Pagaliau po karštų diskusijų Savivaldybės taryboje iš mūsų rajone esančių Lankytinų vietų sąrašo išbrauktos sovietų karių kapinės, kurios šiame sąraše buvo įvardintos kaip Antrojo pasaulinio karo karių kapinės.
Objektai labai įvairūs
Anot Savivaldybės administracijos kultūros vertybių vyresniojo specialisto Gražvydo Balčiūnaičio, sudarant lankytinų vietų sąrašą, remtasi LR kultūros vertybių registru, Pasvalio turizmo informacijos centro pateikta informacija. Tokį sąrašą Savivaldybės taryboje būtina patvirtinti todėl, kad be jo negali būti statomi informaciniai kelio ženklai – nuorodos į lankytinus objektus.
Dabar mūsų krašto Lankytinų vietų sąraše yra 127 objektai: devyni architektūros ir urbanistikos paminklai, penkiolika bažnyčių ir koplyčių, dešimt technikos paminklų, devynios žymių žmonių gimtinės, aštuoni paminklai 1919–1920 metų Nepriklausomybės kovoms, dvylika 1944–1953 metų laisvės kovų atminimo vietų, vienuolika kitų įvairių paminklų, aštuoni parkai ir skverai, dvylika gamtos paminklų, keturios valstybės saugomos teritorijos – Pyvesos hidrografinis, Pamūšių kraštovaizdžio, Lepšynės botaninis draustiniai ir Biržų regioninis parkas, Pasvalio krašto muziejus ir trys jo padaliniai – Girnų ir dubenuotųjų akmenų kolekcija Pasvalyje, Joniškėlio krašto muziejus, poetų Eugenijaus ir Leonardo Matuzevičių memorialinis muziejus Krinčine, trys archeologinės vietos – Ąžuolpamūšės ir Migonių (Šimonių) piliakalniai bei Velniakalnis (aukščiausia rajono vieta), keturios kitos vietos – Šventabala – Marijos šaltinis Daujėnuose, rašytojo Mariaus Katiliškio memorialinis kambarys, Stanislovo Gegecko koplytstulpis (1935 m.) Pamažupių kaime, Baltijos kelio kryžiai atkarpoje tarp Sereikonių ir Škilinpamūčio kaimų, dvylika žydų kapinių ir kultūros paveldo objektų, šešerios kapinės. Tai Pasvalio miesto senosios kapinės Avižonio gatvėje, Joniškėlio miesto kapinės, vadinamos „Mūrinėmis“, Krinčino miestelio senosios kapinės, Ąžuolpamūšės kapinės, vadinamos Beržynės, Tetirvinų kaimo kapinės, vadinamos Vainiškių, Gegabrastos kaimo stačiatikių kapinės.
G. Balčiūnaitis minėjo, jog į lankytinų vietų sąrašą įrašytos ne visos rajone esančios kapinės, o tik tos, kuriose galima pamatyti, ką nors išskirtinio. Tarkim, senosiose Krinčino miestelio kapinėse yra daugybė archajiškų kryžių, o Joniškėlio miesto senosiose kapinėse palaidota daug garsių žmonių. Iki pastarojo Savivaldybės tarybos posėdžio lankytinų kapinių sąraše buvo ir trejos sovietų karių kapinės, pavadintos Antrojo pasaulinio karo karių kapinėmis.
Dar vasario mėnesį vykusiame Savivaldybės tarybos posėdyje, tvirtinant lankytinų vietų sąrašą, tarybos narys Vilhelminas Janušonis teigė, jog sovietų karių kapinių Lankytinų vietų sąraše neturėtų likti.
„Niekas nieko nedraudžia tiems, kas nori lankyti sovietų karių kapus, ten nešti gėlių, garbinti „išvaduotojus“ ir jiems dėkoti. Bet jeigu šios kapinės liks Lankytinų vietų sąraše, už sprendimą patvirtinti tokį sąrašą aš nebalsuosiu. Visose Antrojo pasaulinio karo karių kapinėse tikrų karių yra labai nedaug. Todėl negaliu pritarti, kad lankytinomis vietomis paskelbtume ir tas kapines, kur didžioji dalis palaidotų žmonių yra ne kareiviai, o stribai“, – savo argumentus išsakė V. Janušonis.
Vis dėlto vasario mėnesio Savivaldybės tarybos posėdyje iš Lankytinų vietų sąrašo Antrojo pasaulinio karo karių kapinės nebuvo išbrauktos.
Prie šio klausimo Tarybos nario Vilhelmino Janušonio siūlymu grįžta rugpjūčio pabaigoje įvykusiame posėdyje.
„Neteiskime, bet ir negarbinkime“…
„Antrajame pasauliniame kare Lietuva, kaip valstybė ir kaip tauta, nebuvo jo dalyvė – greičiau auka. Prasidėjus karui vieną Lietuvos okupantą – Sovietų Sąjungą, pakeitė kitas – hitlerinė Vokietija, karui pasibaigus, vėl sugrįžo pirmasis okupantas, – Lietuvos istorijos vingius priminė tarybos narys. – Visi kareiviai, kurie palaidoti vadinamosiose Antrojo pasaulinio karo karių kapinėse, yra sovietų armijos kariai: nėra jose nei vieno brito, amerikiečio, vokiečio ar prancūzo.
Rusijos ambasada, kuri rūpinosi sovietų armijos karių palaidojimo vietų sutvarkymu, pasistengė, jog viskas būtų suvartaliota taip, kad nebegalėtume atskirti, kada žuvo ten palaidoti žmonės. Tokia praktika pastebima visoje Lietuvoje. Neseniai lankiausi sovietų karių kapinėse. Gal ant trečdalio antkapių yra užrašyta: 1941 m. liepos 23 d. O ant visų kitų pažymėtas tik karo laikotarpis: 1941–1945 metai, nors anksčiau kone ant kiekvieno antkapio buvo konkreti žūties data. Turbūt nė vienam ne paslaptis, kad sovietų karių kapinėse, nesvarbu kur – Pasvalyje, Saločiuose ar Vaškuose – yra palaidoti ne tik kare žuvę kareiviai, bet ir NKVD dalinių kariai, nukauti kovose su partizanais, taip pat vadinamieji „liaudies gynėjai“, kuriuos žmonės vadindavo daug taikliau – stribais. Jie kovojo ne Antrojo pasaulinio karo fronte, o dirbo savo juodą darbą, kuris tikrai nėra gerbtinas. Niekas nesiruošia sovietų karių kapų naikinti, ardyti ar griauti ten stovinčių paminklų – tegu viskas lieka kaip buvę. Tačiau nemanau, kad juos reikėtų kažkaip išskirti iš kitų amžinojo poilsio vietų, juolab kad jokios meninės vertės nei tokių kapų antkapiai, nei paminklai neturi. Tai paprasčiausi kapai, kurių yra vos ne kiekvienoje Lietuvos seniūnijoje. Tad kolegoms siūlau ištaisyti ankstesnę savo klaidą. Manau, kad balsavimas šiuo klausimu bus mūsų visų, rajono žmonių atstovų, išrinktų į Savivaldybės tarybą, savotiškas egzaminas prieš tuos, kurie aukojosi ir žuvo pokario kovose už Lietuvos laisvę, kentėjo ir mirė tremtyje, Sibiro lageriuose. Išbraukdami iš lankytinų vietų sąrašo sovietų karių kapines, mes tikrai nieko nesiruošiame teisti: net tų pačių NKVD kareivių ar stribų. Bet ir garbinti jų neturėtume. Tegu teisėju jiems būna aukštesnės jėgos“. Pas mirusius kviesti nereikia… Panašiai savo poziciją Tarybos narys dėstė ir Aiškinamajame rašte prie sprendimo projekto pakeisti vasario mėnesį patvirtintą mūsų rajono Lankytinų vietų sąrašą. „Lietuvoje, praėjus daugiau kaip ketvirčiui amžiaus po Nepriklausomybės atkūrimo, tapo beveik norma apie Sovietų okupaciją nekalbėti nieko blogo. Taip kartais daroma sąmoningai, kartais iš nežinojimo, kartais nesuvokiant, kartais nepagalvojus. Man yra tekę kalbėtis ne su vienu Pasvalio krašto senoliu – tų laikų liudininkais. O jais abejoti nėra jokio pagrindo. Pasak senolių, sovietų karių kapuose greta kareivių, žuvusių mūšiuose, buvo laidojami stribai ir kareiviai, žuvę pokario mūšiuose su partizanais ar dalyvaudami baudžiamosiose operacijose. Sovietmečiu apie tai nekalbėdavo, tai būdavo slepiama. Ir tiesos čia nebeatrasi. Tačiau okupacinei valdžiai – tai valdžiai, kuri mūsų kraštui ir tautai nešė terorą, kančias, prievartą, trėmimus – tarnavusiųjų palaidojimo vietas paskelbti lankytinomis vietomis yra nedovanotina klaida. Ištaisykime ją ir išlaikykime sąžinės egzaminą prieš Laisvės kovų dalyvius, politinius kalinius ir tremtinius, prieš savo protėvius, sudėjusius auką už Tėvynės laisvę. Patvirtinę Lankytinų vietų sąrašą be sovietų karių kapinių, neiškraipysime istorinės atminties, sovietinės okupacijos paminklai netaps lankytinais objektais, o Savivaldybė neužsikraus papildomos prievolės juos nuolat prižiūrėti ir remontuoti“.
Savivaldybės tarybos narė Jūratė Jovaišienė stebėjosi, jog kolega Vilhelminas Janušonis Aiškinamąjį raštą surašė tarsi laišką bendražygiams, tarsi savo pamąstymus ar asmeninę nuomonę. Aiškinamasis raštas, anot J. Jovaišienės, yra oficialus dokumentas, todėl jis turi būti konkretus ir dalykiškas.
„Aš pati manau, jog Lankytinų objektų sąraše neturėtų būti nė vienų kapinių. Juk kapinės – tai ramybės, amžinojo poilsio vieta. Todėl, mano nuomone, nereikia jokių nuorodų, kviečiančių eiti pas mirusiuosius. Taip galvoju iš krikščioniško savo požiūrio į mirtį, iš pagarbos išėjusiems amžinybėn. Žinoma, tiems, kas mėgsta vaikštinėti po kapines, niekas to daryti nedraudžia: jų varteliai visiems yra atviri“, – savo mintis išsakė Jūratė Jovaišienė.
Už tai, kad sovietinės karių kapinės būtų išbrauktos iš Lankytinų vietų sąrašo, balsavo 13 iš 23 posėdyje dalyvavusių Savivaldybės tarybos narių, 10 susilaikė, balsuojančių prieš nebuvo. Vid
