Ant Lėvens kranto atskleidė senos sodybos grožį

Savo išpuoselėtoje sodyboje Stanislava ir Vytautas Morkūnai su dukra Neringa, žentu Dainiumi, anūkais Neda ir Mantu. Vido DULKĖS nuotrauka

Pasvalio miesto centre, Kalno gatvės pradžioje, ant Lėvens upės kranto, erdvioje išpuoselėtoje sodyboje įsikūrę Stanislava ir Vytautas Morkūnai bei kartu gyvenantys dukra Neringa, žentas Dainius, anūkai gimnazistai Neda ir Mantas turėtų čia jaustis kaip kaime. Nors tik pražingsniavus pagrindine gatve tiltą, iš karto laipteliais galima nusileisti į paupį ir atsidursi Morkūnų sodyboje.
– Gatvės triukšmo negirdėti, nes namas slėnyje ir garsai prislopsta. Be to, triukšmą sulaiko nauji langai. Paupiu praeina vienas kitas žvejys. Žmonių čia tikrai nedaug, – Stanislava Morkūnienė pripažįsta, jogpačiame miesto centre mėgaujasi ramybe ir gražiu gamtos vaizdu.
Rajono aplinkos tvarkymo konkurso komisija Morkūnų sodybą pripažino tarp gražiausiųjų.
– Komisijai tik kliuvo baltai nudažytas šiltnamis. Bet ant šlaito reikia kažkaip nuo kaitros gelbėti šiltnamyje augančius pomidorus, – Stanislava sako, kad jie ir taip daržą sumažinę iki trijų arų. – Anksčiau savo užaugintų bulvių užtekdavo visus metus. O dabar sodinam daug mažiau.

Dvylikos arų sodyboje vis daugiau žemės užima vejos, gėlės, dekoratyviniai medeliai, akmenų sienelės, užtvarėlės, laipteliai.
– Labai mėgstu akmenis, – savo silpnybę išduoda sodybos šeimininkė.
Stanislava kilusi iš Suntautų kaimo, netoli Trajoniškio, o vyras Vytautas – iš Nečionėlių, jis dirbo Melioracijos statybos valdyboje.
– Suntautuose, kur gyvenau pas tetą ir aplinkui buvo melioruojami laukai, su vyru ir susitikome, – moteris
prisimena, kad su Vytautu susituokė 1975-aisiais ir apsigyveno Pasvalyje, šioje pačioje Kalno gatvėje, vyro tetos sodyboje, kur gimė jų sūnus ir dukra. – O vyro teta Morkūnaitė buvo mezgėja…
Vėliau Stanislavos ir Vytauto Morkūnų šeima gavo butą.
– Aš dirbau Pasvalio sūrinėje,paskui – ligoninėje. Dabar abu su vyru esam senjorai pensininkai, nors jis dar dirba, – pasakoja moteris, kad jų vyriausiam anūkui Mantui jau aštuoniolika metų, anūkė Neda metais jaunesnė. – Beje, jie ir gimę šioje sodyboje, nes dukros šeima čia anksčiau už mus gyvena, nuomojosi iš vyro brolio. O mūsų sūnaus šeima
įsikūrė Pabiržėje, taigi dar turim penkiolikmetį anūką Domą.
Morkūnai šioje sodyboje, prie pat Lėvens upės, įsikūrė maždaug prieš penkiolika metų.
– Seniau čia yra gyvenusi vyro teta, paskui sodyba priklausė jo broliui, iš kurio ir nusipirkom. Vyro brolio šeima gyveno kaime, tad šioje sodyboje nebent pernakvodavo, kai dirbo gaisrinėje, – moteris prisimena, jog čia niekas rimtai nei namų remontavo, nei aplinkos tvarkė, nors sodyba stovėjo nuostabioje vietoje.
Vytautas Morkūnas, dirbęs melioracijos darbų vykdytoju, seniai svajojo apie savo namus, net buvo sumanęs statytis.
– Tačiau aš perkalbėjau, kad nereikia. Tiesa, Melioracijos statybos valdyba skatindavo namus statytis, finansiškai kompensuodavo. O kai vyro brolis nutarė šią sodybą parduoti, mes ir nusipirkom, – pasakoja Stanislava Morkūnienė. – Visada turėjom kolektyvinį sodą, dviračiais po darbo lėkdavom.
Moteris prisipažįsta, kad taip ir laukdavo pavasario, kai galės išeiti į sodą. O laisvalaikiu, žiemą ypač mėgsta megzti. Toks užsiėmimas tiesiog ramina.

Visą straipsnį skaitykite 2017-09-09 „Darbe“

Komentuok su Facebook

Ar skaitėte?

1 Comment

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *