Per trylika dienų nuplaukta 3300 jūrmylių (daugiau kaip 6000 kilometrų). Patirti jausmai, kai aplink – vien vanduo, o artimiausia žemė – už kelių tūkstančių kilometrų arba kelios mylios po vandeniu. Ramiojo vandenyno platybės, kur neveikia joks ryšys, tad Lietuvoje likę artimieji beveik dvi savaites diena iš dienos virtualiame žemėlapyje ieško, kuriame gi taškelyje dabar baltuoja jachtos „Ambersail“ burės. Ir nepakartojamas laisvės pojūtis, apie kurį daug gali kalbėti kiekvienas ilgon kelionėn išplaukusios įgulos narys.
Tai tik keletas įspūdžių iš be galo įdomaus pasakojimo, kurį išgirdo pasvaliečiai, atėję į Pasvalio krašto muziejuje surengtą susitikimą su ekspedicijos „Kita pasaulio pusė“ dalyviais.
Išsitrina blogi prisiminimai
Savo įspūdžiais bei emocijomis pasidalinti atvyko vieną iš ekspedicijos etapų – iš Galapagų salų į Markizų salas – įveikę drąsuoliai: pasvalietis Giedrius Simonaitis, įgulos kapitonas Saulius Šukaitis bei dar du įgulos nariai – Mikas ir Ligita.
Susitikimą su Pasvalyje viešėjusiais buriuotojais moderavusi Asta Liukpetrienė pirmiausia jų paklausė, kas paskatino išsiruošti šion egzotiškon ir kartu pavojingon kelionėn.
„Troškau patirti tą jausmą, kai atsiduri beribiame vandenyne, kai vieninteliai dalykai, siejantys su žeme – laivo denis ir įgulos bičiuliai. Mano lūkesčiai išsipildė su kaupu. Puikių įspūdžių daugybė, o „Ambersail“ įgula – patys nuostabiausi žmonės: įdomūs, linksmi, išradingi, kantrūs, stiprūs“, – vardijo Giedrius Simonaitis.
Jo kolega Mikas minėjo, jog jau tris kartus yra perplaukęs Atlantą, tad dabar norėjosi iš arti susipažinti su Ramiuoju vandenynu. „Jau įsitikinau, jog plaukimas burine jachta yra pats geriausias atsipalaidavimo būdas, koks tik gali būti šiame pasaulyje. Būnant namuose neretai įkyri kaimynai, darbe barasi bendradarbiai, telefonas zvimbia nuo SMS žinučių, į kompiuterį plaukia elektroniniai laiškai… O laivas – ta vieta, kur nėra jokio išorės spaudimo ir, jeigu jautiesi negerai, gali kaltinti tik pats save, nes labai daug laiko praleidi pats su savimi. Nors kelionėje per vandenyną fiziškai pavargsti, galva pailsi kuo puikiausiai. Pamiršti ne tik visus PIN kodus, bet ir savo namo durų kodą“, – šmaikštavo linksmuolis Mikas.
Giedriui tai irgi antroji kelionė „Ambersail“ jachta – prieš penkerius metus pasvalietis ja nuplaukė nuo Ispanijos iki Azorų salų.
„Kai kapitonas Saulius mane pakvietė vėl, nė nedvejojau – noras pamatyti naujų pasaulio vietų, labiau pažinti patį save buvo didžiulis, – teigė pasvalietis. – Tokiose kelionėse visiškai „persikrauna“ žmogaus smegenys, išsitrina visi blogi prisiminimai, lieka vien šviesios mintys.
Jachta – tarsi bolidas
„Ambersail“ jachta – Švedijoje pastatytas itin tvirtas, patikimas sportinis laivas, sukurtas prestižinėms lenktynėms aplink pasaulį. Įgulos nariai visi kaip vienas tvirtino, jog į kelionę buvo verta leistis vien dėl galimybės pavairuoti šią greitą burinę jachtą. Kiekvienas įgulos narys per parą tris kartus po tris valandas budėdavo, o per savo budėjimą vieną valandą vairuodavo jachtą. „Skaičiuodavom minutes, kada galėsi paimti jachtos vairą į savo rankas, o kitas jau skaičiuodavo, kada tu tą vairą atiduosi jam. Vairuoti skirta valanda buvo aukso vertės, – šypsojosi pasvaliečių svečiai. – Sudėtinga, bet itin žavu vairuoti jachtą naktį. Atsakomybė didžiulė, nes tavo klaida gali nulemti visos įgulos likimą. Aplinkui – aklina tamsa. Matai tik tai, ką rodo laivo prietaisai, kartais dar pašviečia mėnulis. Pamažu prie tamsos pripranti ir veiksmus ima diktuoti pabudęs vidinis jausmas, taip pat – į laivo šoną besiplakančios bangos, pučiantis vėjas“.
Tie, kuriems yra tekę vairuoti „Ambersail“ jachtą, šį potyrį lygina su „Formulės 1“ arba Dakaro ralio bolido valdymo jausmu.
Kai žemė už tūkstančių kilometrų
„Ambersail“ įgulos kapitonas Saulius Šukaitis vaizdžiai nusakė, kodėl pastaroji ekspedicija šia jachta pavadinta „Kita pasaulio pusė“.
„Jei skersai žemės gaublio iš taško, kuriame yra Lietuva, durtume virbu, jis išlystų kitoje gaublio pusėje, kažkur netoli Naujosios Zelandijos. O ten aplink visur mėlynuoja vandenynas, tik kai kur išsimėtę žemės trupinėliai – nedidelės salos.
Kita pasaulio pusė – visai kitoks jo suvokimas, visai kiti masteliai. Prieš kelis tūkstančius metų ten irgi plaukiojo laivai, bet, neturėdami jokių navigacijos prietaisų, žmonės plaukė… į niekur. Svarstydavom: kas juos šaukė ruoštis į tolimas keliones? Kitoje pasaulio pusėje yra daugybė paslapčių – neįprastų, nepažįstamų mums. Norėjome bent mažą dalelę jų atskleisti.
Į žiūrovų klausimą, ar dažnai tokiuose plaukiojimuose būna moterų, atsakė į susitikimą su pasvaliečiais atskubėjusi Ligita, kartu su kitais „Ambersail“ įgulos nariais jachta įveikusi atkarpą nuo Galapagų iki Markizų salų.
„Ligita į jachtos kolektyvą atnešė daug šviesios nuotaikos: mes labiau pasitempdavom, nesikeikdavom, dažniau prausdavomės, – tikino įgulos vyrai. – Ji kaip ir mes budėdavo jachtoje. Su malonumu ją vairavo. Jei ne Ligita – nebūtume valgę taip skaniai paruošto maisto…
Pati Ligita minėjo, jog jau seniai svajojo apie tokią kelionę, o ypač norėjo patekti į Galapagų salas, kurios jai atrodė tarsi iš pasakų. Domino gausi ir magiška Galapagų gyvūnija. Tad, pasitaikius progai įgyvendinti seną svajonę, tokios galimybės nepraleido.
„Kaip matėte, visus įgulos narius suvienijo vienas bendras faktorius – kelionių ir pažinimo troškulys. O kai žmogus ko nors karštai trokšta ir daug apie tai svajoja – svajonės išsipildo. Tad kuo daugiau svajokit, nepaisant, jog iš pradžių atrodo, jog toli, brangu, baugu. Jei iš tiesų nuoširdžiai norėsit, surasit būdų savo svajonei įkūnyti“, – tikino pasvaliečius jų svečiai.
Saulius Šukaitis buriuoja jau penkiolika metų, o sudėjus visus plaukimus, daugiau kaip vienerius metus praleido jūrose ir vandenynuose. „Apiplaukti žemę laivu kažkada man buvo mistika, o dabar tai virto realybe“, – teigė įgulos kapitonas.
Užplombavo krepšius ir lagaminus
Galapagai stebina gyvybės gausa ir įvairove – sparnuoti, žvynuoti, uodeguoti ir visi kiti šių salų gyventojai skraido ar plaukioja ištisais debesimis. Žmogus tarp jų yra mažuma. Salų fauna labai griežtai saugoma. Nevalia ne tik jokio gyvo padarėlio iš salos išsivežti, bet ir čia atvežti kokią nors naują gyvybės formą – gyvūnų ar augalų, net jų sėklų. Todėl įplaukiant į salas apžiūrimas net po vandeniu paniręs laivo korpusas, kad prie jo nebūtų prilipusių kokių nors kriauklių ar pan. Laivą ir jo įgulos daiktus nuodugniai patikrina pasieniečiai, veterinarijos tarnybos specialistai. Po apžiūros visi krepšiai bei lagaminai užplombuojami ir, kol išplauki iš salų, plombos negali būti nuimtos. Kartu vietos pareigūnai vertina atvykėlių domėjimąsi salos gyvūnija, noriai bendrauja, nurodo, kur rasti nemokamus gidus, kurie lydi keliaujant po salyną.
Prancūzijos Polinezijos salynui priklausančiose Markizų salose senais laikais gyveno per 100 tūkst. žmonių, o prieš pusšimtį metų jų buvo likę vos trys tūkstančiai. Civilizacija čia atnešė viso pasaulio ligas, daugybė žmonių išmirė. Dabar salos pamažu atsigauna, vėl turi apie devynis tūkstančius nuolatinių gyventojų, kurie iš naujo atranda senuosius savo papročius, tradicijas. Markizų salose prieš pusantro šimto metų dar gyvavo kanibalų gentys. Paskutinė kanibalizmo auka užfiksuota prieš penketą metų, kai buvo suvalgytas europietis buriuotojas, su vietiniu medžiotoju išėjęs į kalnuotas salos džiungles medžioti ožkų…
Suvenyras, kurį bene kiekvienas keliautojas parsiveža iš Prancūzijos Polinezijos salų, yra juodieji perlai – ten jų užauginama daugiausia pasaulyje. Prie salų krantų plyti ištisos fermos, kur kriauklėse pamažu gimsta žėrintys perlai, vėliau virstantys įspūdingais papuošalais.
Į susitikimo moderatorės Astos klausimą, kas sunkiausia buvo laive, keliautojų atsakymai panašūs: pati pradžia, kai reikėjo adaptuotis, prisitaikyti prie visiškai naujos aplinkos ir visiems prie kitų. Ne vieną kamavo jūros liga. „Vaikystėje aš negalėdavau pramogauti sūpynėse, pykindavo važiuojant autobusu. Todėl pirmuosiuose plaukiojimuose, žinoma, neišvengiau ir jūrligės, – atviravo įgulos kapitonas Saulius. – Bet ilgainiui ją įveikiau, nes laikui bėgant vis geriau pažįsti savo organizmą, supranti, kaip susidoroti su vienu ar kitu negalavimu“.
Jūros gėrybes surinkdavo kaip grybus
Maisto įvairove laive „Ambersail“ įgulos nariai irgi nesiskundė. Anot pasvaliečių svečių, tropiniuose pusiaujo vandenyse maistas pats skrenda į burną. Keliautojai nuo denio kas rytą, tarsi grybus miške, susirinkdavo bangų įmestus kalmarus, įkritusias žuvis skraiduoles. Tad pusryčiams gan dažnai valgydavo žuvies skraiduolės sashimi ant laimo griežinėlių ar keptų kalmarų žiedų. Vieną rytą kalmarų derlius buvo itin gausus – keliauninkai jachtos denyje rado net 24 kalmarus. Baigiantis kelionei, vandenyne pavyko sužvejoti žuvies mėgėjų itin trokštamų tunų. Patirties, kaip skaniai paruošti jūros gėrybes, įgulos naujokai sėmėsi iš patyrusių jūrininkų. Galapaguose „Ambersail“ įgulos nariai ragavo vietinio patiekalo ceviche – marinuotos žuvies, šiek tiek panašios į mūsų marinuotą silkę su svogūnais, Markizo salyne – puason cru.
Burė plyšo per pusę
„Ambersail“ įgulos nariai akcentavo, jog daugelis darbų laive nuveikiama savanorystės principu. Tarkim, jei laive keliama ar keičiama burė, susirenka visi, laisvi nuo budėjimo keliautojai.
Pasmalsavus, kokie didžiausi pavojai tyko atvirame vandenyne, pasvaliečių svečiai minėjo, jog dviem savaitėms išplaukęs į vandenyną neišvengsi nei susitikimų su netoli laivų praplaukiančiais milžiniškais banginiais, nei didesnės ar mažesnės audros. Bet darbai laive nesustoja, tik viskas vyksta kiek kitokiu režimu. Keliaujant iš Galapagų į Markizų salyną itin ekstremalių išbandymų „Ambersail“ įgula nepatyrė. Tiesa, keletą valandų jachtą blaškė audra, kai vėjo greitis siekė 40 mazgų per valandą. Tačiau vandens temperatūra ties pusiauju buvo +30, tad keliauninkai net mėgavosi denį užliejančiomis bangomis. Žinoma, teko pasinaudoti saugos priemonėmis, kad bangos nuo denio nenuplautų nei žmonių, nei daiktų. Vienu momentu audra pusiau perplėšė didžiąją, 300 kv. m ploto burę. Teko ją pakeisti mažesne. Burė keliama į 26 metrų aukščio stiebą – prilygstantį 9–10 aukštų namui.
Burinės jachtos variklis naudojamas retai – įplaukiant į uostą ar iš plaukiant iš jo, kai reikia pakrauti akumuliatorius. Elektros energija būtina gėlinant buities reikmėms naudojamą vandenyno vandenį.
„Ambersail“ vardas labiausiai išgarsėjo, kai 2008 metų rudenį jos įgula išplaukė į tūkstantmečio odisėją, aplankė 26 pasaulio lietuvių bendruomenes, ragindama jų žmones kartu švęsti Lietuvos vardo tūkstantmetį ir vienu metu giedoti Tautišką giesmę. Šiemet „Ambersail“ įgula Tautišką giesmę liepos 6-ąją giedojo Ramiojo vandenyno viduryje įsikūrusioje Fatu Hiva saloje, šalia įspūdingo krioklio. „Ambersail“ jachta, virš kurios nuolat plevėsuoja Lietuvos vėliava, yra tarsi mažas Lietuvos lopinėlis, jame galioja Lietuvos įstatymai.
„Būdamas toli nuo namų, nepažįstamose akvatorijose, daug geriau pažįsti patį save, o sugrįžus į žemę, į kasdienį gyvenimo tempą, pabūti pačiam su savimi – didelė prabanga. Atstumas padeda aiškiau pamatyti, jog tikrai visi turime ko pasiilgti, kuo džiaugtis ir didžiuotis savo gimtinėje. Dažniau susimąstai, kaip galėtum nudžiuginti šalia esantį žmogų, tegu tai būtų ir maža smulkmenėlė. Atskirta nuo pasaulio laivo įgula tampa tarsi šeima. Išplaukiant buvome tik būrelis mažai pažįstamų žmonių, o grįžome kaip geriausi bičiuliai, kaip artimi giminės, kuriems išsiskirti labai sunku, – tvirtino buriuotojai. – Visi, kam yra tekę plaukti „Ambersail“ jachta, turbūt pajuto, jog laivas yra tarsi suaugęs su jo bocmanu Linu Ivanausku-Linkumi. Šis vyras jachtoje apsigyveno jai išplaukiant į garsiąją tūkstantmečio odisėją. Tai laivo siela, jo saugumo garantas, įgulos narių ramybės uostas, puikus psichologas – tokį žmogų linkėtume pažinti visiems“.
Ekspediciją „Kita pasaulio pusė“ sudaro dvylika etapų. Startavusi birželio 7-ąją Panamoje „Ambersail“ jachta finišuos kitų metų sausį Brazilijoje. Ekspedicijos maršrute – jau minėta Panama, Galapagų ir Markizų salos, Prancūzijos Polinezija, taip pat Taitis, Havajai, Fidži sala, Vanuatu salynas, Naujoji Zelandija, buriuotojų Everestu vadinamas Horno kyšulys.
