Dvidešimt metų – Grūžių globos namuose

Dvidešimt metų Grūžių globos namuose dirba socialinio darbuotojo padėjėja Audra Banaitienė ir socialinė darbuotoja Kristina Praniauskienė.

Kai važiavome pas Grūžių globos namuose dvidešimt metų dirbančias socialinę darbuotoją Kristiną Praniauskienę ir socialinio darbuotojo padėjėją Audrą Banaitienę, kolegai tiesiog spontaniškai išsprūdo: iš kur žmonėms tiek kantrybės?

Taigi – iš kur tiek kantrybės?

– Mes ir pačios stebimės, kad jau prabėgo net dvidešimt metų. Negalvojom, ar ilgai, ar trumpai dirbsim. Tiesiog dirbom, ir tiek. Iš tiesų metai bėga labai greitai, o vaikai irgi nuolat keičiasi, – šypsosi Kristina Praniauskienė, kuri nusiteikusi optimistiškai, nesijaučia jokio nusivylimo, pykčio ar nevilties, kokie čia neklaužados vaikai, kokios žlugusios jų neprižiūrinčios šeimos, kad apskritai mūsų visuomenė degraduoja, kaip neretai tenka išgirsti.

Audra Banaitienė – santūresnė, tačiau taip pat kupina teigiamo nusiteikimo, šypsena ir ramybė vaikams spinduliuoja motinišką šilumą ir globą.

Toks įspūdis bendraujant su Kristina ir Audra turėtų atsakyti, iš kur joms tiek kantrybės ištisus dešimtmečius dirbti su globos namų vaikais.

Abi moterys čia rūpinasi iš šeimų paimtais vaikais nuo pirmos Grūžių globos namų veiklos dienos:

– Puikiai prisimenam, kaip 1997-ųjų rugsėjo 13-ąją iš Pasvalio specialiosios mokyklos atvažiavo pirmieji vaikai ir mums įteikė astrų žiedų. Buvo be galo lietinga diena, lietus tiesiog pliaupė.

Taip prasidėjo Grūžių globos namų tikra odisėja. Kristina net pasigaili, jog nerašė dienoraščio. Būtų išėjusi unikali knyga iš gyvenimo. Ne teoriniai išvedžiojimai apie vaikų auklėjimo ypatumus, o dažnai nuojautos ir širdies balso priimti sprendimai, kai kone kasdien tenka susidurti su netikėčiausiomis situacijomis. Paprastai viešai nuskamba koks nors skandalingas nuotykis.

– Tačiau su kai kuriais buvusiais mūsų globos namų vaikais ryšius iki šiol palaikom. Štai užbėga iš Londono parvykusi mergaitė ir nuoširdžiai prisipažįsta: „Auklyte, man kiekvienas žodis įstrigęs, ką jūs sakėt, nors tuo momentu neatrodė taip svarbu“. Iš Vokietijos grįžęs Rokas visada atvažiuoja. Atveža saldainių, mandarinų. Jeigu vaikai jaučia, kad jiems gyvenime padėjom, jeigu mūsų buvusiems globotiniams toliau gerai sekasi, tai pats tikriausias mūsų darbo įvertinimas, – įsitikinusios Kristina ir Audra, kurių globojamų vaikų vėliau irgi yra pasirinkusių socialinio darbuotojo specialybę…

Kristina Praniauskienė kilusi iš Baukų, Daujėnų krašto, bene 1984-aisiais pagal paskyrimą atvyko į Grūžius dirbti vaikų darželyje auklėtoja. Paskui – meilė, vedybos, šeima. O prieš dvidešimt metų tame pačiame darželio pastate buvo įrengti globos namai.

– Mano profesija ir patirtis kitokia, – šypteli Audra Banaitienė. – Esu profesionali batsiuvė, keturiolia metų dirbau Pasvalyje, kol pasidarė problema važinėti iš Grūžių.

Taip ir Audra, ir Kristina 1997-aisiais pradėjo dirbti Grūžių globos namuose. Iš tų laikų dar iki šiol čia likęs vairuotojas Dalius Sakalauskas, kurį sutikome pjaunantį žolę, taigi besirūpinantį ir ūkio darbais.

Vis dažniau teigiama, kad tokie dideli globos namai nėra gerai, kad vaikai turi augti šeimose ir šeimynose.

– Globos namai tiesiog perpildyti. Yra dvi šeimynos po aštuonis vaikus. Kai susėdam prie stalo, vieni su kitais bendraujam, visus matom, kiekvienam atskirai galime skirti daugiau dėmesio, daugiau laiko. Bet štai iš karto atvežė dar septynis vaikus ir viskas pasikeitė, – pastebi Audra Banaitienė, kaip vienu ypu apsiverčia nusistovėjusi tvarka ir šeimyniški santykiai.

Kristina prisiminė, kaip globos namų veiklos pradžioje iš vienos šeimos netikėtai atvežė aštuonis vaikus ir teko lėkti net lovų pirkti. Per metus pasikeičia apie pusę globos namų gyventojų, tiesa, kai kurie grįžta po keturis penkis kartus. O gal pasitaikė, kad ir iš buvusių globotinių paimtais vaikais jau rūpinosi?

– Taip, buvo. Ir mama mūsų globos nameliuose augo, ir jos vaikai. Nors prieš mus jautėsi nejaukiai, dar turėjo gėdos jausmą, – pastebėjo dvidešimt metų globos namuose dirban- čios moterys, kurios kažkaip sugeba atsiriboti nuo neigiamų emocijų ir neparsinešti jų į savo šeimą.

– Reikėjo išmokti atsiriboti. Iki šiol prisimenu, kaip berniukui suskaudo ausytę, o aš namuose visą naktį nemiegu ir galvoju apie tą vaiką, – Kristina pripažįsta, kad taip ilgai neištvertum. – Žinoma, būdavo, tarkim, Rugsėjo pirmąją savo vaikus paliekam ir skubam pas globotinius, pinam plaukus. O mokykloje matau, kad mano mergaitė kreivom kasytėm…

Darbuotojos prisimena ir kur kas ekstremalesnių situacijų:

– Per arimus vijomės keturis pabėgusius vaikus. Jie nuskuodė laukais į mišką ir dingo. Nakvojo daržinėje. Vaikai tiesiog norėjo nuotykių. O žmonės tuoj skuba klausti, kur žiūrėjo auklėtojai. Tačiau niekas nesupras, kokių nenuspėjamų situacijų gali susiklostyti. Šešiolikmetei mergaitei užeina nevaldomi pykčio priepuoliai. Ir tada mums didžiausias rūpestis, kaip apsaugoti kitus globos namų vaikus. Vienas berniukas, turintis elgesio ir emocijų sutrikimų, gydomas Švėkšnoje. Jau, atrodo, viskas gerai, bet jis visiškai be savo nuomonės, be emocinio stuburo. Ir vėl gaila sveikų vaikų, kurie nesupranta tokių nevaldomo elgesio sutrikimų.

Vis dėlto visuomenėje įstringa būtent neigiami atsitikimai, o gražūs dalykai kažkaip savaime praslysta.

– Mes su vaikais daug bendraujam, kartu grybaujam, uogaujam, ir kiemą tvarkomės, ir verdam, ir kepam. Žiūrim, kad berniukas pats bulvinių blynų visiems vakare prikepęs. Be to, reikia šiuos vaikus suprasti, iš kokių probleminių šeimų buvo paimti. Jie jau praradę pasitikėjimą suaugusiu žmogumi. Ir vis tiek pamažu susidraugaujam, vaikai mus myli, priėję apsikabina, o jeigu ir ne darbo laiku dviračiu per kaimą važiuojam, tai iš tolo mūsų globotiniai šaukia, draugiškai susimojuojam, – Kristina Praniauskienė atskleidžia ir šviesiąją globos namų gyvenimo pusę.

Audra Banaitienė prisimena, kaip, jai išeinant į savo namus, vos kelerių metų berniukas vis verkdavo:

– Vaikas prie manęs buvo labai prisirišęs. Aš jį net parsivesdavau namo. O berniukas išsitiesęs ant lovos atsidūsta: „Kaip man pas jus gera!“ Supratau, kad negaliu daugiau šitaip vaiko traumuoti ir į namus nebekviesdavau. Dabar šiam berniukui septyniolika metų…

Per dvidešimt metų Grūžių globos namuose yra gyvenę šimtai vaikų. Tačiau Kristina ir Audra pasakojo apie pirmąjį vyriausią globos namų gyventoją Tomą:

– 1997-ųjų rugsėjį jam buvo šešiolika metų, taigi šiandien – jau 36-eri. Buvo geras berniukas, bet koks jo likimas – nežinom. Daug mūsų buvusių globotinių išsibarstę, apie kuriuos nieko neteko girdėti. Nors vyrauja nuomonė, kad iš šių vaikų nėra ko tikėtis, tačiau yra ir studijas baigusių, ir užsienyje puikiai įsikūrusių. Parašo laišką buvęs probleminis vaikas. Skaitom gražius jo atsiliepimus ir džiaugiamės…

O kas bendraujant su vaikais per tuos dvidešimt metų pasikeitė?

– Mums atrodo, kad pirmieji globos namų gyventojai buvo nuoširdesni. Pastaruoju metu daugėja problemų dėl elgesio. Jaučiam, kaip greitėja gyvenimo tempas, kaip gausėja informacijos srautas, kaip vis daugiau laiko prabėga prie kompiuterių ir vis mažiau lieka gyvo nuoširdaus bendravimo. Bet ir mes domimės šiuolaikinėmis technologijomis, stengiamės žengti koja kojon su vaikais. Juk mums irgi reikia naujų idėjų, – pripažįsta Kristina.

Be to, pasikeitė visi Grūžių globos namų darbuotojai, išskyrus tris jau minėtus Kristiną, Audrą ir Dalių.

– Važinėjančius iš Pasvalio darbuotojus gąsdina baisūs žvyrkeliai į Grūžius. Vis kalbama apie asfaltavimą, tačiau kol kas nematyti jokių konkrečių ženklų, – sako Audra, kuri primena ir apie mažus socialinių darbuotojų atlyginimus. – Tarkim, mano alga tik septyniais eurais didesnė už minimalią.

– O darbas ir atsakingas, ir net rizikingas, – pritaria Kristina. – Bendravimas su vaikais tiesiog išsunkia, išsekina, prieš atostogas vaikščiojau pavargusi, pajuodusiais paakiais. Juk darbo diena tęsiasi dvylika valandų – nuo ryto dešimtos iki vakaro dešimtos. Tiesa, dvi dienas dirbu, po to dvi – laisvos. Tada ir spėju kiek pailsėti, atsigauti…

Beje, dirbant Grūžių globos namuose, užaugo Kristinos ir Audros vaikai, jau ir anūkų sulaukė. Vis dėlto dvidešimt metų žmogaus gyvenime – tikrai daug.

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.