Turbūt tik tie, kurie patys susidūrė su šia bėda, gali suprasti, ką reiškia slaugyti sunkią negalią turintį žmogų, ypač jei neįgalus ne tik jo kūnas, bet ir protas. Ištisos dienos ir naktys, mėnesiai ir metai praleisti tarp keturių savo būsto sienų, be atokvėpio stebint, ar ko neprireiks tavo slaugomam artimajam, užmirštos atostogos, poilsio dienos, kelionės, išvykos į teatrą, koncertą… Ši našta kiek palengvėjo, kai atsirado įstaigų, teikiančių dienos ar trumpalaikės globos paslaugas specialių poreikių turintiems žmonėms. Neįgalūs ikimokyklinukai lavinami Pasvalio lopšelio-darželio „Žilvitis“ specialiose grupėse, 7–21 metų vaikai – Specialiosios mokyklos Socialinės globos padalinyje, o sulaukę pilnametystės – sutrikusio intelekto žmonių užimtumo centre „Viltis“. Jie čia leidžia dienas nuo pirmadienio iki penktadienio, kai kurie ir nakvoja. Bet savaitgaliais, o dažnas – ir kasdien po darbo valandų – vėl keliauja artimųjų globon. Tad pastariesiems, darbo dienomis
plušėjusiems, kad šeimai pelnytų duoną, apie savaitgalio poilsį nėra kada net pagalvoti. Vis dėlto ir jų gyvenime nušvito prošvaistė. Pasvalio rajono sutrikusio intelekto žmonių užimtumo centras „Viltis“ laimėjo teisę teikti paslaugas pagal projektą „Tvaraus perėjimo nuo institucinės globos prie šeimoje ir bendruomenėje teikiamų paslaugų sistemos sąlygų sukūrimas Lietuvoje“. Šį projektą įgyvendina Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.
Ir kelioms valandoms, ir visam savaitgaliui
Pagal minėtą projektą „Vilties“ užimtumo centras šių metų pradžioje pasirašė paslaugų viešojo pirkimo-pardavimo sutartį, kurioje įsipareigojo centre teikti Laikino atokvėpio paslaugas. Tokių paslaugų tikslas yra suteikti trumpalaikį poilsį tėvams ar globėjams, t. y. tiems, kurie rūpinasi proto ar psichikos negalią turinčiais suaugusiais žmonėmis – padėti atgauti energiją, jėgas, sugrąžinti
į aktyvų visuomenės gyvenimą.
Laikino atokvėpio paslaugomis už minėto projekto lėšas naudojasi dešimt šeimų. Vienai šeimai skirtų paslaugų trukmė –336 valandos per metus. Neįgalų žmogų „Vilties“ centro darbuotojų globai jo artimieji gali palikti kelioms valandoms, visai parai ar net visam savaitgaliui – nuo penktadienio 17 val. vakaro iki pirmadienio 8 val. ryto.
Šeimos, kurioms buvo sudaryta galimybė pasinaudoti Laikino atokvėpio paslaugomis, atrinktos pagal tam tikrus kriterijus: vienas iš šeimos tėvų ar globėjų serga, šeimoje yra mažamečių vaikų, psichinę ar proto negalią turintį suaugusį sūnų ar dukrą globoja ir prižiūri tik vienas iš tėvų, šeimoje yra daugiau sergančių ar neįgalių žmonių, vienam iš tėvų ar globėjų tenka skubiai išvykti į darbo komandiruotę, tėvų ar globėjų darbo grafikas perkeliamas į vakarus ir savaitgalius, tėvai ar globėjai nori išvažiuoti atostogauti, šeimą ištiko gili dvasinė krizė ir pan.
Gavus tėvų ar globėjų raštišką prašymą, jie per 4 val. informuojami apie galimybę teikti paslaugas pageidaujamomis dienomis ar valandomis. Tačiau jei šeimoje susiklosto nenumatytos galimybės, tarkim, ūmi vieno iš tėvų, globėjų arba kurio nors kito šeimos nario liga, ieškoma galimybių Laikino atokvėpio paslaugą šeimai suteikti tą pačią dieną ir apie sprendimą pranešama per vieną valandą.
Į patikimas rankas
Su tėvais ar globėjais, paliekančiais savo prižiūrimą neįgalų žmogų „Vilties“ centro darbuotojų globon, pirmiausia pasikalbama apie individualius jo poreikius, sveikatos būklę, maistą. Jeigu reikia, neįgalusis „Vilties“ centre maitinamas susmulkintu ar dietiniu maistu. Pasirūpinama, kad neįgalus žmogus patektų į saugią, jam patogią ir privatumą garantuojančią aplinką, kad rastų mielą užsiėmimą, galėtų pasivaikščioti, būtų ugdomi kasdienio gyvenimo įgūdžiai. Neįgaliuosius globojantys Centro darbuotojai prižiūri, kad jie laiku išgertų gydytojo paskirtus vaistus.
„Vilties“ centro direktorė Marija Kunskienė minėjo, jog tikslai, kuriais sunkią negalią turinčius šeimos narius slaugantys žmonės išnaudoja Laikino atokvėpio valandas, yra patys įvairiausi.
Vieni tiesiog išvažiuoja pailsėti, kiti pasinaudoja proga nudirbti neatidėliotinus namų ūkio darbus, kuriems, slaugant sunkų ligonį, pritrūksta laiko. Buvo atvejis, kai slaugytojo šeimoje susirgo kitas artimas žmogus ir po sudėtingos operacijos gydėsi Vilniaus klinikose, tad savaitgaliais teko budėti prie jo. Vienas sunkų ligonį prižiūrintis pasvalietis pasakojo, jog po daugybės metų nuvažiavo į savo giminės šventę.
Laikino atokvėpio paslaugas „Vilties“ užimtumo centre teikia jame dirbančios socialinės darbuotojos, individualios priežiūros specialistės: keturios iš jų darbuojasi dienomis, trys naktimis. Visos jos yra sukaupusios didelę patirtį, kaip bendrauti su proto negalią turinčiais žmonėmis, kaip pasirūpinti jų higiena, kaip pavalgydinti. Juk atsakomybė milžiniška. Paslaugos nemokamos: reikia
atnešti tik higienos priemonių, nes kiekvienam slaugomam žmogui jos yra labai individualios, o maisto – tik tuo atveju, jei neįgaliajam būtinas koks nors specifinis valgis.
Kaip teigiama projekto pristatyme, Laikino atokvėpio paslaugos – tai pagalba ir nevaržoma laisvė šeimoms, prižiūrinčioms proto negalią turinčius artimuosius.
Laukė dvidešimtį metų…
„Mes su vyru dvidešimtį metų laukėme tokios paslaugos – tiek metų šiemet sukaks sunkią negalią turinčiam mūsų sūnui, – Laikino atokvėpio projektu džiaugėsi „Darbo“ kalbinta moteris, „Vilties“ centro darbuotojams savaitgaliais patikintijau suaugusį savo sūnų. – Abu su vyru turim darbus, o savaitgaliais koją iš namų iškelti galėdavom nebent kuris vienas. Šurmuliuoja Pasvalio
miesto šventė ar kitas renginys, mes pasikeisdami lekiam pabūti po kokią valandą. Net į parduotuvę ar kirpyklą negalėdavau nueiti, jei sutuoktinio nėra namuose. Mūsų vyresnioji dukra studijuoja Vilniuje, sostinėje gyvena mano sesuo, bet jų aplankyti važiuodavom irgi tik kuris nors vienas. O šiemet, pasinaudoję Laikino atokvėpio paslaugomis, visą savaitgalį abu su vyru, dukra ir jos draugu
pramogavom Anykščiuose. Buvom ir į tolimesnę kelionę išvažiavę, nes anksčiau to negalėdavom sau leisti. Ilgesnei kelionei neužtekdavo penkių dienų, kurias mūsų sūnus praleidžia Pasvalio specialiojoje mokykloje, o šiemet savo atostogas galėjome tęsti ir savaitgalį. Pasiryžti palikti sunkią negalią turintį sūnų svetimo žmogaus globai būtų labai sunku, be to, ne visada tokį žmogų ir surasi. Juk reikia, kad jis mokėtų elgtis su neįgaliuoju. Būdavo, prisiprašai ko nors, bet pasikeičia to žmogaus planai, tarkim, pasako, jog būtent tą savaitgalį nutarė bulves kasti… „Vilties“ centro
moterimis pasitikim kaip savo šeimos narėmis – jos yra kvalifikuotos, patyrusios, jau daug metų dirbančios su neįgaliais vaikais ir tą darančios labai rūpestingai, nuoširdžiai, su meile.
„Vilties“ centre sūnų paliekam ramia širdimi, nes žinom, jog juo čia bus pasirūpinta, kad jis pateko į geras rankas. Šeimoms, kurios turi panašių bėdų kaip mes, Laikino atokvėpio projektas
yra didžiulė pagalba.
Dideli vaikai – didesni ir vargai
Panašiai projektą vertina ir kita mūsų pašnekovė, neįgalią 27-erių metų dukrą prižiūrinti pasvalietė.
„Kai visą savaitę dieną naktį neturi jokio poilsio, pavargsti ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai, nervai būna įtempti iki ribos. Žinoma, padeda kiti mano vaikai, bet visi jie turi savo šeimas, augina savo atžalas, tad nesinori jiems užkrauti dar didesnės rūpesčių naštos. Šiemet man vaikai padovanojo poilsį prie jūros. Planuoju važiuoti pasistiprinti savo sveikatos ir į sanatoriją – pasinaudosiu Laikino atokvėpio projekto man suteiktais laisvais savaitgaliais, tad galėsiu išbūti visą gydymo kursą. Mano dukrai reikia ypatingos priežiūros – ji turi labai daug sveikatos problemų ir visą laiką
netoli jos turi stovėti deguonies aparatas. Kai savaitgaliais važiuojam į „Vilties“ centrą, kartu vežame ir šį prietaisą. Bet ten aš dukrą palieku rami – dieną naktį šalia jos būna rūpestingosios centro darbuotojos, atidžiai stebinčios mūsų neįgalius vaikus. Žinau, kad prireikus jos ir deguonies kaukę uždės, ir kitais poreikiais pasirūpins.
Sena išmintis sako: „Maži vaikai – maži vargai, dideli vaikai – dideli ir vargai“. Tėvams, auginantiems sunkią protinę, o dažnai kartu ir fizinę negalią turinčius vaikus, šis posakis turi ne tik
perkeltinę, bet ir tiesioginę reikšmę, nes jų vargams galo nematyti. Juk globoti suaugusį neįgalų žmogų, kurio ir dvasios pasaulis, ir poreikiai beveik nesiskiria nuo mažo vaiko, yra itin sunku. Ypač jei ši našta gula ant vieno žmogaus pečių.
Pagal Laikino atokvėpio projektą globos paslaugas „Vilties“ centre gaunančių neįgalių žmonių artimieji sakė būgštaujantys tik dėl vieno: kad netrukus jiems suteiktų atokvėpio valandų limitas baigsis. Bet Užimtumo centro „Viltis“ direktorė Marija Kunskienė tikisi, jog projektas turės tęsinį. Pagal dabartinį projektą iš viso yra finansuojama 3360 atokvėpio valandų, suteiktų neįgalius žmones globojantiems jų artimiesiems. Apie 2 tūkst. valandų jau išnaudota.
„Rūpinamės, kad projektas nesibaigtų. Jį ir toliau žada remti Europos Sąjunga, su sąlyga, kad dalį išlaidų padengs Savivaldybė, dalį sumokės patys tėvai. Mūsų pašnekovai teigė, jog jie mielai tą darytų, nes trokšta, kad atokvėpio valandos iš jų gyvenimo neišnyktų.
