bene prieš trisdešimt metų, kai dviračiais mynė į Bauskę, į Pakruojį:
– Su kokiu azartu ir aistra jis tuomet lenktyniavo!
Virginijus Nudas ir aštuoniasdešimtmečio sulaukęs dar kupinas azarto, žodžio kišenėje neieškantis. Paklaustas, iš kur tiek užsidegimo ir energijos kurti grožį, tautodailininkas gana netikėtai atsako:
– Yra dvi vabalų rūšys – viena aukštyn skrenda, kita į mėšlą lenda. Ant nupjautos žolytės aš noriu matyti rasos lašelį. Ir ne dėl apdovanojimų taip stengiuosi.
Nors per gyvenimą gavo gausybę įvairiausių apdovanojimų ir įvertinimų, tačiau Virginijaus Nudo kūryba įtraukia savo emocija, „užkabina“, todėl daugelio mėgstama, jo paveikslai labai populiarūs.
– Prasmingi būdavo respublikiniai tapytojų seminarai gamtoje. Septyniuose ir man teko dalyvauti, pažinti naujų žmonių, jų piešimo techniką, išklausyti nuolatinio seminarų vadovo tapytojo Rimo Bičiūno patarimų. Tai buvo gerai organizuotas tautodailininkų mokymas. Gavom žinių apie tapybą, akvarelę, metalo plastiką, projektavimą, teatro dekoracijas, šriftą, grimą, aplinkos apželdinimą, piešimą, grafiką. Norisi laviruoti tarp savitumo ir to, ką matai, kas kitiems patinka, – Virginijus Nudas, ir įžengęs į devintąjį gyvenimo dešimtmetį, kupinas svarstymų, apmąstymų.
Jis išsitarė, kad per šios parodos pristatymą pasveikinti atėjęs verslininkas Rimas Želvys vis klausinėjo, už kiek parduodamas paveikslas „Balsiai“. Balsių malūno šeimininkui jis labai rūpi, o kūrinio autorius branginasi…
Tačiau gerokai anksčiau vienoje tautodailininkų parodoje dėl savo kasdienių darbų darbelių yra prisipažinęs:
– Iš tiesų negaliu laisvai atsisėsti ir kurti. Dirbu viską. Tai muziejui, tai seniūnijai Krinčine, tai dar kažkam vis ko nors prireikia. Net katafalką užsakė padaryti, o aną dieną paprašė vėliavai kotą nudrožti. Taigi uždarykit mane nuo visų, kad galėčiau kurti laisvai, ką tik pats noriu.
Tuomet tautodailininkų skyriaus vadovė Aida Dulkienė atitarė:
– Daug darbų parodose užsakytų arba sukurtų dovanoti. Ir tautodailininkai kuria, kas turi paklausą, nes meno kūrinys taip pat pageidauja būti reikalingas…
Virginijus Nudas ne kartą džiaugėsi net nuo 1970 metų priklausantis Tautodailininkų sąjungai, niekada jos nemenkinęs ir niekur nepabėgęs:
– 1970–1983 metais buvau šios draugijos Pasvalio skyriaus pirmininkas. Rengdavom rajono tautodailės parodas, keisdavomės su biržiečiais, dalyvaudavome respublikinėse. 1974-aisiais aš ir grafikas Vytautas Gudonis Maskvoje dalyvavome visasąjunginėje parodoje „Šlovė darbui“.
Beje, šioje parodoje buvo ir apdovanotas.
O jau pastaruoju metu Virginijaus Nudo darbų iškeliavo į Vakarų pusę – Norvegiją, Švediją, Kanadą…
– Kodėl taip mėgstu gamtos vaizdus? Man toks vaizdas simpatiškas. Nudas paišo vaizdelį, o gal kažkam reikia visokių „navatnybių“. Bet ir gamta kiekvieną akimirką keičiasi, virpa, čiurlena, niekada nepasikartos tas mirksnis, – filosofiškai ir kartu paprastai bėgantį laiką apmąsto aštuoniasdešimtmetis, kuris ir internete panaršo, pasidomi, kokia nauja technika kolegos sumanė kurti, tačiau Virginijus Nudas laikosi principo – nesupanašėti.
Anūkas Paulius, baigęs informatiką ir dirbantis Plungėje, siūlo seneliui įkelti internetan jo paveikslų, juk patinka žmonėms natūralistinė tapyba. Bet senelis mosteli: „Ai, ne…“
Sūnus Saulius gyvena Telšiuose, dirba statybose prie apdailos.
O pats Virginijus Nudas Krinčine išpuoselėtoje sodyboje eina prie savo draugužio Lordžio, kurio išdaigos irgi įkvėpė nutapyti paveikslą…
